Pernai buvo minimas Lietuvos okupacijos septyniasdešimtmetis, šiemet – tragiškieji 1941-ieji, kuriuos ženklino trėmimai, sukilimas prieš raudonąjį okupantą ir ypač žydų žudynės, kai iki metų pabaigos nužudyta per 140 000 žmonių. Abiejų metų įvykiai yra glaudžiai susiję, ir ne tik ta prasme, kad ankstesnieji įvykiai paveikia vėlesniuosius. Be sovietinės okupacijos nebūtų buvę nei trėmimų, nei sukilimo, nei tos suirutės, per kurią prasidėjo masinės žudynės.
Apie šiuos lemtingus metus dabar žinome gerokai daugiau negu prieš 20 metų. Sukurtas bendras įvykių vaizdas, atskiri momentai detaliai nagrinėti. Bet lieka netirtų klausimų, neįtikinančių atsakymų, nėra nuoseklaus, apibendrinančio pasakojimo, kuris ne tik nurodytų kas įvyko bet ir leistų suprasti kodėl. Neturiu omenyje visus tenkinančio, visų abejones išsklaidančio, nepažeidžiamo naratyvo, nes tokių iš viso nebūna. Kalbu apie tokį, kuris leistų sakyti – taip, turbūt taip buvo.
Holokausto Lietuvoje „prielaidos“
Nepriklausomoje Lietuvoje būta antisemitizmo, bet jis buvo kontroliuojamas. Kęstutis Skrupskelis rašo, kad „Lietuvoje nebuvo daug antisemitinių išpuolių; beveik nebuvo organizuoto antisemitizmo; nebuvo antisemitinių politinių partijų; autoritetingi asmenys kovojo su antisemitizmu; Lietuvoje buvo šioks toks polinkis komunizmo statyboje sureikšminti žydų vaidmenį“1. Tarkime, kad Skrupskelio teiginiai daugiau ar mažiau atitinka tikrovę. Bet sulig Vokietijos ir SSRS karo pradžia prasidėjo žudynės. Lietuvos sostinėje Lietūkio garaže vidury dienos buvo žvėriškai nužudyta gal net 50 žydų. Žydų žudymas nebuvo paslaptis. Voldemarininkų veikėjas Zenonas Blynas savo dienoraštyje 1941 m. rugpjūčio 14 d. rašė: „Kalbėjau su Rokiškio apskr. V-ku [...] Esą ryt turi būti sušaudyta 9000 žydų Rokišky. Iškasa 3 m gylio griovį, atvaro 100 žydų, suguldo griovy [...] keli žmonės su rankiniu kulkosvaidžiu „pervaro“ per nugaras eilę, paskum užberia 20–30 cm. smėlio [...] ir guldo antrą eilę...“2 Rugpjūčio 15–16 d. Rokiškyje nužudyti 3207 žmonės, 3200 jų – žydai.
Kaip paaiškinti kelią nuo A (Skrupskelio apibūdinimo) prie B (lietuvių dalyvavimo masinėse žudynėse)? Iš karto galima atmesti pastangas neigti B, – esą žudynes organizavę naciai, o jose dalyvavusios tik padugnės. Kad ir koks būtų buvęs nacių vaidmuo organizuojant Lietūkio žudynes (ir jis buvo didelis), žydus žudė lietuviai. Nors vokiečiai vadovavo Hamanno Rollkomando, lietuviai sudarė aiškią šaudytojų, taigi žudikų, daugumą. Pirmieji savivaldybių pareigūnai ir policininkai, gavę nurodymus sulaikyti žydus, dar galėjo manyti, kad jie bus suvaromi į getą arba priverčiamojo darbo stovyklas, o ne žudomi. Įsisiūbavus žudynėms, jie (kaip ir Blynas) žinojo, koks bus sulaikytųjų likimas.
Antroji galimybė – neigti A kaip perdėm idilišką tikrovės apibūdinimą, į pirmąjį planą iškeliant lietuviškąjį antisemitizmą kaip pagrindinę Holokausto prielaidą. Nors nebuvo išleistas nė vienas antižydiškas teisės aktas, o antisemitinė veikla nebuvo oficialiai toleruojama, lietuviškojo antisemitizmo šaknys esą buvusios gilios. Antisemitizmas ir pogrominės nuotaikos grėsmingai stiprėjusios, ypač antrą nepriklausomybės dešimtmetį. Įvairios grupės, ypač Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), uoliai kursčiusios antisemitizmą, kol jis pasiekęs savo viršūnę, prasiverždamas per masines žudynes karo pradžioje. Peršama mintis, kad lietuvių dalyvavimas žudynėse buvęs neišvengiamas, beveik istorijos užprogramuotas. Šią teleologinę istorijos sampratą, skaidriais paverčiančią sunkiai suprantamus įvykius, palaiko daugelis Holokaustą Lietuvoje tiriančių lietuvių ir užsienio istorikų.
Norint pagrįsti šią interpretaciją ir įrodyti antisemitizmo svarbą, siekiama surinkti kuo daugiau tinkamų pavyzdžių. Darbą gerokai palengvina naujai kuriamos elektroninės, virtualios bibliotekos bei galingos paieškų programos. Jau sukurtas chrestomatinis antisemitizmo panteonas, į kurį įrikiuoti Vincas Kudirka, Motiejus Valančius (su kai kuriomis išlygomis), „degutininkai“, kurie Kaune ir kituose miestuose uždažydavę žydų krautuvių iškabas, rašytas rusų ir jidiš kalbomis, žurnalas Verslas, kunigo Juozo Vaišnoros straipsniai “Židinyje”, kai kurie Antano Maceinos tekstai. Minimi žymesnių lietuvių antisemitiniai pasisakymai, gandai apie žydų pagrobtus vaikus, Valstybės saugumo departamento biuleteniai apie smurtinius incidentus.
Istorikai išties turi rinkti medžiagą, bet tyko pavojus, kad šaltinių paieškos taps tuo, ką amerikietis Jackas H. Hexteris vadina source mining (pažodžiui – „šaltinių kasyba“). Tokiais atvejais skubiai peržiūriami archyvai, renkama medžiaga konkrečia tema, bet į ją nesigilinama, visi rasti atvejai laikomi beveik lygiaverčiai3. Tarsi medžiagos gausa atsvertų poreikį ją nagrinėti.
Tarptautinė komisija nacių ir sovietų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (aš buvau jos narys) išleido knygą “Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje”, kurioje siekiama paaiškinti, kodėl lietuviai dalyvavo masinėse žudynėse. Bet kas yra istorinė „prielaida“, kokia prasme antisemitizmas yra Holokausto prielaida, ką prielaidos išaiškina? Istorikai ir politologai prielaidomis laiko ilgalaikes priežastis, struktūrinius pokyčius, gal ir mentaliteto transformacijas. Pasak anglų istoriko Lawrence’o Stone’o, prielaidos padaro nagrinėjamą įvykį įmanomą, bet ne neišvengiamą. Bet prielaidų negana. Adekvatus istorinių įvykių aiškinimas dar turi nustatyti tai, ką Stone’as vadina precipitants ir triggers, lietuviškai – „greitikliais“ ir „kibirkštimis“4. „Greitikliai“ yra momentai ir įvykiai, susiję su ilgalaikiais procesais, kurie paspartina vyksmą ir paverčia nagrinėjamą įvykį net tik galimu, bet ir tikėtinu. „Kibirkštys“ yra dar konkretesni, kartais gana atsitiktiniai įvykiai, kurie padaro tikrove tai, kas buvo tik tikėtina. Prielaidos gali apimti šimtmetį, greitikliai – kokį dešimtmetį, o kibirkštys – metus, gal net mažiau.
Stone’as išvystė šią analitinę schemą, nagrinėdamas XVII a. Anglijos revoliucijos priežastis. Tarp prielaidų, prasidėjusių reikštis daugiau negu 100 metų prieš revoliuciją, jis pamini ūkio klestėjimą, aristokratijos įtakos smukimą, puritonizmo plėtimąsi, opozicijos stiprėjimą parlamente, didėjantį nepasitenkinimą aukščiausiais valdovo patarėjais. Greitikliais jis laikė karaliaus Karolio I polinkį į paternalistinį absoliutizmą, atsisakymą daryti nuolaidų parlamentinei opozicijai ir jos atstovaujamiems gyventojų sluoksniams, visuomenę skaidančią politiką. Į kibirkščių gretas Stone‘as įrikiavo karaliaus nutarimą sušaukti parlamento sesiją, parlamento ryžtą panaikinti karaliaus reformas bei bausti jo ištikimiausius ministrus, centrinių valdžios organų silpnėjimą, nekontroliuojamą spaudos plėtimąsi, nevykusį Karolio I mėginimą suimti penkis parlamento narius. Bręstanti krizė buvo jaučiama daugiau negu dešimtmetį iki tol, kol buvo griebtasi ginklo ir smurto. Net jei Karolis I ir jo oponentai Parlamente būtų suradę kompromisą, taip užkirsdami kelią revoliucijai, įvykių dalyviai būtų žinoję, kad šalis pergyveno politinę krizę, kad dėl nepaprastai įtemptų parlamento ir valdovo santykių vidinė taika kabėjo ant plauko. Istorikai, ko gero, rašytų apie brendusią revoliuciją, kurios pavyko išvengti paskutinę minutę.
Stone’o kategorijas galima panaudoti aiškinant Holokaustą Vokietijoje. Nėra vieningos nuomonės dėl prielaidų ir priežasčių, nors jau atsisakyta “Sonderweg” teorijos, pagal kurią Vokietija savaip reagavusi į modernizmo iššūkius negu kitos Vakarų Europos šalys. Dabar minimos kitos prielaidos – po 1873 m. ūkio krizės sustiprėjęs antisemitizmas, susižavėjimas socialdarvinizmu ir eugenika, kovingas nacionalizmas, vienybės ilgesys suskaidytoje visuomenėje (darbininkai ir katalikai buvo sukūrę lygiagrečias bendruomenes), skriaudos ir pažeminimo jausmas po Pirmojo pasaulinio karo ir Versalio sutarties, nusivylimas demokratija. Greitikliais galime laikyti ūkio nuosmukį ir nedarbą, sudariusius sąlygas naciams ateiti į valdžią, nuosekliai nuožmią nacių antižydišką politiką. Nuo pirmųjų savo valdžios dienų naciai persekiojo žydus, mėgino juos nužmoginti, kalte kalė į gyventojų sąmonę, kad žydai esantys mirtini vokiečių tautos priešai. Kibirkštis buvo karas su SSRS, kuriam prasidėjus nutarta žydus žudyti, o ne ištremti ar numarinti badu. Rasistinė ideologija, nacių politikos radikalėjimas, ir karas buvo būtinos Holokausto sąlygos5.
Holokaustas nebuvo neišvengiamas. Nesunku įsivaizduoti įvykių raidą, kuri nebūtų privedusi prie masinių žudynių. Jei 1940 m. Prancūzija būtų metus ar pusmetį priešinusis antpuoliui, vargu ar Hitleris būtų puolęs SSRS ir leidęs SS smogikams susidoroti su žydais. Juolab – jei Hitleris būtų pašalintas karo su Lenkija išvakarėse. Bet 1939 m. rudenį jau buvo įvykęs istorinis lūžis vokiečių santykiuose su žydais. Persekiojimas buvo pasiekęs tokį lygį, kad Vokietijos žydų gyvenimas tapo iš pamatų pakeistas. Būtų dešimtmečius trukę atkurti tai, kas buvo sugriauta, sugrąžinti padėtį į status quo ante.
Nelengva Stone‘o analitines kategorijas pritaikyti Holokaustui Lietuvoje. Prielaidos nesukelia didesnių problemų. Tai ne vien antisemitizmas, bet ir baudžiavos panaikinimas, lietuvių kėlimasis į miestus, žydų nenoras asimiliuotis, tautinės valstybės kūrimas, – tai, kas išryškino skirtingus abiejų tautų interesus, skatino ar kėlė priešiškumą. Kibirkštys irgi lyg aiškios. Tai sovietų okupacija ir represijos, birželio trėmimai, Vokietijos invazija, diametraliai skirtingi lietuvių ir žydų geopolitiniai interesai, dalies žydų dalyvavimas sovietų valdžioje, lietuvių polinkis žydus sutapatinti su komunizmu ir su kolaborantais, sukilimo ruoša ir ketinimas bausti išdavikus.
