Medininkų poste laikas sustojo paryčiais

Tą 1991 metų liepos rytą iki šiol neįvardyti žudikai šūviais į pakaušį nužudė muitininkus Antaną Musteikį ir Stanislovą Orlavičių, greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ pareigūnus Algimantą Juozaką ir Mindaugą Balavaką, kelių policijos darbuotojus Juozą Janonį ir Algirdą Kazlauską.

Rugpjūčio 2 dieną ligoninėje mirė sunkiai sužeistas policininkas Ričardas Rabavičius. Per stebuklą gyvas liko tik sunkiai sužeistas muitininkas Tomas Šernas.

Liepos 31-osios rytą Generalinėje prokuratūroje atsirado segtuvas su užrašu - „Baudžiamoji byla Nr. 09-2-047-91“.

Tuomečio generalinio prokuroro Artūro Paulausko parašas patvirtino ką tik sudarytą tardymo operatyvinę grupę, į kurią buvo įtraukti labiausiai patyrę Generalinės prokuratūros tardytojai bei vidaus reikalų sistemos kriminalistai.

Grupės vadovu buvo paskirtas Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas Algimantas Astaška.

Į įvykio vietą, kaip paprastai būna didelį atgarsį sukeliančių nusikaltimų atvejais, skubiai išvyko pirmieji teisėsaugos žinybų asmenys ir smulkesnių struktūrų vadovai.

Kraują stingdančius vaizdus nuo ankstyvo ryto protokolavo Vilniaus rajono prokuratūros darbuotojai.

Į Medininkus atvažiavo ir konkrečių įpareigojimų šioje byloje neturėjusių pareigūnų - tarp dirbančių paprastai netrūksta ir žioplių.

Tai, ką Medininkuose tada užfiksavo tardymo operatyvinė grupė, arba, kalbant teisininkų terminais, įvykio vietos apžiūra, virto bylos dokumentais, sudariusiais atskirą 250 lapų apimties tomą.

Tyrimas kėlė įvairiausias versijas - nuo kriminalinių iki politinių.

„Buvo aišku, kad tai - teroristinis aktas, o ne koks nors apiplėšimas, - prisiminė tyrimo gijas savo rankose laikęs A.Astaška. - Buvo ir versijų apie metalų kontrabandą ar mafijos kerštą“.

Alvydas Sadeckas, tuo metu vadovavęs šalies kriminalinei policijai, prisiminė, jog savo versiją, siųsdami neva geranoriškus raštus, labai aktyviai piršo KGB Lietuvos padalinio vadai - atseit ieškokite tarp saviškių.

„Tai būdavo siauro žmonių rato pokalbis plačia tema, - kiekvieną vakarą vykdavusių pasitarimų dvasią prisiminėbuvęs pirmasis Lietuvos policijos generalinis komisaras Petras Liubertas. - Kiekvienas vyresnysis turėdavo atsiskaityti, kas padaryta. Bandėme pirminiais veiksmais surinkti kuo daugiau informacijos. Atrankos būdu atkrito versijos - viena, antra, trečia“.

Visi „Lietuvos ryto“ kalbinti tuomečiai Medininkų bylos tyrėjai, klausiami, kada iškilo versija dėl Rygos ir Vilniaus omonininkų (OMON sovietų laikais buvo vadinamas ypatingos paskirties milicijos būrys) dalyvavimo žudynėse, atsakė vienodai. Ši versija iškilusi faktiškai iškart.

Pasak Juozo Rimkevičiaus, tada vadovavusio vienam Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos padaliniui, ta versija negalėjo neiškilti jau vien dėl to, kad Lietuvos muitininkus ir pasieniečius omonininkai tuo metu puldinėjo nuolat.

Nuo tos dienos, kai Lietuva ėmėsi ginti savo sienas, iki 1991 metų rugpjūčio pučo muitinės postai buvo deginti ir kitaip naikinti 18 kartų. Daugybė Lietuvos pasienio pareigūnų buvo sumušti, patyrė žeminančias patyčias.

Ginkluoti iki ausų omonininkai, gąsdindami užpultuosius, niekada neskaičiavo ir kulkų, tačiau žmonių nežudė. Smurtas pratrūko tik Medininkų poste, kuris irgi iki tol buvo nesyk užpultas ir daug kartų žvalgytas.

