Ne išimtis buvo ir Biržų kraštas. Buvusios Biržų apskrities valsčiuose susikūrė daug būrių: Krinčino (vadas Šatas), Daujėnų (S.Masilionis, vėliau leitenantas Povilas Žilys), Pasvalio (Šilkarskas), Nemunėlio Radviliškio (Juozas ir Jonas Krivickai, Augustas Vasiulis, Alfonsas Uzėnas), Linkuvos ir Joniškėlio (kapitonas Petras Paltarokas), Vabalninko, Kupreliškio, Salamiesčio, Alizavos (J.Kalkys, Romas Petronis, Lietuvos kariuomenės aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis, Jonas ir Albinas Šidlauskai), Pabiržės (Stasys Naudžius, Alfonsas Antanaitis, Tomas Morkvėnas), Papilio (Bronius Žilinskas, Povilas Skiauterė, Jonas Marciukas, Jokūbas Šlekys), Parovėjos (Petras Tupėnas).
Jau 1944 m. rudenį Biržuose įvyko tiems laikams tikrai svarbus ir garsus įvykis – spalio 26 d. partizanai užpuolė Biržų kalėjimą Vabalninko gatvėje ir išlaisvino suimtus žmones.
1944 m. spalio 31 d. partizanai, tarp kurių buvo ir biržiečių, puolė Pandėlio miliciją Rokiškio rajone ir išlaisvino 7 suimtuosius.
Lapkričio 7 d. partizanai, vadovaujami J.Šlekio, B.Žilinsko, J.Palšio ir P.Flanderio, puolė Papilio miestelį, o lapkričio 30 d. įvyko kautynės ties Sviliais, jose žuvo 10 partizanų.
Rezistencinis judėjimas Biržų krašte vyko daugiau kaip dešimtmetį ir baigėsi simboliškai – 1956 m. liepos 15 d. Suosto apylinkėje žuvo paskutiniai Pilėnų tėvūnijos, o kartu ir Vyties apygardos partizanai – Mykolas Suveizdis ir Edvardas Žilinskas. Juos nušovė KGB agento sodyboje pasalą įrengęs agentas smogikas.
Partizanų gyvenimas buvo nelengvas, juk jie gyveno miško stovyklose, bunkeriuose. O reikėjo ir maisto, ir rūbų, reikėjo galvoti apie žiemą ir šalčius.
Dėl to tik dar labiau reikia gerbti žmones, savo nelengva buitimi ir sau, ir kitiems, ir pasauliui įrodžiusiems, kad ne visus Lietuvoje tenkino Stalino saulė, kad ne visi, sulygiuoti į vieną gretą, šaukė „ura, tovarišči“. Jų dėka dabar galime visiems kalbėti tiek apie okupaciją, tiek ir apie pasipriešinimą jai.