Kas buvo greitikliai? Būtų galima įvardyti pasaulio ūkio krizę, kuri pakenkė Lietuvos ūkiui ir smukdė gyvenimo lygį, didėjančią konkurenciją tarp žydų ir lietuvių verslininkų, Vokietijos galios augimą bei jos skleidžiamą rasizmą, kuris skatino žydus orientuotis į SSRS, augantį nepasitenkinimą Smetonos valdžia ir opozicijos radikalėjimą, nerimą dėl Lietuvos ateities po Lenkijos ultimatumo ir Klaipėdos netekties. Net jei didėjo etniniai nesutarimai, dažniau įvykdavo antižydiškų išpuolių, vis dėlto nebūta ženklų, kad artėjama prie sprogimo ribos, kad žengti neatšaukiami žingsniai. 1922–1926 m. lietuvių ir žydų santykiai pablogėjo, bet įtampos vėliau atslūgo. Daugelis Vilniaus žydų 1939 m. palankiau žiūrėjo į Lietuvos negu sovietų valdžią. Jie nebūtų taip galvoję, jei Lietuvoje būtų įsiviešpatavusios grėsmingai antižydiškos nuotaikos.
Greitikliai yra svarbūs, nes jie susieja prielaidas su kibirkštimis, ilgalaikius procesus su aiškinamuoju įvykiu. Jie turėtų atskleisti tarpinius priežastingumo ryšius, parodyti, kaip parengta dirva kibirkštims. Jeigu revoliucija, Holokaustas ar koks nors istorinis procesas nėra laikomas nei grynu atsitiktinumu, kurį sukėlė nereikšmingos šalutinės priežastys, nei absoliučia būtinybe, kurios raida ir savybės buvo nulemtos nuo pat pradžių, tai reikia nurodyti tarpines priežastingumo grandis. Negebėjimas išvardyti ir identifikuoti greitiklių skatina abejoti, ar išvis yra glaudesnių ryšių tarp prielaidų ir jų neva suponuotų įvykių. Ir verčia klausti, ar vardijamos prielaidos iš tiesų reikšmingos, gal verčiau jas perkelti į antrą planą ir ieškoti kito aiškinimo, kuris ypatingą reikšmę skirtų trumpalaikei perspektyvai?
Analitinės Stone‘o kategorijos nėra būtinos. Galima atsisakyti jų arba pakeisti kitu modeliu. Bet vis tiek reikia parodyti, kaip ilgalaikės prielaidos paveikė aiškinamąjį įvykį, identifikuoti laikotarpį ir procesus, kurie galimybę pavertė tikrove. Vokietijoje tai nėra mįslė. Nacių valdžios veiksmai, viešąją erdvę užvaldžiusi antižydiška propaganda, nuoseklus rasistinės ideologijos diegimas, žiniasklaidoje ir mokyklose peršamas žydų kaip vokiečių tautos, Vakarų kultūros, net žmonijos priešų įvaizdis veikė žmonių sąmonę, pavertė vienus užkietėjusiais rasistais, skatino kitų abejingumą, nutildė trečių sąžinę. Propagandą lydėjo jos nurodymus įgyvendinantys veiksmai. Žmonės buvo stebimi iki tokio taško, kad būdavo įspėjami liautis bendravę su žydais6. Jaunimo ir darbo stovyklose jaunuoliai buvo skatinami tyčiotis iš silpnesniųjų, garbinti fizinę jėgą, atsisakyti savo individualumo ir įsilieti į kolektyvą. Buvo rengiami ideologinio karo kariai, kurie entuziastingai dalyvavo karui prasidėjus7.
Padėtis Lietuvoje ketvirtą dešimtmetį buvo kita. Lietuva nepaskelbė antižydiškų įstatymų ar potvarkių, bet kovojo su antisemitizmu. Rasizmas liko svetimas Lietuvos elitui. Lietuviai nelaikė savęs kokia nors Herrenvolk. Smetonos pateptoji jaunimo organizacija buvo skautai, o ne Hitlerjugend. Lietuvoje nebuvo nei rasistinio antisemitizmo, nei vis atkakliau žydus persekiojančios valdžios, be kurios Vokietijoje nebūtų pradėtas Holokaustas.
Netikslu kalbėti apie artėjusią lietuvių ir žydų santykių krizę, žiūrėti į Holokaustą per ilgalaikių bręstančių procesų prizmę. Lemiamą vaidmenį turėjo ne ilgai brandintų procesų kulminacija, bet 1940–1941 m. sovietų okupacija, ta revoliucija iš svetur, kaip Vakarų Baltarusijos ir Ukrainos okupaciją 1939–1941 m. tiksliai pavadino Janas Grossas, – o ne revoliucija iš viršaus, kaip bent savo knygos pavadinimu perša Alfredas Erichas Sennas8. Be okupacijos padėtis būtų kita, – nesvarbu, ar Lietuva būtų likusi laisva, ar okupuota Vokietijos. Jei Lietuva būtų likusi nepriklausoma iki Vokietijos ir SSRS karo pradžios, vargu ar lietuvių ir žydų santykiai būtų per tuos metus radikaliai pakitę. Augant vokiečių propagandai ir spaudimui, antižydiškos nuotaikos veikiausiai būtų sustiprėjusios, bet jos būtų valdomos, ypač jei Smetona būtų likęs prie valdžios vairo. Jei Vokietija būtų okupavusi Lietuvą 1940 m. vasarą, lietuviai būtų sutikę juos kaip okupantus, o ne kaip išvaduotojus. Naciai būtų radę jų valią vykdžiusių kolaborantų, jei būtų jų ieškoję, nes tokių atsirado visose šalyse9. Žydai, kaip ir Lenkijoje, būtų persekiojami, priversti gyventi getuose nežmoniškomis sąlygomis, marinami badu, bet bent iki karo pradžios nebūtų buvę masinių šaudymų. 1940 m. naciai dar neplanavo masiškai naikinti žydų. Gegužės mėnesį Heinrichas Himmleris dar galvojo apie priverstinį visų žydų ištrėmimą į koloniją Afrikoje ar kitur. Jis teigė dėl vidaus įsitikinimo negalįs pritarti bolševikų metodui naikinti ištisas tautas, kad tai ne vokiška ir neįmanoma (wenn man die bolschewistische Methode der physischen Ausrottung eines Volkes aus innerer Ueberzeugung als ungermanisch and unmoeglich ablehnt10). Lietuvoje nebūtų buvę tos neapykantos ir įtūžio, susikaupusio per sovietinę okupaciją ir prasiveržusio karo pradžioje. Nebūtų tvyrojusi trėmimų sukelta, vos suvaldoma įtampa. Holokausto istorija Lietuvoje būtų kitokia, nors kai kurie lietuviai būtų dalyvavę žudynėse.
Antisemitizmas I: vokietijoje
Holokausto nebūtų buvę be antisemitizmo, bet nėra galutinai aišku, kokį vaidmenį jis konkrečiai atliko sukeliant neregėto masto žudynes. Antisemitizmas buvo būtina, bet ne pakankama Holokausto sąlyga. Antisemitų būta tūkstantį metų, o Holokaustas įvyko tik vieną kartą. Antisemitizmas yra sudėtingas reiškinys, ilgai tvėręs, plačiai paplitęs, įgijęs įvairiausių formų. Antisemitai nėra lygūs antisemitams, ypač jei tokiais laikomi ne tik tie žmonės, kurių galvojime ir gyvenime antižydiškos nuostatos atlieka svarbų vaidmenį, bet ir tie, kurie kartkartėmis kartoja antisemitinius stereotipus ar rodo antipatiją žydams. Nors antisemitizmas visomis savo apraiškomis yra atgrasus, negalima sutapatinti bambėjimo prieš žydus su ryžtu griebtis smurto, žydų nemėgimo su siekiu kenkti, pritarimo neigiamiems stereotipams su pritarimu smurtui. Reikia klausti, dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis nuo galvojimo pereinama į veiksmą, kaip antipatija virsta nesutvardoma neapykanta. Pogromų istorija rodo, kad tai nėra kasdienis reiškinys. Tad verta panagrinėti sąlygas ir priežastis, kurios Vokietijoje atvėrė duris Holokaustui, ir klausti, ar jų būta Lietuvoje.
Pirmiausia – kelios pastabos apie antisemitus ir pogromus. Iš Antano Smetonos laiškų susidaro įspūdis, kad jis buvo antisemitas. Bet Smetona nuosekliai gynė Lietuvos žydus, palaikė jų teises, kovojo su viešuoju antisemitizmu. Zofija Kossak-Szczucka buvo viena organizacijos Żegota (Rada Pomocy żydom) steigėjų. Ši organizacija išgelbėjo apie 3000 žydų, daugiausia vaikų. Ji pati išgelbėjo kelis vaikus, jai suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Kossak-Szczucka tvirtino, kad krikščionys privalo gelbėti nežmoniškai persekiojamus žydus visomis priemonėmis, kurių jie imtųsi išgelbėdami save ir savo artimuosius, ir smerkė tuos, kurie priešinosi šioms pastangoms. Bet ji buvo užkietėjusi antisemitė, tvirtinusi, kad „mes toliau laikysime žydus Lenkijos politiniais, ekonominiais ir ideologiniais priešais“, ir norėjusi, kad po karo žydai emigruotų iš Lenkijos11. Kossak-Szczuckos atvejis ypatingas – rizikavusi savo gyvybe žydams gelbėti, bet nepasiryžusi atsisakyti antisemitizmo. Aršios antižydiškos nuostatos buvo suderinamos su didvyrišku žydų gelbėjimu.
Kai kurie naciams priešinęsi vokiečių teologai yra padarę antisemitinių pastabų. Dietrichas Bonhoefferis, nuo 1933 m. oponavęs naciams ir ilgainiui nuteistas myriop, rašė, kad, be jokios abejonės, žydų klausimas yra viena tų istorinių problemų, kurią valstybė turi spręsti ir ji turi teisę ieškoti naujų priemonių. 1933 m. kritikuodamas Hitlerį, Rudolfas Bultmannas pasakė, kad kaip krikščionis jis apgailestauja dėl neteisybės, kuri daroma žydams juos šmeižiant, „bet puikiai žinau, kokia sudėtinga yra žydų problema, ypač čia Vokietijoje“12. Tačiau tai „problema“, kurios nebuvo, o jei buvo, tai tiksliau būtų ją vadinti vokiečių problema. Laiške savo kolegai 1967 m. Karlas Barthas prisipažino, kad jis tikrai nėra filosemitas ir kad visą gyvenimą jautė visiškai neracionalią antipatiją žydams, kurią vis slopindavo13.
Nors šimtmečius žydai buvo diskriminuojami ir kentėjo nuo kaimynų smurto, pogromai nebuvo kasdienis reiškinys. Pirmieji ir itin kruvini pogromai prasiveržė Viduramžiais, bet nuo XVII a. pradžios iki XIX a. pabaigos pogromai įvykdavo retai, ypač Vakarų Europoje. Žydai būdavo mušami, bet nežudomi. Pogromo dalyviai ateidavo su akmenimis, o ne kirviais. Jie išdaužydavo langus, retkarčiais duris, bet nesiverždavo į žydų namus, tik retai grobdavo turtą, paprastai nesiaubdavo sinagogų ar kitų šventų vietų. Pogromai turėjo ritualinį pobūdį. Pogromininkai protestuodavo prieš valdžios vykdomą žydų emancipaciją, įsivaizdavo ginantys tradicines teises ir senąją tvarką, pabrėždavo, kad žydai nepriklauso jų bendruomenei.