„Tarp Vilniaus omonininkų mes turėjome žmonių, su kuriais bendravome ir buvome linkę jais tikėti, kaip, beje, ir dabar, - sakė tuometis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos vadovas Visvaldas Račkauskas. - Iš tų žmonių ir sužinojome, kad nusikaltimo išvakarėse buvo atvykę Rygos omonininkai. Atsekėme visą jų kelią - kokiu maršrutu, kada, kaip susitiko su Vilniaus OMON vadais. Mums rūpėjo, kas tokie tie rygiečiai buvo - pavyzdžiui, paprasti tiekėjai ar smogikai“.

Įtarimus dėl Rygos omonininkų sustiprino žinios iš pasienio, kurių esmę nusako žudynių išvakarėse pasienio tarnybų žurnale padarytas įrašas: „Liepos 30 d. apie 15 val. pro Saločių postą iš Latvijos į Lietuvą dideliu greičiu nesustodama pralėkė šviesi „Latvija“, pilna ginkluotų žmonių. Manoma, kad tai ir buvo Rygos OMON“.

Kitą dieną byloje kaip įrodymas atsirado degalinės čekis - atrodo, J.Rimkevičius nustatė, kad omonininkai prisipildė degalų baką šalia Ukmergės plento, netoli Vilniaus, esančioje degalinėje.

„Mūsiškiai labai skubėjo raportuoti, - prisiminė A.Astaška. - Man į namus paskambino BBC korespondentas, girdi, ar noriu pakalbėti su Rygos omonininku. Šis baisiai piktinosi, kad Lietuvos laikraščiai kaltina OMON. Girdi, mes pylėmės degalų, bet važiavome į Kaliningradą. Atsimenu, paklausiau, kodėl per Vilnių, ar ne tiesiau būtų buvę važiuoti per Šiaulius ir Sovetską?“

Buvęs tyrimo grupės vadovas dar vieno pirmųjų pasitarimų pas tuometį vidaus reikalų ministrą Marijoną Misiukonį metu, dalyvaujant generolui ir žemesnio rango pareigūnams iš Maskvos, sakęs, kad reikia daryti kratas OMON bazėje. Nenorėję pritarti tokiai akcijai maskviečiai dangstėsi skambia retorika, atseit tai būtų žmogaus teisių pažeidimas.

Lietuvos teisėsauga turėjo žudynių vietoje rastų šovinių tūtelių, tačiau to buvo maža - įrodymams reikėjo vamzdžių, iš kurių išlėkė kulkos.

„Lietuvos ryto“ archyve yra sovietų Lietuvos KGB pirmininko pareigas ėjusio generolo Stanislavo Caplino pažymų, iš kurių matyti sovietų saugumo pastangos apsaugoti omonininkus nuo įtarimų dalyvavus Medininkų žudynėse.

„Iš ypatingos paskirties milicijos (OMON) pastato Vilniuje šių metų liepos 30 dieną po 24 valandos nė viena automašina ir nė vienas šio būrio darbuotojas už Vilniaus miesto ribos nebuvo išvykęs, - rašė S.Caplinas. - Motociklo šis būrys neturi. 1968-1969 metų gamybos 7,62 mm kalibro šovinių taip pat neturi“.

„Mūsų žmonės oficialiai ir pusiau oficialiai tuomet važinėjo į Maskvą, - pasakojo buvęs generalinis komisaras P.Liubertas. - Dirbome ir vakarų, ir pietų kryptimis, nes panašus atvejis jau buvo Gruzijoje“.

Išlikę P.Liuberto įrašai darbo sąsiuvinyje primena apie rugpjūčio 5 dieną įvykusį susitikimą su senu pažįstamu, Baltarusijos vidaus reikalų ministru Vladimiru Jegorovu.

Po to, kai pareigūnai apsitarė, kokius veiksmus Lietuvos prašymu galėtų atlikti kaimynai, jiedu apsilankė pas Baltarusijos KGB vadovą Eduardą Širkovskį - saugumas turėjo dideles operatyvinio darbo galimybes.

KGB vadovas teiravosi, ar Lietuvoje nėra politine provokacija su Baltarusija suinteresuotų grupių.

Panašią galimybę Vilniuje svarstė tyrimo grupės vadovas A.Astaška - galbūt užpuolikai tikėjosi sukiršinti Baltarusijos ir Lietuvos pasienio gyventojus, įskelti konfliktą. Tačiau tokiu atveju jie turėjo nežinoti, kad abipus neseniai atsiradusios sienos gyvena tokie patys žmonės, dažnai dar ir giminaičiai.