Gana ilgas santykinio nuosaikumo laikotarpis baigėsi kruvinu pogromu Jelizavetgrade 1881 m., kai buvo nužudyta apie 50 žydų. Itin žiaurus pogromas įvyko Kišiniove 1903 m. Bet ir per šį laikotarpį daugelis pogromų išlaikė pusiau ritualinį pobūdį, dažniausiai apsieidavo be žudynių. Antai 1898 m. Galicijoje antižydiškų ekscesų būta net 408 vietovėse, valdžia sulaikė 5170 įtariamų smurtininkų, nuteisė 2328. Niekas nebuvo nužudytas, nors maištininkai mušė, ir ne kartą smarkiai, žydus vyrus ir moteris. Jie neliesdavo sinagogų ir maldos namų, bet nusiaubdavo žydų krautuves, smukles, bravorus14. Nesuvaldomo smurto proveržiai ypač ryškūs per 1905–1906 m. revoliuciją Rusijoje, kai surengta gal tūkstantis pogromų, tūkstančiai žydų žuvo. Vien po Spalio manifesto buvo nužudyta 3000 žydų, 17 000 sužeista. Lietuva išvengė kruvinų pogromų. Net per šią revoliuciją Lietuvoje nebūta nei didelių pogromų, kaip Ukrainoje ir kai kuriose Rusijos dalyse, nei dvarų deginimų, kaip Estijoje ir Latvijoje. Smurtas sunkiau skynėsi kelią į Lietuvą.
Istorikai nesutaria dėl vokiečių antisemitizmo gelmės ir apimties, kuo ir kaip jis skyręsis nuo kitų Europos šalių antisemitizmo. Danielis J. Goldhagenas aiškino, kad nuo Kryžiaus karų antisemitizmas yra sudedamoji krikščioniškosios kultūros dalis. Vokietijoje buvo itin plačiai paplitęs krikščioniškasis antisemitizmas – obsesinis ir piktas. Tradicinį antisemitizmą gerokai sustiprino rasistinis variantas, sukurdamas eliminacinį antisemitizmą, pagal kurį reikia taikyti visas konkrečiu laiku priimtinas priemones žydams pašalinti. Goldhageno tezė suformuluota taip, jog jos neįmanoma paneigti. Pasak Goldhageno, antisemitizmas apskritai nekinta, jis tik tampa mažiau ar daugiau pastebimas, priklausomai nuo to, ar politinės ir visuomeninės sąlygos skatina ar slopina antisemitinių nuostatų viešinimą15. Bėda su šia teze yra ta, kad neįmanoma paneigti esminio teiginio apie antisemitizmo nekintamumą. Jeigu antisemitizmas susilpnėtų ar taptų visiškai nepastebimas, galima aiškinti, jog tai tik paviršutiniška regimybė, neatspindinti gilesnės tikrovės. Goldhagenas net žydų asimiliaciją laiko vienu eliminacinio antisemitizmo variantu, nors asimiliuoti ir naikinti yra visiškai skirtingi dalykai. Lietuviai istorikai, antai Vygantas Vareikis, rašo apie latentinį antisemitizmą, prasiveržiantį į paviršių kritiniais momentais16. Nenoriu neigti latentinio antisemitizmo buvimo, bet jis gali tapti viską (taigi ir nieką) paaiškinančiu veiksniu. Reikia kriterijų, kuriais galima nustatyti, ar prasiveržia seniai rusenęs antisemitizmas, ar jis atsiranda ten, kur neegzistavo; ar žmonės atvirai reiškia iki tol slepiamą antisemitizmą, ar lig šiol antisemitais nebuvusieji tokiais tampa.
Prieškario Vokietijoje antikatalikiškos ir antisocialistinės nuotaikos buvo stipresnės negu antisemitinės. Valdžia daug jėgų skyrė katalikų ir darbininkijos pažabojimui. Beveik visą aštuntą XIX a. dešimtmetį Bismarckas vykdė vadinamąją Kulturkampf prieš katalikus. Valdžia uždarė ketvirtadalį katalikų bažnyčių ir kitų maldos namų. Šimtais tūkstančių daugiau vokiečių pasirašė antikatalikiškus pareiškimus negu antižydiškus, prasimanymai apie jėzuitus sklido taip pat greitai kaip apie Talmudą17. Įtakingasis istorikas Heinrichas Treitschke tvirtino ne tik tai, kad „žydai yra mūsų nelaimė“, bet ir kad Romos Bažnyčia yra „vampyras“, išsiurbiantis gyvąsias vokiškumo (Deutschtum) jėgas18. Konservatyvių ir nacionalistiškai nusiteikusių sluoksnių bei viduriniosios klasės priešiškumas socialdemokratijai ir antipatija darbininkijai skatino juos palaikyti nacius ir susitaikyti su jų smurtu19.
Veimaro Respublikos metais antisemitizmas Vokietijoje stiprėjo, bet neužvaldė šalies. Hitleris neslėpė savo antisemitizmo, bet per rinkimų kampanijas naciai nepabrėždavo savo antižydiškų nuostatų. Antisemitizmas nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės už jį balsavo. Po 1930 m. parlamento rinkimų Kelno žydų bendruomenės pirmininkas taikliai pastebėjo, kad negalima laikyti šešių su puse milijono už Hitlerį balsavusių vokiečių antisemitais, bet net akivaizdus antisemitizmas jiems nebuvo pakankama priežastis nebalsuoti už nacius20. Rinkimų propagandoje naciai nutylėjo radikalų rasistinį ir pabrėžė ekonominį antisemitizmą, siejo žydus su kapitalizmu ir bolševizmu21. Net daugeliui labiausiai užkietėjusių nacių Alter Kampfer antisemitizmas buvo šalutinė Hitlerio palaikymo priežastis. 1934 m. JAV sociologas Theodore’as Abelis paprašė 581 nacį – 337 SA narius ir 244 partijos pareigūnus – parašyti autobiografinius esė. Rašiniai rodo, kad tautinio solidarumo ilgesys, Hitlerio kultas, superpatriotizmas labiau skatino šiuos uoliausius nacius stoti į partiją negu antisemitizmas. Daugiau negu trečdalis nerodė išankstinių antižydiškų nuostatų, dar šeštadalis tik kartojo įprastus antižydiškus stereotipus22.
Rasizmas buvo kertinė nacių dogmų dalis. Jų propagandininkai skyrė ypatingą reikšmę aiškinimams, kad esama aukštesnių ir žemesnių rasių, kad tarp jų vykstanti negailestinga kova dėl būvio, kad biologija lemianti likimą. Vokiečiai buvo mokomi galvoti rasistinėmis, biologinėmis kategorijomis, kartais grubiai, kartais subtiliai. Poreikis įrodyti savo nežydiškumą vertė daugelį parengti vadinamąjį Ahnenpass, nurodantį protėvius ir jų rasinę kilmę. Patys piliečiai, o ne valdžia, parengdavo tuos pasus, tad ir priprato save įsivaizduoti per rasizmo prizmę, savintis nacių pasaulėžiūrą23. Propaganda, nukreipta ir prieš psichiškai nesveikus, neįgalius, ir „asocialius“ vokiečius, net tapo mokyklos programų dalimi. Pavyzdžiui, matematikos vadovėliuose buvo toks uždavinys – jei bepročių prieglauda kainuoja 6 milijonus RM, tai kiek už tą pinigų sumą būtų galima pastatyti namelių, kainuojančių po 15 000 RM24?
Pastaruoju metu daugiau istorikų yra linkę manyti, kad ilgainiui paprasti vokiečiai pritarė naujos, grynai tautinės bendruomenės kūrimui net prievartinėmis priemonėmis, jie priprato galvoti apie tautas, rases, ir Vokietijos ateitį nacių peršamomis rasistinėmis kategorijomis25. Kiti istorikai daugiau reikšmės teikia prieš pačius vokiečius nukreiptam smurtui, kuris vertė režimui nepritariančius tylėti26. O treti aiškina, kad dabar neįmanoma nustatyti vokiečių nuostatų – ar daugumos pasyvumas Holokausto akivaizdoje rodęs dorovinį abejingumą, ar neramią sąžinę, ar galimų pasekmių baimę, ar net slaptą pritarimą27. Kiekvienu atveju atkakli propaganda ir žydų persekiojimas stiprino antisemitines nuostatas ir rasistinę pasaulėžiūrą.
Antisemitizmas II: lietuvoje
Lietuvių ir žydų santykiai nebuvo idiliški. Jie gyveno atskirai, kitaip atrodė, rengėsi, kalbėjo vieni kitiems svetimomis kalbomis, laikėsi skirtingų papročių, išpažino skirtingas religijas, dirbo skirtingus darbus. Priešiškumas žydams buvo beveik neišvengiamas. Ir žydai nerodė ypatingos meilės lietuviams. Kaip pažymi Jurijus Slezkinas, „abi pusės žiūrėjo viena į kitą kaip į nešvarią, neaiškią, pavojingą, niekingą ir galiausiai nereikšmingą bendruomenės praeičiai bei ateities išganymui. Socialiniai ryšiai apsiribojo komerciniais ir valdiškais kontaktais“28. Žydai save laikydavo protingais, saikingais, išsilavinusiais, atsidavusiais šeimai, o gojai buvo nesaikingi, instinktyvūs, brutalūs, pasileidę, pamėgę smurtą. Savo ruožtu valstiečiai buvo linkę laikyti žydus klastingais, bailiais, godžiais ir sukčiais. Jei katalikams žydai buvo Kristaus žudikai (Didžiąją savaitę įvykdavo daugiau antižydiškų išpuolių), tai žydams krikščionybė buvo atgrasi. Pasak Slezkino, „smurtas buvo esminė šių santykių dalis – retai kada mirtinas, bet visada tvyrojo kaip galimybė, prisiminimas, esminis valstiečių vyriškumo ir žydų aukos vaidmens aspektas“. Antra vertus, Solomonas Atamukas rašo, kad 500 metų bendro gyvenimo mažino psichologinį svetimumą, kurio nereikėtų suabsoliutinti ir laikyti nuolatiniu priešiškumu29.
Panaikinus baudžiavą ir nykstant dvarų ekonomikai, žydams tapo sunkiau atlikti tradicinio tarpininko tarp kaimo ir miesto vaidmenį, kai kurias jų tradicines profesijas perėmė valstybė ar ūkiškai pažangūs dvarininkai, net valstiečiai tapo privilegijuotais konkurentais, nes daug ką pradėjo pardavinėti patys30. Juozas Tumas-Vaižgantas savo vaizdelyje „Pirmosios rungtynės“ pasakoja, kaip broliui nutarus pačiam parduoti savo obuolius turguje, būrys žydų jaunuolių, sužinoję apie jo ketinimus, stengėsi jam užkirsti kelią, tyčiojosi iš jo ir jo obuolių, mėgino sugėdyti dėl ketinimo „kištis į žydų dalykus“. „Tfu! ant tokių žmonių, kuriems žemės neužtenka ir visa nuo žydelių norėtų paveržti ir į savo kišenę susiimti!“31 Valstiečiams pradėjus kraustytis į miestus, didėjo konkurencija dėl darbo vietų, nesusipratimai, priešiškumas.
Antra vertus, kad ir koks būtų buvęs tarpusavio priešiškumas, smurto būta mažai. Lietuva nebuvo pogromų žemė, čia nevyko tokie smurto proveržiai kaip kartais Ukrainoje32. XIX a. etnografinėse Lietuvos žemėse išvengta kruvinų pogromų, nors įtampų ir progų būta. Archyvuose rasta medžiagos apie 1801–1908 m. tris žydams iškeltas bylas dėl ritualinių žmogžudysčių. Tik vieną kartą griebtasi smurto, būtent 1908 m. Buivydžių bažnytkaimyje po dvejų metų berniuko nužudymo. Neramumai tęsėsi kelias dienas, turgaus metu buvo išdaužyti kelių žydų namų ir sinagogos langai, pats Vilniaus gubernatorius kelis kartus atvyko į vietą, siekdamas nuraminti valstiečių minią. Žmonių aukų nebuvo33. Kaltinimų dėl ritualinių žudynių veikiausiai būta daugiau, bet jie nepaliko pastebimų pėdsakų archyvuose. Apskritai lietuviai buvo palyginti ramūs ir romūs.
Reikia palyginti padėtį Lietuvoje su tais Vokietijos gyvenimo aspektais, kurie sudarė sąlygas Holokaustui – nuolatiniam nacių valdžios radikalėjimui ir rasistiniam antisemitizmui34. Nepriklausomoje Lietuvoje negaliojo nei viena, nei kita sąlyga. Lietuvos valdžia nebuvo priešiškai nusiteikusi žydų atžvilgiu ir nebuvo rasistinio antisemitizmo. Pabrėžiant Smetonos valdžios sąlyginį pakantumą tikrai neperlenkiama. Valdžia, ypač autoritarinė, turi nepaprastai didelį vaidmenį nustatant viešojo gyvenimo toną. Ji nutaria, ką cenzūruoti ir ko ne, lemia švietimą ir mokymo programas, įtakoja jaunimo organizacijas, formuoja teisėtvarkos organų nuostatas ir darbotvarkę. Nors naciai galėjo mobilizuoti dešimtis tūkstančių SA smogikų, jie nesukėlė didesnio pavojaus žydams, iki kol neperėmė į savo rankas teisėtvarkos bei jėgos struktūrų. Goebbelso propagandos poveikis padidėjo dešimteriopai, kai jis perėmė Propagandos ministeriją.
Lietuvos mokyklose nebuvo diegiamas antisemitizmas. Teisėsaugos organai nepersekiojo žydų. 1936 m. karo komendantams net buvo nurodyta aktyviai kelti bylas tiems, kurie organizuotai puola tautinę mažumą. Nors ir pasitaikydavo antisemitinių straipsnių, pavyzdžiui, Vytauto Alanto raginimas neleisti žydams maudytis pajūryje35, pagrindiniai Lietuvos laikraščiai ir žiniasklaida nepateko į antisemitų rankas. Net savaitraštis “Verslas”, skelbęs daug antisemitinių straipsnių apie žydų kėslus ir galią, viešai smerkė smurtą, gal ir nenuoširdžiai. Tai, kad redaktoriai jautė poreikį atsiriboti nuo smurto, daug ką pasako apie viešojo antisemitizmo galimybes. Aukštosios mokyklos netapo neapykantos židiniais. Trečiame dešimtmetyje žlugo pastangos įvesti numerus clausus žydams, o ketvirto dešimtmečio pabaigoje nepavyko įvesti vadinamojo „geto suolo“, kuris būtų privertęs žydus studentus sėdėti atskirai nuo kitų36. Pakantumą skatinantys intelektualai neturėjo bijoti valdžios nemalonės ar studentų išpuolių. Tai, kad antisemitizmo kurstytojai neužvaldė galingiausių įrankių žmonių sąmonei veikti, neliko be poveikio. Autonomiškas žydų kultūrinis gyvenimas buvo stipresnis ir gajesnis negu bet kur kitur Europoje37. Tai žydų, ne Lietuvos valdžios laimėjimas, bet valdžia sudarė išorines sąlygas šiam klestėjimui.
Kai kuriais atžvilgiais Smetonos Lietuva, ypač paskutiniais metais, buvo sklerotinė valstybė. Bet iki nepriklausomybės sutemų ji išlaikė dorovinį stuburą, nepasidavė antisemitizmui net tuo metu, kai antižydiška isterija viešpatavo daugelyje Europos šalių. Vokietijai ir SSRS užpuolus Lenkiją, Lietuva įsileido į savo teritoriją bėglius iš Lenkijos, tarp jų ir daug žydų. Manoma, kad apie 14 000 žydų atvyko į Vilnių, nors didžioji dauguma tai padarė kraštą valdant sovietams38. Bėgliais labiausiai rūpinosi žydų organizacijos, bet talkino ir Lietuvos valdžia39. Gal buvo siekiama laimėti žydų simpatijas Vilniaus krašte? Bet ir buvo rizikuojama suerzinti Vokietiją, į kurios nemalonę Lietuva jau buvo patekusi, kai atmetė Berlyno raginimą užimti Vilniaus kraštą ir paskelbė savo neutralumą.
Žydų bėglių priėmimas nebuvo savaime suprantamas reiškinys. Daug šalių to nedarė ar darė labai nenoriai. Demokratijos pavyzdžiu laikoma Šveicarija tuojau po Austrijos inkorporavimo į Reichą 1938 m. pavasarį pareikalavo, kad Vokietija įrašytų raidę „J“ žydų pasuose. Ir neįsileido žydų. Švedija taip pat griežtai ribojo žydų imigraciją iki 1942 m. pabaigos40. Hitleris, kalbėdamas Reichstage 1939 m. sausio 30 d., pagrasino, kad jei kiltų naujas pasaulinis karas, tai jis baigtųsi ne pasaulio subolševikinimu ir žydijos laimėjimu, bet žydų išnaikinimu Europoje, ir tyčiojosi iš kitų šalių abejingumo, klausdamas, kodėl jos nebuvo dėkingos Vokietijai už suteiktą progą priglausti šiuos „puikius žmones“41.
Lietuviai antisemitai tikėjo standartiniais stereotipais apie žydų gobšumą, kitų išnaudojimą, finansines machinacijas ir nepaprastai didelę įtaką pasaulyje. Bet nebuvo įtakingų rasistinių antisemitų. Šis antisemitizmo variantas ne tik laikė žydus žemesnės rūšies žmonėmis, bet ir atmetė asimiliacijos galimybę, net jei žydas atsisakytų tradicinio tikėjimo, sukurtų šeimą su nežydu, prisitaikytų prie vietos visuomenės. Krikščionys antisemitai paprastai galvojo, kad laisvas apsisprendimas, o ne gimimo aplinkybės ar biologija, yra lemiamas veiksnys, nustatant žmogaus tapatybę. Žydai gali tapti visateisiais tautos, o jei krikštytųsi, ir krikščioniškos bendruomenės nariais. Protestantų pastoriaus Martino Niemollerio žodžiais, Šventasis Raštas neleidžia „pakeisti krikštą genealoginiu medžiu“42.
Rasistiniai momentai paprastai įžiūrimi Antano Maceinos, Jono Aleksos, kunigo Juozo Vaišnoros raštuose. Maceinos tekstų interpretavimas yra atskiras klausimas, kurio nenagrinėsiu. Ir Maceinos kritikai, ir jo gynėjai galėtų labiau įsigilinti į Maceinos tekstus, stengtis suprasti ir suderinti kartais prieštaringus Maceinos pasisakymus, dėmesio skirti net tik savo poziciją patvirtinantiems teiginiams43. Kontraversiškiausiame iš tekstų „Tauta ir valstybė“ Maceina pavadina tautines mažumas svetimkūniais, kurių dalyvavimas mene, visuomenės institucijose, ekonomikoje yra nepageidaujamas, net neleistinas. Jis taip pat rašo, kad svetimtaučiai turi būti įjungti į tautos kultūrą ligi nutautimo, arba iškelti į savo valstybę, arba palikti kaip svečiai, bet besinaudoją prieglaudos teisėmis. Šitokios mintys būdingos tų metų radikaliam nacionalizmui. Rasizmu pakvimpa užuomina, kad nuostatai, „draudžią skirtingos rasės vedybas“ yra reikalingi ir prasmingi44. Nebūta daug šitokių tekstų.
Nesunku įvardyti kitų šalių žinomus antisemitus, nurodyti antisemitines partijas ir sąjūdžius, aptarti jų programas. Anglijoje buvo Oswaldas Mosley, Belgijoje Leonas Degrelle, Prancūzijoje Louis-Ferdinandas Cйline, Charles Maurras. Savaitraščiai, pavyzdžiui, “Je suis partout”, atvirai kurstė neapykantą žydams. Endekai Lenkijoje, Geležinė gvardija Rumunijoje, Vengrijos Strėlės kryžius skelbė atvirą karą žydams. Tai, kad Lietuvoje nebuvo įtakingų ir aktyvių antisemitų, manytina, turėtų paskatinti Holokausto tyrinėtojus savęs paklausti, ar jie nesutirština spalvų, apibūdindami antisemitizmą prieškario Lietuvoje. Jei Lietuvos antisemitai neužvaldė valdžios aukštumų ir liko viešosios erdvės pariby, tai kuo grindžiami teiginiai apie „grėsmingą antisemitizmo augimą“? Neradus įtikinamo atsakymo į šį svarbų klausimą, reiktų pergalvoti, kiek Lietuvoje būta antisemitizmo, koks buvo jo pobūdis, kiek jis plito. Ieškant antisemitizmo apraiškų ir teiginių dažnai persistengiama. Pasitenkinama fiksuojant atskirus incidentus ir įvykius, renkant, pasak anglosaksų istorikų, anecdotal evidence. Negalima apsieti be šitokios medžiagos, bet reikalingas nuoseklumas, gilesnis nagrinėjimas.
Juozo Vaišnoros straipsniai apie žydus yra labiau kvaili negu pikti. Vaišnora konspektuoja kelias neseniai išleistas prancūziškas knygas, kartoja jose skelbiamus stereotipus apie žydus kapitalistus ir komunistus, jų tariamą priešingybę suderina teigdamas, kad žydai sukūrė kapitalizmą ir socializmą, siekdami „užvaldyti pasaulį“45. Yra ir piktų pasiūlymų, pavyzdžiui, aukštosiose mokyklose įvesti numerus clausus, ir versti baigusiuosius aptarnauti „tik savųjų piliečių reikalus“46. Antra vertus, Vaišnora pažymi, kad žydai turi naudotis „tomis pačiomis bei lygiomis piliečių teisėmis“. Jis teigia, kad „asimiliacija būtų tobuliausias žydų klausimo išsprendimas“, nors patys žydai to nenori. Ir baigia tvirtindamas, kad „šis žydų tautos amžinumas ir nesuardomumas yra ženklas, kad žydai yra amžina tauta. Čia yra Apvaizdos planų paslaptis“. Kalbos apie lygias teises, žydų asimiliavimą, jų amžinumą ir vaidmenį Apvaizdos planuose nušiurpintų rasistinius antisemitus.
Algimantas Kasparavičius į antisemitų gretas įrikiuoja geografą Kazį Pakštą, tarp kita ko dėl teiginio, kad „jokia save gerbianti ir normalių ambicijų turinti tauta negali atsisakyti nuo įsigalėjimo miestuose“47. Bet sunku nepritarti šiam teiginiui. Nesukursi savo aukštosios kultūros be universitetų, teatrų, filharmonijų, mokslų ir meno draugijų, o jų nesukursi kaime ar be tos kritinės išsilavinusių žmonių masės, kuri gali telktis tik mieste. Be aukštosios kultūros tauta merdės.
Net atsargūs istorikai, tokie kaip Saulius Sužiedelis, kartais skuba rasti antisemitizmo apraiškų. Jis pamini 1939 m. sausio 4 d. Saugumo departamento pranešimą, pasak kurio istorikas Zenonas Ivinskis gyręs vokišką politinę sistemą, aiškinęs, kad Austrijoje „buvo griežtai pritaikytas rasizmo įstatymas, ir kraštas tapo išvaduotas nuo vienos parazitiškos mažumos. Štai ir esanti rasizmo geroji pusė“48. Ar galima pasitikėti saugumo pranešimu? Apie šį įvykį nėra jokių užuominų Ivinskio dienoraštyje. Ivinskis suprato nacių barbariškumą. Vokietijai užpuolus Prancūziją, jis vis neramiau stebėjo karo eigą, dienoraštyje rašė apie savo viltis, kad sąjungininkai pasieks pergalę, džiaugėsi kiekvienu vokiečių pralaimėjimu, meldėsi už sąjungininkų pergalę. Nors gegužės 31 d. Prancūzijos pasipriešinimas iš esmės buvo palaužtas, Ivinskis dar tikėjosi, kad prancūzai atsigaus. O gegužės 24 d. iš nevilties rašė: „Nejaugi turėtų užviešpatauti rasistinis ir jėgos banditizmas, kuris yra pagrįstas pilnu beteisiškumu“. Panašiai galvojo jo pažįstami. Aiškėjant vokiečių pergalės mastui, susijaudinęs prof. Stasys Šalkauskis šūktelėjo, kad „pagaliau dar yra Apvaizda“, reikšdamas viltį, kad iš blogio dar gali būti gero. Vokietijos pergalė Ivinskiui, Šalkauskiui ir jų aplinkai buvo neabejotinas blogis49.