„Net į Rygą tuo metu nebuvo taip paprasta nuvažiuoti, - sakė V.Račkauskas. - Dar nuo sovietmečio palaikėme labai gerus ryšius su kolegomis iš 6-ųjų skyrių. Pusiau slaptai nuvykęs į Rygą, mūsų pareigūnas gavo labai vertingos informacijos apie lemtingą naktį Vilniuje buvusius Rygos omonininkus.

Sustiprėjo versija, kad nusikaltime galėjo dalyvauti Rygos OMON smogikai. Kažkoks - šeštaeilis arba dešimtaeilis - vaidmuo galėjo tekti ir Vilniaus omonininkams“.

Vėliau tapo žinomos pavardės - tų, kurie vėlai vakare grįžo į Rygą, ir to septyneto, kuris pasiliko Vilniuje.

„Tai buvo lyg žvalgyba kitose teritorijose, - kalbėjo J.Rimkevičius. - OMON, sovietų kariuomenė - objektai, kurie tuo metu mus domino“.

Vyriausybei pažadėjus pusę milijono rublių už vertingą informaciją, atsirado norinčiųjų užsidirbti.

Artėjant 1991-ųjų rugpjūčio pučui, į Generalinę prokuratūrą atėjo laiškas, kuriame, kaip pasakytų A.Astaška, buvo kažkas panašaus į teisybę. Nežinomas laiško siuntėjas siūlė susitikti Minske.

„Susitikome pačiame Minske, prie vandens telkinio, - pasakojo A.Astaška. - Tai buvo tikras detektyvas. Aš - apsikaišiojęs mikrofonais, netoliese ant suolelio sėdėjo neva įsimylėjusiųjų porelė, kitas pareigūnas stumdė kūdikio vežimėlį“.

Sausas, sportiškos išvaizdos, bet šiek tiek įsitempęs vyras galėjo, kaip atrodė, būti iš tų pačių omonininkų. Už pusę milijono rublių jis žadėjo parodyti, kur Vilniuje slepiami nušautųjų Medininkų pareigūnų ginklai.

„Matyt, išsigando, - svarstė A.Astaška. - Buvome susitarę, kad paskambins, bet nepaskambino“.

Pareigūnai tikrino ir ekstrasensų, kurie dažniausiai patys siūlydavo paslaugas, spėjimus, tačiau jų aiškiaregystės šioje byloje nepasitvirtino.

Sėkmingai suveikus kažkuriai tyrimo grandžiai, teisėsaugininkams pavyko apklausti bene vienintelį, be muitininko T.Šerno, liudininką, savo akimis mačiusį bent jau porą Medininkų posto užpuolikų.

Moteris, kuri pirmoji paskambino į policiją, aptiko jau išžudytus žmones, o sovietų armijos puskarininkis, iš Kaliningrado į Ukrainą vežęs šeimą, į posto zoną įvažiavo tuo metu, kai ten dar šeimininkavo banditai.

Su šiuo itin svarbiu įvykio liudininku bendravęs A.Sadeckas prisimena jo vaizdingą pasakojimą apie tą naktį patirtus įspūdžius.

Muitininkų namelyje degusi šviesa, tačiau nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Staiga išnirę lyg kariškais kombinezonais vilkėję, tačiau minkštą sportinę avalynę avėję vyrai su automatais.

Puskarininkis sakė iškart supratęs, jog tai - ne muitininkai, o kai šie įsakmiais mostais ir žodžiais paliepė nešdintis, nekilo jokio noro delsti bent sekundę.

Įsakęs žmonai pasilenkti, puskarininkis paspaudė pedalą, o netrukus apie tai, ką patyręs, papasakojo Baltarusijos pasienio pareigūnams. Tačiau šie situacijos nesureikšmino, girdi, ten kiekvieną dieną - perversmai.

Po to, kai Maskvoje žlugo 1991 metų rugpjūčio pučas, Medininkų bylos tyrimas įgavo pagreitį.

„Iki pučo visi drebėjome, - neslepia A.Astaška. - Nueik, jei drąsus, į OMON bazę, padaryk kratą“.

Omonininkai su Lietuvos prokurorais net šnekėti nesiteikdavo, eidavo tik pas Maskvos tardytojus. Žlugus pučui, daugelis jų buvo iškart išskraidinti į Maskvą, kiti vėliau pasitraukė su Vilniuje dislokuota sovietų divizija.