1938 m. gruodį švietimo ministras Juozas Tonkūnas Ivinskiui priekaištavo, kad šis ateitininkų sendraugių susitikime esą išgyręs nacionalsocializmą ir daręs vyriausybei priekaištų. Perskaitęs Saugumo departamento pranešimą, Ivinskis jį pavadino netiksliu, kupinu „ištisų posakių, kurių aš sau negaliu prisiimti“, mėginimu jam pakenkti. Vėliau šiuo klausimu Ivinskis kalbėjo su Saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu. Paaiškėjo, kad pusę Ivinskiui priskirtų žodžių iš tiesų pasakė dr. Meškauskas. Ivinskis dar susitiko su pranešimą parengusiu valdininku Šabanu, kuris teisinosi, jog užrašinėjęs tamsioje vietoje, tad galėjęs suklysti. Atsižvelgus į Ivinskio dienoraštyje reiškiamas mintis bei į klaidas šiame VSD pranešime, galima abejoti ir Sužiedelio cituojamo kiek vėlesnio pranešimo tikslumu.
Lietuvių antisemitų panteonas gana blankus, palyginus su kitomis šalimis. Minimi tie patys žmonės, straipsniai, įvykiai. Vaišnoros straipsniuose antisemitizmo esama, bet tai nėra neapykantos persisunkusio potencialaus pogromininko tekstas. Ivinskis į antisemitų gretas įrikiuojamas remiantis nelabai patikimu agento pranešimu. Vaišnoros ir Ivinskio atvejai rodo, kad kai kurie paradigminiai pavyzdžiai neturi tvirto pamato. Gal esama kitų, mažiau dviprasmiškų pavyzdžių, kurie neminimi iš inercijos. Bet kyla įtarimas, jog Vaišnora taip dažnai linksniuojamas todėl, kad gal nėra iš daug ko rinktis. Tad pasikliaujama minėtu source mining, dėmesį sutelkiant į vieną ar kelis riebiausius sakinius arba pikčiausius pasisakymus, nepanagrinėjus nei platesnio konteksto, nei kitokį atspalvį suteikiančių minčių, neįsigilinus į pareiškimo ar veiksmo aplinkybes. Antisemitizmas laikomas monolitiniu reiškiniu, suplakant į viena antipatiją žydams, judeofobiją, įvairias antisemitizmo apraiškas, neklausiant, kiek galima judeofobiją ar antipatiją žydams sieti su skatinimu žudyti.
Ketvirtame dešimtmetyje turbūt padaugėjo antisemitinių incidentų ir kaltinimų ritualine žmogžudyste. Tai nestebintų, atsižvelgus į didėjančią lietuvių ir žydų ekonominę konkurenciją, ūkio ir politinių krizių sukeltas įtampas, Europoje madingą antisemitizmą. (Šiomis ūkio krizės dienomis Vakarų Europos šalyse stiprėja priešiškumas imigrantams, ypač neeuropiečiams, bet jiems nekyla pavojus.) Bet kiek būtų tokių incidentų? Mano žiniomis, kol kas nė nepamėginta sudaryti pilno tokių įvykių sąrašo, nustatyti jų skaičių. Kiek kunigų buvo antisemitų, kiek jų sakydavo antižydiškus pamokslus? Negana nurodyti vieną ar du pavyzdžius, juk stengiamasi nustatyti, ar tai atsitiktiniai, ar būdingi ir dėsningi reiškiniai. Kaip apibūdinti ir vertinti įvairius įvykius? Ar antižydiškus incidentus laikyti eiliniais etniniais konfliktais, panašiai į kartais gana piktus lietuvių ir lenkų nesutarimus dėl bažnyčių ir pamaldų tvarkos50? O gal tai buvo pirmieji piktesnių ir grėsmingesnių pokyčių ženklai? Kokiais kriterijais galima atsakyti į šį klausimą? Bet koks atsakymas bus provizorinis ir subjektyvus, neturint išsamaus sąrašo ir lyginamosios medžiagos iš kitų šalių. Tai, kad turime daugiau žinių apie tokius incidentus, nereiškia, kad jų buvo daugiau. Dėl valstybės aparato augimo ir intensyvesnio gyventojų stebėjimo bei spaudos suaktyvėjimo tikėtina, kad bus daugiau žinių apie ketvirto dešimtmečio įvykius negu apie trečiojo. Ir tikrai daugiau, negu carų laikais, kai įvykiai provincijoje rečiau patraukdavo pareigūnų dėmesį.
Reikia rinkti duomenis, sudaryti suvestines ir pradėti skaičiuoti. Bet duomenys visko nenulemia. Kaip pažymi istorikas Charlesas S. Maieris, istorikų debatuose lemiamą vaidmenį atlieka ne nepastebėti, klaidingai pristatomi ar naujai atrasti duomenys (evidence), o jiems priskiriama reikšmė. O istorikai nesutaria dėl to, kas svarbu51. Prieškario Lietuvoje nė vienas žmogus nežuvo per pogromą, net per dažniausiai minimą antižydišką ekscesą Leipalingyje 1939 m. birželio 18 d. Po apsistumdymo tarp žydo krautuvininko ir lietuvio kliento įsiaudrinusi minia išdaužė beveik visus miestelio žydų namų langus. Niekas nebuvo nužudytas. Žydas krautuvininkas nenukentėjo, nes policija sulaikė minios veržimąsi į jo namus. Bet kokį svorį suteikti vietos saugumo pareigūno pranešimui, kuriame minima, kad „įvykusio ekceso niekas nesmerkė, atvirkščiai – visi giria“? Ir kad sklidę gandai, jog jei keli žydai „būtų buvę papiauti“, tai Hitleris visą Klaipėdos kraštą būtų grąžinęs Lietuvai52. Ar svarbiau, kas įvyko, ar kas gal būtų įvykę be policijos įsikišimo? Kiek reikšmės skirti tam, kad vietos šauliai drausmingai tramdė minią, o neprisidėjo prie jos? Gal tai, kad žydas parduotuvės savininkas drąsiai susikibo su lankytoju, rodo, jog žydai nebuvo įbauginti ir jautė galį ginti savo teises53? O ką reiškia, kad vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ragino griebtis griežtų priemonių prieš šitokių incidentų organizatorius? „Geto suolai“ buvo atmesti, bet Šalkauskis apgailestavo, kad būta studentų, kurie ragino juos įvesti, ir kad po visą pasaulį sklindanti antisemitinė banga rado atgarsį Lietuvoje? Kiek reikšmės skirti žydams mestiems kaltinimams už ritualinę žmogžudystę, ir kiek tam, kad valdžia nepaisė jų ir kartais net surašydavo protokolus už „melagingų gandų skleidimą“54? Ar tai rodo grėsmingo antisemitizmo augimą ar tik tai, kad būta tamsių žmonių, pasiryžusių tikėti nesąmonėmis, ir kad valdžia griežtai reaguodavo į gandus? Minimas Svėdasų klebonas A. Survila ir dar vienas ar kitas kunigas, teigę, kad žydai žudė krikščionis55. Bet kiek buvo panašiai kalbančių kunigų, ir ar jų neatsveria kiti kunigai, kaip rasizmą pasmerkęs vyskupas Mečislovas Reinys56?
Prieškariu Europoje vyravo nuostata, kad valstybė priklauso dominuojančiai tautai, turinčiai teisę skirti pirmenybę savo tautos reikalams. Buvo linkstama manyti, kad tautinės mažumos esančios ateiviai ar svečiai, o jei ir lygiateisiai piliečiai, tai mažiau lygūs už savuosius. Kai kuriose šalyse, kaip antai Lenkijoje, buvo siekiama vienas tautines mažumas nutautinti ir asimiliuoti, kitas skatinti ar priversti emigruoti57. Tautos konsolidacija dažnai vykdavo tautinių mažumų sąskaita, ir ne tik autoritarinėse ar fašistuojančiose valstybėse. Čekoslovakija buvo laikoma didžiąja prieškario demokratija, tolerantiškos šalies pavyzdžiu. Bet 1935 m. Eduardo Benešo vadovaujamoje Užsienio reikalų ministerijoje netarnavo nė vienas vokietis ir nė vienas vengras. Tai nebuvo reakcija į augantį vokiečių ar vengrų revanšizmą, o nuoseklios ir pastovios diskriminacinės politikos pasekmė. Pirmojoje savo kalboje Nacionalinėje asamblėjoje 1918 m. prezidentas Tomas Masarykas pareiškė, kad „Mes sukūrėme valstybę“, ir kad vokiečiai atėjo „kaip migrantai ir kolonistai“58. Galime apgailestauti dėl tokios valstybės sampratos, bet ji buvo gaji ne tik prieškario Čekoslovakijoje, bet ir daugelyje Vakarų šalių net prieš 40–50 metų.
Lietuva nebuvo išimtis. Lietuviai laikė Lietuvą savo valstybe, kuri turėjo palaikyti savuosius ir laiduoti jų vyraujantį vaidmenį šalies gyvenime. Nebuvo abejojama, kad ypatinga valdžios parama lietuviams buvo pateisinamas mėginimas sukurti sąlygas, kad lietuvių skaičius visose profesijose mažiau ar daugiau atitiktų jų nuošimtį tarp šalies gyventojų. Buvo kreivai žiūrima į visas tautines mažumas, ne tik į žydus. Lenkai, ne žydai buvo didieji Lietuvos priešai, antilenkiškos nuotaikos buvo viešai palaikomos. Tautinėms mažumoms buvo labai sunku gauti darbą valstybės tarnyboje ar kariuomenėje, daugeliui atrodė, kad taip ir turėtų būti. Ilgainiui lietuvių padėtis gerėjo, žydų prastėjo59. Tad žydams komunizmas darėsi patrauklesnis.
Turime daugiau žinių apie inteligentiją ir elitą negu apie eilinius Lietuvos gyventojus. Ką jie galvojo, ar tarp jų stiprėjo antižydiškos nuotaikos? Vareikis rašo, kad „ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje pastebimai ryškėjo antisemitizmo augimas“, ir kad „pogrominės nuotaikos sustiprėjo“60. Jis išvardija dešimtį antižydiškų smurtinių incidentų 1938 m., daugiausia – žydų namų langų išdaužymus. Be abejo, būta ir kitų smurto atvejų, bet kiek? Levinas rašo, kad tuo pat metu keliuose miesteliuose buvo daužomi žydų namų langai, tad „galima spręsti, kad šie veiksmai buvo organizuojami ir planuojami šalies mastu“61. Bet jis nenurodo, kas buvo organizatoriai. Antisemitizmas reiškėsi ir kitais būdais. Pažymima, kad 1935–1938 m. žydai buvo labiau kaltinami ritualinėmis krikščionių žmogžudystėmis62. Įtaigaujama, kad nors valdžia gebėjusi laiduoti viešojo gyvenimo tvarką, po ramiu paviršium kunkuliavusios antisemitinės nuotaikos, pasiryžusios prasiveržti ir prasiveržusios, kai dangtis pagaliau buvęs nukeltas 1941 m. birželį.
Ar paprasti lietuviai tiesiog užsikrėtė antisemitizmo bacila, ar antižydiškos nuotaikos įgijo pagreitį stichiškai ir nepriklausomai nuo valdžios veiksmų? Sakoma, cenzūruojama spauda neatspindėjusi tikrųjų gyventojų nuotaikų, draudimai kurstyti tautinę nesantaiką varžę antisemitų reiškimąsi. Esą gandais, pasakojimais, senų prietarų kartojimais kaimynai paveikę kaimynus. Nacių skleidžiama propaganda aitrinusi nuotaikas, įkvėpusi smulkius vietos antisemitus. Ir tradicinis lietuviškas antisemitizmas gal buvęs gilesnis negu paprastai įsivaizduojama.
Gana skeptiškai vertinu šį scenarijų iš dalies dėl to, kad skeptiškai vertinu teorijas apie liaudies tamsumą, jos vos suvaldomą polinkį į smurtą, kurį sutramdo tik tvirta valdžios ranka. Po neramumų buvusioje Jugoslavijoje ir Sovietų Sąjungoje paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje daug rašyta apie atavistinių etnosų priešiškumą. Tačiau platesni tyrimai rodo, kad tik labai retai kyla kruvini etniniai konfliktai63. Ir pogromai paprastai netapdavo žudynėmis. Dažnai, kaip ir Jugoslavijoje, elitas, o ne liaudis skatina nesantaiką ir smurtą.