Po kiek laiko Lietuvos teisėsauga gavo kai kuriuos protokolus su omonininkų parodymais sovietų tardytojams. Labai vertingos medžiagos A.Astaška atsivežė iš Rygos.

Paaiškėjo, kad sovietų vidaus kariuomenės divizijoje Vilniuje rygiečiai omonininkai lankėsi dar gegužės ir birželio mėnesiais - gavo be garso šaudyti skirtų šovinių bei duslintuvų automatams.

Ekspertizės patvirtino, kad Medininkuose šaudyta būtent tais šoviniais. Po to, kai Vilniaus ir Rygos omonininkai sudėjo ginklus, o jų bazėse buvo daromos kratos, paaiškėjo, kad tarsi į vandenį yra nudanginti trys automatai.

1991 metų lapkričio 6-osios naktį raudonųjų draugovių smogikų išpuolis prieš Šumsko pasienio posto pareigūnus atskleidė nužudytųjų medininkiečių ginklų paslaptį.

Iš užpuolikų buvo atimtas Medininkų pareigūnui priklausęs pistoletas PM, o netrukus per kratas atsirado ir automatas AKS-74U.

Tardymas nustatė, jog Medininkų pareigūnų ginklus draugovių smogikams davė Vilniaus OMON štabo viršininkas Vladimiras Razvodovas.

Nors Vilniaus OMON oficialiai vadovavo savimyla, amžinas milicijos saviveiklininkų konferansjė Boleslovas Makutinovičius, atskalūnų gaujos vedlio vardas kur kas labiau tiko štabo viršininkui V.Razvodovui.

Gimęs Latvijoje, didelių mokslų nebaigęs V.Razvodovas, kuriam dabar - 45 metai, nuo dvidešimt vienerių metų dirbo vidaus reikalų sistemoje. Tiksliau sakant, nepilnamečių kolonijose. Dėl įpročio smurtauti prieš nuteistus paauglius jam kartkartėmis tekdavo keisti kolonijas.

Šio asmens charakteristikos mirgėdavo žodžiais - valdingas, ūmaus būdo, šiurkštus, išdidus su pavaldiniais, nesyk baustas už drausmės pažeidimus. Dar rašyta, kad V.Razvodovas neturi polinkio į raštvedybą bei analitinę veiklą.

„Aš jį pirmąjį patraukiau kaltinamuoju“, - sakė tardymo operatyvinės grupės vadovas A.Astaška. Lietuvos pareigūnai neabejojo, kad V.Razvodovas, pats tikriausiai Medininkuose nešaudęs, apie žudynes galėtų pasakyti viską.

Palankiausias laikas, kai byla galėjo pajudėti iš mirties taško, buvo 1991-ųjų ruduo. J.Gaudutis prisimena buvęs tuomečio Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio ir Rusijos prezidento Boriso Jelcino pokalbio telefonu liudininkas.

Tuo metu buvo susiklosčiusi tokia situacija, kad Lietuvos teisėsauga galėjo realiai planuoti akis į akį pasimatyti su kai kuriais Medininkų žudynių įtariamaisiais.

Aršiausi Rygos omonininkai nusibeldė net į Tiumenę, užtat Maskvoje, įstojęs į Milicijos akademiją, gyveno pareigūnus ne mažiau dominęs Vilniaus OMON štabo viršininkas V.Razvodovas.

„Lietuvos vadovybės pavedimu būdamas Maskvoje, susitikau su buvusios SSRS prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojų grupe, kuri iki pučo dirbo Rygoje, - pasakojo J.Gaudutis. - Bendravau ir su Rusijos prezidento apsaugos vadovybe“.

Demokratijai lojalūs Rusijos pareigūnai, pasak J.Gaudučio, kaip tik ir nustatė V.Razvodovo buvimo vietą bei jo kasdienius maršrutus. Į slaptąją operaciją energingai įsitraukė Lietuvos operatyvininkai.

„Buvo kuriamas ypač originalus planas kitoje valstybėje suimti reikalingus asmenis ir atsigabenti į Lietuvą, - pasakojo V.Račkauskas. - Pasirengėme iki menkiausių smulkmenų - žinojome, kur lankosi, kur gyvena, kuo užsiima.

Atrodo, sulaikyti būtų buvę lengviausia. Bet kaip parsivežti iš Rusijos - postai keliuose, siena. Vis dėlto teko atsisakyti šio plano. Tai būtų buvęs milžiniškas pavojus mūsų darbuotojams, kuriems reikėjo šią užduotį įgyvendinti.