Daugiau apie tradicinį lietuvių požiūrį į žydus gali pasakyti ne istorikai, bet tautosakininkai ir antropologai. Patarlės, pasakojamoji tautosaka, Užgavėnių kaukės sukuria gana kraupų vaizdą64. Net jei folklorinis žydų įvaizdis būtų neigiamas ar piktas, jis buvo sukurtas ne karo išvakarėse, o gerokai anksčiau, gal net prieš kelis šimtmečius, kai etnografinėse lietuvių žemėse lietuviai ir žydai sugyveno gana taikiai. Vokietijos atvejis vėl pamokantis. Ten antisemitinės tradicijos, ko gero, buvo stipresnės negu Lietuvoje65. Veimaro Respublikoje antisemitizmą skleidė ne tik naciai, bet ir nacionalistinės partijos bei organizacijos. Vokietija buvo modernesnė visuomenė, kurioje informacija greitai pasiekdavo ir provincijos užkampius. Bet daugelis uoliausių nacių kurį laiką liko abejingi savo pačių propagandai, nemažai darbininkų ir katalikų jai turėjo didelį imunitetą. Jei Vokietijoje antisemitizmas vangiai skynėsi kelią į žmonių sąmonę, net kai buvo stipriai propaguojamas viešojoje erdvėje, tai nelabai tikėtina, jog provincialioje Lietuvoje būtų stichiškai įvykęs mentaliteto lūžis. Negalima kategoriškai atmesti tos galimybės, tad čia reikia rimtų tyrimų.
1940–1941: lūžis
Beveik visi Lietuvos žydai buvo nužudyti. Lietuviai dalyvavo Holokauste, taigi jie turėję būti antisemitai. Praeityje beveik nebūta didesnio smurto prieš žydus, taigi ir aršių, pogromus rengiančių lietuvių antisemitų. Tad jų skaičius ir fanatizmas turėjęs smarkiai išaugti per ketvirtą dešimtmetį. Tokia įvykių raida daug ką paaiškintų, bet kol kas ji tik konstatuojama. Įvykių interpretacija turėtų būti tyrimų išdava, ne atspirties taškas, rezultatas, ne pradžia.
Svarbiausių lietuvių dalyvavimo Holokausto priežasčių (ar prielaidų) reikia ieškoti ne nepriklausomybės metais „grėsmingai augusiame“ antisemitizme, bet pirmame bolševikmetyje. Per tuos metus įsitvirtino antižydiškos nuostatos bei įsitikinimas, kad jie išdavę Lietuvą. Pabrėžti bolševikmečio svarbą nėra naujoviška. Okupacijos pasekmes kaip tik ir pabrėžia tie, kurie stengiasi pateisinti žydų žudynes. Interpretacija yra vienas dalykas, o kaip ji naudojama – kitas. Jei interpretacija piktnaudžiaujama pateisinti tai, kas nepateisinama, tai nereiškia, kad pati interpretacija yra klaidinga. Ypatingą bolševikmečio svarbą netiesiogiai pabrėžia ir Sužiedėlis. Jis nurodo penkias galimas priežastis dėl dalies lietuvių dalyvavimo naikinimo procese: (a) kriminalinio elemento siautėjimą, (b) kerštą už kai kurių žydų nusikaltimus, (c) skirtingus lietuvių ir žydų geopolitinius interesus (orientavimąsi į Sovietų Sąjungą ar Vokietiją), (d) sustiprėjusį tradicinį antisemitizmą ir (e) pagreitį įgijusias fašistines ir nacionalistines nuotaikas. Sužiedėlio manymu, (d) ir (e) neturėjo lemiamos (išskirta Sužiedėlio) reikšmės žudynėse66. Priežastys (a) – (c) yra susijusios su sovietų okupacija.
Per bolševikmetį įvyko lūžis žydų ir lietuvių santykiuose. Įvairūs veiksmai sukėlė, veikiau padidino prarają tarp abiejų bendruomenių: Nepriklausomybės netekties trauma, sovietų režimo represijos, skirtingos politinės orientacijos, normalių ryšių tarpusavio nebuvimas, žydų paramos naujajai valdžiai sureikšminimas.
Istorikai teisingai pažymi, kad nemažai žmonių džiaugėsi Smetonos valdžios nuvertimu, tikėjosi, kad gyvenimas pagerės, ėmė bendradarbiauti su komunistais, suskubo viešai deklaruoti pritarimą naujai santvarkai. Sovietų gebėjimas sukurti regimybę, kad žlugo tik Smetonos režimas, o ne valstybė, veikė žmonių nuostatas. Pasimetimas buvo ne tik sovietų apgaulės vaisius. Elitas buvo demoralizuotas, neadekvačiai reagavo. Reikia patikslinti pasakojimą apie visuotinį pasimetimą. Mes dabar žinome, kad „1940 m. birželio 15-oji buvo Lietuvos okupacijos pradžia“67. Bet tą birželio 15-ąją Lietuvos likimas daugeliui buvo neaiškus. Jei Lietuva būtų net trumpai ginklu pasipriešinusi Raudonosios armijos įžygiavimui, tai invazija ir okupacija būtų akivaizdi. Bet pirmosiomis dienomis tvyrojo nežinia – ar Lietuvoje tik bus dislokuota daugiau sovietų kariuomenės, ar ji tik laikinai įvesta, kiek galių turės naujoji valdžia, kiek Rusija kišis į Lietuvos vidaus reikalus, ar Lietuva būsianti sovietų protektoratu kaip Slovakija ir Danija – vokiečių. Sovietizacija buvo vykdoma pagal sunkiai permatomą slenkantį grafiką, taip palaikant viltis, kad viskas nesibaigs itin blogai.
Dėmesio atkreipimas į lietuvių pasimetimą, nesusigaudymą, meilinimąsi sovietams yra naudinga atsvara pasakojimams apie tai, kaip žydai su gėlėmis ir džiaugsmu sutiko Raudonąją armiją. Birželio 15 d. ir žydai nežinojo galutinių Kremliaus siekių. Bet istorikai perdėm patikliai skaito tos dienos spaudą, valdžios pranešimus, užmiršdami, kad viešoji erdvė buvo kontroliuojama. Cenzūra, gana griežta Smetonos metais, buvo dar sugriežtinta birželio 18 d., o birželio 28 d. buvo nurodyta, kad visi periodiniai leidiniai turi gauti naujus Vidaus reikalų ministerijos leidimus. Keistai skamba teiginys, kad „1940 m. vasarą šalyje nebuvo politinės jėgos, kuri būtų pakvietusi visuomenę boikotuoti rinkimus“68. Rinkimai buvo paskelbti liepos pradžioje, kai spauda buvo prispausta, ir visos nekomunistinės organizacijos jau uždraustos. Kokia galėjo būti ta politinė jėga, kaip turėjo būti viešinamas tas kvietimas?
Prisitaikymą ir demoralizaciją pabrėžiantys autoriai išvardija įtakingus veikėjus, kurie sveikino sovietus ar pritarė jiems, tardami, kad tuometinės spaudos pranešimai mažiau ar daugiau atitiko tikrovę. Taip pat tariama, kad spaudoje skelbiami tekstai vienareikšmiškai atskleidžia, ką redaktoriai ir autoriai iš tiesų manę. Sveikinusiųjų esą buvo daug, – bet ką reiškia „daug“? Tik trys žurnalistai, tarp jų Jonas Šimkus ir Michalina Meškauskienė, pasirašė liepos 6 d. paskelbtą Darbo Lietuvos Sąjungos rinkimų platformą69. Tiesa, rašytojų pasirašė daugiau, bet ar visi, kurie buvo oficialiai įtraukti į pasirašiusiųjų gretas, tikrai pasirašė? Liepos 27 d. istorikas Zenonas Ivinskis dienoraštyje rašė, kad jis nepasirašė Liaudies seimo darbo inteligentų delegacijos sveikinimo seimui. Jis buvo Korsako kviečiamas tai daryti, dalyvavo Seimo posėdyje, bet nieko nepasirašė, nors „visuose laikraščiuose figūravo ir mano pavardė, kad būk aš pasirašęs“. Gal Ivinskis tik teisinasi, bet gal ir ne?
Skrupskelis aiškina, kad tuometinė cenzūruojama spauda pasikliovė dviprasmiškomis formuluotėmis, kurios turėjo ir neužkliūti cenzoriui, ir įspėti skaitytojus. Birželio 21 d. “XX amžiaus” vedamajame rašoma: „Nuo birželio 15 dienos prasidėjo visiškai naujas etapas... Būtų didelė klaida, jeigu kas iš katalikų norėtų užmerkti akis ir iš gyvenamojo momento nepasidaryti reikiamų išvadų“. Ar čia reiškiamas pritarimas naujiems pokyčiams, ar įspėjama nepasitikėti saldžiais valdžios žodžiais? Ar pranešama, kad tikrai atėjo naujas etapas, deja – okupacijos?
Istorikai pažymi, kad visi laikraščiai, tarp jų ir “XX amžius” agitavo už kandidatus į Liaudies seimą, ragino skaitytojus dalyvauti rinkimuose. Valstybės saugumo departamento biuletenyje liepos 13 d. pranešama, kad „katalikų kolektyvas yra nusistatęs lojaliai laikytis esamajai santvarkai“. Manytina, kad vyriausiojo redaktoriaus Igno Skrupskelio pašalinimas iš pareigų liepos 8 d. ir jo areštas naktį iš liepos 11–12 d. būtų pagrindas suabejoti kolektyvo lojalumu ir saugumo pranešimo tikslumu. Tą pačią naktį buvo suimtas kitas redkolegijos narys – Pranas Dielininkaitis70. Skrupskelio likimas buvo nulemtas dar anksčiau. Ivinskis, kitas redkolegijos narys, o po Skrupskelio pašalinimo kartu su prof. Stasiu Kolupaila – vyriausias redaktorius, jau liepos 2 d. dienoraštyje rašė, kad Skrupskelis bus atstatydintas. Liepos 8 d. jis ir Kolupaila susitiko su Spaudos ir Draugijų vedėju Kežinaičiu, kuris, „be kitko pastebėjo, kad Skrupskelis nesistengė jų (t. y. nauj. vyr.) suprasti. Jis buvęs reakcionieriškas. Todėl tekę griebtis prieš jį griežtesnių priemonių“. Ivinskis ir Kolupaila tą pačią dieną susitiko su vidaus reikalų viceministru Aleksandru Guzevičiumi, kuris pareikalavo, kad „posakyje ‘masėse auga simpatijos Sov. Sąj.’ žodis ‘auga’ turėjo būti pakeistas ‘išaugo’“. Tos dienos “XX amžiaus” numeryje buvo išbraukti trys vedamieji. Spaudos prievartavimas buvo didesnis negu kartais aiškinama, veikimo laisvė labiau ribota. Nežinome, ar saugumo informatorius nesusigaudė, ar jam rūpėjo pranešti tai, ką manė partijos vadovus norint girdėti.
Kad ir koks būtų buvęs žmonių pasimetimas ir pataikavimas, greitai augo nusivylimas, įgijęs pagreitį po inkorporavimo į SSRS. Daugelio iliuzijos išnyko, įvyko pirmieji protestai. Būta smulkių vietos reikšmės protestų, antai Plungės įgulos kareiviai priešinosi pulko vėliavos pašalinimui. Tačiau kiti protestai, kaip rugpjūčio 14 d. įvykęs Lietuvos mokytojų suvažiavimas, kai tūkstančiai mokytojų spontaniškai ir demonstratyviai sugiedojo Lietuvos himną, sulaukė plataus atgarsio71. Žmogaus reakcija į Lietuvos inkorporaciją ir jo tolesnė elgsena tiksliau nurodo jo požiūrį į nepriklausomybės netekimą negu jo veiksmai pirmosiomis okupacijos dienomis.
Pirmoji okupacija turbūt yra skaudžiausia ir įsimintiniausia. Tai pirmasis susipažinimas su teroru ir nežabota savivale, kaimynų areštais, tautinių simbolių niekinimu, religijos persekiojimu, melo įsiviešpatavimu, prievartiniu veidmainiavimu. Po birželio trėmimų ir pasitraukiančių sovietų surengtų žudynių, komunistų valdžia buvo taip giliai ir nuosekliai nekenčiama, kad net pergyvenę trejus nacių okupacijos metus lietuviai laikė SSRS savo pagrindiniu priešu, naują bolševikų okupaciją – didžiąja grėsme. 1944 m. pavasarį tūkstančiai stojo į Vietinę rinktinę, kuri buvo telkiama Lietuvos teritorijai ginti, – savanorių buvo perteklius. Tą vasarą daugiau negu 60 000 žmonių, net šeimos su mažais vaikais, pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją, nes jie laikė naują sovietų okupaciją didesniu blogiu. Jaunimas išėjo į miškus. Gyventojų nuostatas iškalbingai atskleidžia reakcija į komunistų nutarimą 1945 m. vasarą, Lietuvos inkorporacijos į SSRS penkerių metinių proga pasiųsti Stalinui padėkos laišką su Lietuvos gyventojų parašais. Nepaisant valdžios pastangų, įvyko spontaniškas, beveik visuotinis boikotas72.