Apskritai tai buvo labai subtilus, sakyčiau, preciziškas darbas. Mūsų žmonės dirbo kitoje valstybėje neturėdami tiesioginio tos šalies institucijų palaikymo.

Tai, kad vėliau, kai buvo oficialiai prašoma išduoti, Rusija jų neišdavė, liudija anos operacijos rimtumą. Neleido net apklausti, kol viskas buvo šviežia. Ir tai sustabdė tyrimo tempą. Tyrimas atsirėmė į sieną. Be tų žmonių parodymų byloje - vakuumas“.

Paklaustas apie operaciją Maskvoje ir V.Razvodovą, J.Rimkevičius lyg atsiduso: „Neparsivežėme“. J.Gaudutis mano, kad V.Razvodovas iš Lietuvos pareigūnų rankų išsprūdo per gryniausią atsitiktinumą - kažkokiu būdu pajutęs, jog yra sekamas, jis dingo ne tik iš akademijos, bet ir iš Maskvos.

Netrukus prasidėjo permainos ir Medininkų žudynes tyrusių pareigūnų karjerose. Su buvusių komisarų statusu staiga teko susitaikyti P.Liubertui, A.Sadeckui, J.Rimkevičiui ir kitiems patyrusiems pareigūnams. Pasikeitus politinei situacijai, iš tarnybos 1993 metų pradžioje buvo atleistas J.Gaudutis.

„Iš manęs paėmė bylą, - prisiminęs 1993 metų įvykius, kalbėjo A.Astaška. - Girdi, tegu jaunas prokuroras kitomis akimis pažiūri. Iš tikrųjų ne ką jau galėjau padaryti. Kaltinimą buvau pareiškęs, nebent dar liudytojų senelius galėjau apklausti“.

Rusija neišduoda savo piliečių. Sunkiais nusikaltimais įtariami omonininkai - ne išimtis, juolab kad kai kurie jų spėjo pasižymėti taip pat Padnestrėje, Kaukaze. Kalbama, kad tarp jų yra net apdovanotų.

Lietuvos pareigūnai turėjo progos apklausti vieną kitą buvusį Rygos omonininką, kai šie už kriminalinius nusikaltimus sėdėjo Latvijos kalėjimuose.

Tačiau protokoluose liko tik „nemačiau, nežinau, negirdėjau“ - visai ne tai, apie ką, operatyvinėmis žiniomis, omonininkai prasitardavo savo sėbrams.

Per tą laiką išplaukė, kaip sakytų prokurorai, dar vienas Medininkuose nužudytų pareigūnų automatas. 1996 metų lapkričio 22-ąją du neblaivūs vyrai, Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone padarę avariją, automatu pagrasino kito automobilio vairuotojui, tikriausiai manydami išgąsdinti ir po to pabėgti.

Tačiau vairuotojo būta nepėsčio - išplėšęs ginklą, jis bemat iškvietė policiją. Vis dėlto šis įvykis neatskleidė kokių nors ypač svarbių bylos aplinkybių.

Palankiai susiklosčius aplinkybėms, 1997-ųjų rudenį Rusijos institucijos patenkino teisinės pagalbos prašymą ir leido Lietuvos pareigūnams apklausti buvusį omonininką V.Razvodovą.

V.Razvodovas į Sankt Peterburgo prokuratūrą neatvyko, tačiau pareigūnams pavyko išvilioti jį iš namų. Vėliau pokalbis buvo tęsiamas jau prokuroro kabinete.

Apklausiamas vienoje saugos firmoje dirbęs V.Razvodovas demonstravo teisinį išprusimą, aiškino, kad liudytojų parodymai - dar ne įrodymas. Jo paties parodymai, teisininkų terminais sakant, dažniausiai neigė faktines bylos aplinkybes.

V.Razvodovas neslėpė dalyvavęs kariniuose veiksmuose Čečėnijoje, kur buvęs sužeistas, ir leido suprasti, kad už karo žygius save labai gerbia. Pasiskundė nusivylęs Rusijos valdžia, kuri nesuteikė jam tiek dėmesio, kiek jis esą nusipelnęs.

„Vykti į Lietuvą, kad ten būtų atlikti tardymo veiksmai, nepageidauju“, - kaip iš automato protokolui išpylė Medininkų paslaptį žinantis omonininkas.