Nors žmonėms įgriso Smetonos valdžios varžymai bei smulkmeniškas autoritarizmas, per tuos 20 laisvės metų savos valstybės kūrimas ir jos valdymas, patriotinis ir nacionalinis auklėjimas neliko be vaisių. Jei 1918 m. daugelis lietuvių, ko gero, didžioji dauguma negalėjo įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos, tai 1940–1941 m. jie negalėjo susitaikyti su Lietuva be nepriklausomybės. O nepriklausomybės nebuvo galima atgauti be Vokietijos įsikišimo. Jau pirmomis okupacijos dienomis pradėta laukti karo ir vokiečių. Birželio 21 d. Ivinskis rašo, kad „daug kas šiuo momentu vokiečių pergale (prieš britus ir prancūzus) net džiaugiasi. Sako, kad vokiečiai greičiau pradės karą su rusais ir išliuosuos iš bolševikų“. Birželio 30 d. jis pažymi daugelį manant, jog „vokiečių jungas būtų daug lengvesnis... Dar, tur būt, nebuvo nuo kryžiuočių laikų iki šiol, kad lietuviai norėtų vokiečių atėjimo. Dabar vokiečiai tiesiog laukiami“73. JAV ambasados Maskvoje 1941 m. kovo 28 d. pranešime Valstybės departamentui, kurį parengė Lietuvą aplankęs diplomatas, rašoma, kad pokalbis su lietuviu Kaune beveik visada prasideda nuo klausimų – kada, manai, prasidės karas, kas kalbama Maskvoje. Diplomatas teigia girdėjęs, kad jau gruodį Justas Paleckis buvo susipakavęs lagaminus, kad galėtų greičiau sprukti į Maskvą, ir esą tik Molotovo vizitas į Berlyną užkirtęs kelią karo veiksmams74.
Drįsčiau teigti, kad 1940–1941 m. Lietuvos nepriklausomybė daugeliui žydų rūpėjo mažiau negu daugeliui lietuvių. Kaip ir lietuviai, jie suprato, kad neįmanoma Lietuvos atkurti be vokiečių intervencijos. Lietuviams tai buvo priimtina alternatyva, bet žydams vokiečių atėjimas reiškė pražūtį. Tai paaiškina draugiškumą Raudonajai armijai – kur ji, ten nėra Vėrmachto – ir vėlesnį palaikymą valdžios, atvėrusios jiems galimybių, kurių jie neturėjo nepriklausomybės metais, pašalinusios jų diskriminavimą. Itin daug dėmesio skiriama pirminei žydų reakcijai sutinkant sovietus. Tebesvarstoma, ar žydų reakcija į okupaciją buvo akį rėžianti išimtis, ar norma, kurios laikėsi ir kitų tautybių žmonės. Daugelis žydų istorikų neneigia, kad 1940 m. nemažai Lietuvos žydų, ypač jaunimas, entuziastingai sutiko įžygiuojančią Raudonąją armiją, laikydami rusų atėjimą mažesne blogybe negu vokiečių. Kitose Sovietų Sąjungos okupuotose žemėse, pavyzdžiui, Vakarų Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje daugelis žydų galvojo panašiai75. Kiti istorikai, kaip Janas Grossas, abejoja, ar žydai itin draugiškai sutiko sovietus, ar su jais labiau kolaboravo76. Liudas Truska, daugiausiai rašęs šiuo klausimu, aiškina, kad žydų vaidmuo kompartijoje ir sovietų valdžios viršūnėse yra gerokai pervertintas, o įtakingų lietuvių veikėjų ir organizacijų pataikavimas sovietams nutylimas77. Kad ir kiek būtų buvę to bendradarbiavimo, jis buvo labiau pastebimas ir labiau komentuojamas.
Lietuvių nepasitenkinimas žydų elgesiu išryškėjo greitai. Birželio 16 d. Ivinskis pastebėjo, kad žydų jaunimas sveikino kiekvieną pravažiuojančią mašiną, šaukė, rėkė, nors „senesnieji žydai nepritarė“. O birželio 30 d. jis rašė, kad laukiama vokiečių atėjimo, „o tada prasidėtų formalus žydų piovimas. Įniršimas ant žydų už jų akiplėšišką palankumą bolševikams, už jų internacionališkumą, pasidarymą nesukalbamais, yra didelis“. Tas tariamas nesukalbamumas buvo minimas tiek pat, kiek gėlės raudonarmiečiams. Esą žydai tyčiojosi iš lietuvių, teigdami, kad dabar valstybė yra mūsų, o ne jūsų; kad lietuviai turėjo nulipti nuo šaligatvio krašto ir leisti žydams ramiai praeiti; kad žydai skriaudė ūkininkus ir t. t. Neabejoju, kad būta tokių incidentų, kaip ir neabejoju, kad lietuvių pasakojimuose jų skaičius buvo gerokai padidintas78.
Minimas žydų nesukalbamumas, bet didesnė bėda buvo tai, kad visai nebuvo kalbamasi. Jau ir taip didelė bendruomenių izoliacija tik padidėjo. Apskritai vieni nežinojo, ką kiti galvoja, kodėl vienaip, o ne kitaip buvo elgiamasi, ko buvo siekiama, ko buvo baiminamasi. Lietuviai nepastebėjo ir niekas jiems nenurodė, kad žydų organizacijos nesveikino okupacinės valdžios, kad dar birželį už antisovietinę propagandą ir kitus nusižengimus buvo uždaryti du žydų laikraščiai, kad po kelių savaičių nutrauktas dvylikos žydiškų organizacijų veikimas79. Bendravimo nebuvimas buvo svarbus veiksnys, leidęs įsitvirtinti monolitiniam žydų įvaizdžiui. Dėl ryšių stokos žydai nežinojo, ką galvojo lietuviai, ko jie bijojo, kaip jie vertino žydų elgesį. Turtingų tėvų duktė Sara Ginaitė įstojo į komjaunimą, kad galėtų patekti į universitetą. „Aktyvia veikla nepasižymėjau – lankiau tik susirinkimus ir leidau laikraštį.“80 Jai ir jos aplinkai tai atrodo visiškai priimtinas elgesys, bet ne vienas lietuvis komjaunimo laikraščio leidimą pirmaisiais nuožmios okupacijos metais būtų laikęs kolaboravimu.
Griežta cenzūra, slaptų agentų šnipinėjimas, areštai dar labiau atitolino lietuvius nuo žydų bendruomenės. Viešoji erdvė buvo skirta propagandai, o ne klausimų svarstymui ar nesusipratimų šalinimui. Vis mažiau buvo pasitikima kaimynais, vis labiau užsisklendžiama patikimų žmonių rate. Atsirado platus laukas apkalboms ir antisemitinei propagandai. Buvo sunku kvestionuoti ar prieštarauti plintantiems ar įsiviešpatavusiems gandams, slapta platinamai medžiagai. Nebeveikė įprastos priemonės nesantarvei slopinti ir neaiškumams išsiaiškinti.
Radikaliai skyrėsi lietuvių ir žydų nuostatos bei lūkesčiai svarbiausiu dienos klausimu. Lietuviai laukė karo, kuris turėjo nešti jei ne laisvę, tai bent sovietinio teroro nutraukimą. Buvo rengiamasi sukilti, derinant veiksmus su vokiečiais, be kurių paramos sukilimas buvo pasmerktas greitam nuslopinimui. Kad ir kaip nukentėję, žydai nei laukė karo, nei puoselėjo Lietuvos išvadavimo viltis, kurias įgyvendinti buvo neįmanoma be vokiečių pergalės. Kiek žinau, žydai nedalyvavo rengiant sukilimą. Jei ir būtų buvę norinčiųjų prisidėti, lietuviai veikiausiai būtų laikę juos provokatoriais.
Prasidėjus karui išsiliejo nevaldomos aistros ir įsiviešpatavo anarchija. Per pirmąsias karo dienas buvo žudomi ne tik žydai, bet ir sovietų kolaborantais laikomi lietuviai, kaip poetas Vytautas Montvila ir skulptorius Vincas Grybas. Buvo susidorojama su nekaltais žmonėmis, suvedant asmenines sąskaitas. Reikėtų ištirti, ar yra kokia nors koreliacija tarp vietų, kur vyko trėmimai, veikė sukilėliai, buvo puolami žydai ir komunistų aktyvistai. Pirmajame Į laisvę numeryje buvo nurodoma, kad griežtai draudžiama patiems partizanams vykdyti teismą ar suvedinėti sąskaitas. Liepos 29 d. Šiaulių apygardos teismo prokuroras Matas Krygeris dar jautė poreikį rašyti Tauragės apskrities viršininkui, kad „nėra nė vieno miesto, miestelio, ar valsčiaus, kur patys lietuviai nesuimdinėtų lietuvių [...] daugelyje vietų suimtiesiems, nepadarius jokių kvotų, jau yra įvykdytos mirties bausmės“81. Tai buvo daroma vokiečiams neskatinant. Bet suimti lietuviai kartais surasdavo užtarėjų, žydai to nesulaukė, o naciai perėmė žydų likimą į savo rankas.
Nežinau, kiek prieškarinis antisemitizmas prisidėjo prie to, kad pačiomis pirmomis dienomis daugeliui atrodė, jog žydai perdėm draugiškai sutiko okupantus. Bet antižydiškos nuostatos nekilo ex nihilo; ankstesnis antisemitizmas darė savo. Per rinkimus į Liaudies seimą pagausėjo antižydiškų incidentų, plito antisemitiniai atsišaukimai82. Karo išvakarėse antisemitizmas buvo pasiekęs grėsmingą lygį. Bet tai buvo ne natūrali, prieš dešimtmetį pagreitį įgijusių procesų tąsa, o ypatingų sąlygų vaisius. Bolševikmetis sudarė šiltnamio sąlygas antisemitizmui augti83. Priešiškumas žydams ir abejingumas jų likimui išaugo tiek, kad Blynas galėjo dienoraštyje ramiai rašyti, jog rytoj Rokiškyje būsią sušaudyta 9000 žydų. Jis apie tai sužinojo iš apskrities viršininko, taigi lietuvio pareigūno. Bet niekas negali pateisinti žydų žudynių ir lietuvių dalyvavimo jose.
1 Kęstutis Skrupskelis, „Lietuvių ir žydų santykiai prieškario Lietuvoje“, in: Į Laisvę, 2002, spalis, p. 24.
2 Zenonas Blynas, Karo metų dienoraštis 1941–1944 m., Vilnius, 2007, p. 128–129.
3 Jack H. Hexter, „The Historical Method of Christopher Hill“, in: On Historians: Reappraisals of some of the masters of modern history, Cambridge, 1979, p. 242. Algimanto Kasparavičiaus straipsnis „Lietuviai ir žydai katastrofos išvakarėse: iššūkiai ir įvaizdžiai“ knygoje Kai ksenofobija virsta prievarta (Vilnius, 2005) yra šitokio metodo pavyzdys.
4 Lawrence Stone, The Causes of the English Revolution 1529–1642, London, 1972.
5 Saul Friedlдnder, The Years of Extemination: Nazi Germany and the Jews, 1939–1945, New York, 2007, p. xvii–xxix; taip pat: Alon Confino, „Reflections: A World Without Jews: Intepreting the Holocaust“, in: German History, 2009, vol. 27, Nr. 4, p. 534–538.
6 Thomas Kuehne, Belonging and Genocide: Hitler’s Community, 1918–1945, New Haven, 2010, p. 39.
7 Ibid., p. 32–68; Michael Kater, Hitler Youth, Cambridge, 2004, p. 13–69; Claudia Koonz, The Nazi Conscience, Cambridge, 2003, p. 131–162.
8 Jan Gross, Revolution from abroad, Princeton, 1988.
9 Okupantas nulemia, su kuo, kiek ir kokiu lygiu bus kolaboruojama. Lenkams buvo leidžiama bendrauti tik žemiausiose valdžios grandyse. Vakarų Europos tautos buvo traktuojamos palankiau. Nors Danija iš nacių okupuotų šalių išgelbėjo didžiausią žydų nuošimtį, ji vokiečiams nekėlė problemų. Lenkijoje apie 40 000 vokiečių valdininkų prižiūrėko 250 000 lenkų tarnautojų. Danijoje vokiečių ir danų valdininkų santykis buvo 1 : 43 000; Mark Mazower, Hitler’s Empire: How the Nazis Ruled Europe, New York, 2008, p. 236–237, 448–449, 485.
10 Christopher R. Browning, The Origins of the Final Solution: The Evolution of Nazi Jewish Policy, September 1939 – March 1942, Lincoln, 2004, p. 69–70.
11 Joanna Beata Michlic, Poland‘s Threatening Other: The Image of the Jew from 1880 to the Present, Lincoln, 2006, p. 166–169; taip pat: Nicholas Stargardt, „Discussion: Poland‘s Threatening Other: The Image of the Jew from 1880 to the Present. By Joanna Beata Michlic“, in: German Studies, 2007, vol. 25 (3), p. 435.
12 Fritz Stern, Dreams and Delusions, New York, 1897, p. 184–187; taip pat: Saul Friedlдnder, Nazi Germany and the Jews: The Years of Persecution, 1933–1939, New York, 1997, p. 43–46.
13 Lars Fischer, „The Non-Jewish Question and Other ‚Jewish Questions‘ in Modern Germany (and Austria)“, in: Journal of Modern History, 2010, vol. 82, Nr. 4, p. 893.
14 Helmut Walser Smith, The Continuities of German History, Cambridge, 2008, p. 144–145. Daniel Unowsky, „Peasant Political Mobilization and the 1898 anti-Jewish Riots in Western Galicia“, in: European History Quarterly, 2010, 40, p. 412–435, skirtingai vertina įvykius, pažymėdamas, kad progromininkai siekė parodyti žydams jų vietą, atkurti, jų nuomone, teisingumą ir pusiausvyrą.
15 Daniel Jonah Goldhagen, Hitler’s Willing Executioners: Ordinary Germans and the Holocaust, New York, 1996, p. 39, 70. Istorikai kritiškai vertino Goldhageno teiginius apie vokiečių antisemitizmo nekintamumą ir piktybiškumą, bet kai kurie mano, kad jo darbas turėjo teigiamą vaidmenį, atkreipdamas dėmėsį į Holokausto vykdytojų brutalumą, fanatišką kai kurių žudikų antisemitizmą, tai, kad žydai nebuvo žudomi ekonominiais sumetimais ar dėl karinės būtinybės.
16 Vygantas Vareikis, „Antisemitizmas Lietuvoje (XIX a. antroji pusė – XX a. pirmoji pusė)“, in: Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje, Vilnius, 2004, p. 46, 56.
17 Margaret Lavinia Anderson, „From Syllabus to Shoah?“, in: Central European History, vol. 34, Nr. 2, p. 235. Plačiau apie valdžios represijas rašo Ronald J. Ross, The Failure of Bismarck’s Kulturkampf, Washington, 1998, p. 53–74. Antikatalikiškas obsesijas ir vaizdinius nagrinėja Michael B. Gross, The War against Catholicism, Ann Arbor, 2005, p. 128–184.
18 Gordon A. Craig, Germany 1866–1945, Oxford, 1978, p. 204, 70 (liet. vertimas – 1996).
19 William Sheridan Allen, The Nazi Seizure of Power: The Experience of a Single German Town 1922–1945, revised edition, New York, 1984, p. 139–141, 199–200, 296–299.
20 Richard Bessel, Nazism and War, New York, 2004, p. 27.
21 Thomas Childers, The Nazi Voter: The Social Foundations of Fascism in Germany, 1919–1933, Chapel Hill, 1983.
22 Peter H. Merkl, The Making of a Stormtrooper, Princeton, 1980, p. 222–228.
23 Peter Fritzsche, Life and Death in the Third Reich, Cambridge, 2008, p. 76–82.
24 Michael Burleigh and Wolfgang Wippermann, The Racial State 1933–1945, Cambridge, 1991, p. 153–154; Claudia Koonz, op. cit., p. 141–143.
25 Pvz., taip mano Peteris Fritschsche, Robertas Gellately, Thomas Kuehne, Saulas Friendlдnderis, Peteris Longerichas, – kad radikalus antisemitizmas įsigaliojo dar Veimaro Respublikoje.
26 Prievartos vaidmenį mini Richardas J. Evansas savo trilogijoje apie Trečiąjį Reichą.
27 Ian Kershaw, Hitler, The Germans, and the Final Solution, New Haven, 2008, p. 11.
28 Šioje pastraipoje aš pasikliauju Jurijaus Slezkino mintimis apie žydų ir nežydų santykius Sėslumo zonoje: The Jewish Century, Princeton, 2004, p. 105–110; liet. Laimanto Jonušio vertimas: Žydų šimtmetis, Vilnius, 2010, p. 121–125.
29 Solomonas Atamukas, Lietuvos žydų kelias: Nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos, Vilnius, 1998, p. 34.
30 Yuri Slezkine, op. cit., p. 115–116 (liet. leid.: p. 130–131).
31 Vaižgantas, Raštai, t. 1: Vaizdai ir vaizdeliai, Vilnius, 1994, p. 321–324.
32 Itin kruvini pogromai vyko per Chmelnickio sukilimą 1648 m. Apskaičiuojama, kad žuvo iki pusės iš 40 000 Ukrainos žydų; Shaul Stampfer, „What actually happened to the Jews of Ukraine in 1648“, in: Jewish History, 2003, 17, p. 207–227.
33 Vladas Sirutavičius, „Kaip prietarai tampa prievarta: kaltinimai žydams vartojant krikščionių kraują: Kelių atvejų Lietuvoje analizė“, in: Kai ksenofobija virsta prievarta, p. 99–116. Sirutavičius rašo (p. 115), kad nepasisekė išvengti „masinių neramumų“. Buivydžiuose buvo neramu, bet ar tikslu neramumus laikyti masiniais? Vėl tie vertinimą reiškiantys būdvardžiai...
34 Trečiasis ypatingą paskatą Holokaustui suteikęs momentas buvo karas.
35 Vytautas Alantas, „Aktualieji paplūdimo klausimai“, in: Lietuvos aidas, 1938-06-26. Tautininkai nebuvo kosmopolitai ir neslėpė savo siekio, kad lietuviai dominuotų šalies gyvenime. Toji nuostata ir buvo skleidžiama oficioze. Bet nacionalizmo negalima sutapatinti su antisemitizmu.
36 Geto suolai buvo įvesti daugelyje Lenkijos universitetų. Lietuvoje jiems priešinosi, tarp kita ko, rektorius Stasys Šalkauskis, teigdamas, kad santykiai su žydais yra „tikras dorovinio ir visuomeninio auklėjimo egzaminas“ (Kęstutis Skrupskelis, Ateities draugai: Ateitininkų istorija (iki 1940 m.), Vilnius, 2010, p. 360). Skrupskelis nevisiškai tiksliai apibūdina nesutarimus dėl sėdimų vietų. Naciams dar neatėjus į valdžią, 77% Prūsijos studentų balsavo už nutarimą prašyti į aukštųju mokyklų statutus įvesti nuorodą, kad žydų kilmės studentai yra svetimtaučiai (Helmut Walser Smith, op. cit., p. 216).
37 Taip mano Ezra Mendelsohn, The Jews of East Central Europe between the World Wars, Bloomington, 1983, p. 238.
38 Dov Levin, The Lesser of Two Evils: Eastern European Jewry under Soviet Rule, 1939–1941, Philadelphia, 1995, p. 199–202; Dov Levin, Trumpa žydų istorija, Vilnius, 2000, p. 143.
39 Algimantas Kasparavičius, op. cit., p. 150–151. Nors atrodo, kad daugumai Vilniaus žydų Lietuvos valdžia buvo labiau priimtina negu sovietinė, Dovas Levinas teigia, kad kai kurie žydai iš Vilniaus emigravo, nuogąstaudami dėl neva antisemitinės Lietuvos valdžios veiksmų. Alfred Erich Senn, „Summary“, in: Alfonsas Eidintas (sud.), Lietuvos žydų žudynių byla, Vilnius, 2001, p. 798–799.
40 Saul Friedlдnder, Years of Extermination, p. 90–91.
41 Saul Friedlдnder, Nazi Germany and the Jews, p. 309.
42 Niemolleris buvo sudėtinga ir prieštaringa asmenybė, kuriam nebuvo svetimos antisemitinės nuostatos; Theodore S. Hamerow, On the Road to the Wolf’s Liar: German Resistance to Hitler, Cambridge, 1997, p. 70–72.
43 Leonido Donskio, Kęstučio Skrupskelio ir Liūto Mockūno straipsniai išspausdinti Eidinto sudarytoje knygoje Lietuvos žydų žudynių byla (p. 731–794). Keliuose straipsniuose prieškario katalikų inteligentų nuostatas nagrinėja Valdas Pruskus, pvz., „Jaunosios kartos katalikų intelektualų požiūris į fašizmą ir nacionalsocializmą tarpukario Lietuvoje“, in: Problemos, 2001, t. 60, p. 57–78.
44 Antanas Maceina, „Tauta ir valstybė“, in: Židinys, 1939, Nr. 11, p. 227–230. Nevisiškai aišku, kaip Maceina supranta rasę. Dar 1933 m. išspausdintame straipsnyje jis rašo, kad „tautos niekada nesukurs dvi išsiskyrusios rasės“ ir pavyzdžiu nurodė, kad nebus „belgų“ tautos, kol neišnyks flamandų ir valonų skirtingumai. Tai, kad Maceina flamandus ir valonus laikė rasėmis, leidžia suprasti, kad jam rasė yra panaši į etnosą, kultūrinę grupę, kurios nariai mano, kad jie kilę iš tų pačių protėvių. Tad Europoje būtų daugiau rasių negu tautų; Antanas Maceina, „Tautinis pašaukimas“, in: Židinys, 1933, t. 18, Nr. 8–9 (104–105), p. 101–102. Prieškariu dar buvo kalbama apie britų rasę.
45 Juozas Vaišnora, „Žydai šių dienų gyvenime“, in: Židinys, 1937, t. 26, Nr. 10 (154), p. 287–295. Hitlerio kalbos santrauką ir Ivinskio slapyvardžiu parašytą komentarą kitą dieną išspausdino XX amžius.
46 Juozas Vaišnora, „Žydų klausimas“, in: Židinys, 1937, t. 26, Nr. 11 (155), p. 420.
47 Algimantas Kasparavičius, op. cit., p. 133.
48 Saulius Sužiedėlis, „Avrahamio Torio Kauno getas: diena po dienos“, in: Avraham Tory, Kauno getas: diena po dienos, Vilnius, 2000, p. XVIII–XIX.
49 Šią ir kitą pastraipą grindžiu Ivinskio dienoraščiu, kurio fotokopiją turiu. Trūksta devynių puslapių, bet darau prielaidą, kad juose nėra su bendru dienoraščio tonu nederančios medžiagos.
50 Lietuvių ir lenkų ginčai parapijose dėl pamaldų ir procesijų tvarkos bei pamokslų kalbos neapsieidavo be grasinimų, stumdymų, kartais ir smurto. Pvz., Rodūnioje lenkų pamaldų šalininkai tikrino, su kokiomis maldaknygėmis žmonės eina į bažnyčią, užpuolė ir mušė Rackūnų kaimo giedotojus, ėjusius į šermenis. Kitais atvejais jie mušdavo lietuviškų pamokslų klausytojus. Vieną kartą pristovas įsikišo, surašė protokolą ir perdavė teismui; Vytautas Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m., Vilnius, 2006, p. 332–456, ypač 221–222.
51 Charles S. Maier, The Unmasterable Past: History, Holocaust, and German National Identity, Cambridge, 1988, p. 13.
52 Saulius Sužiedėlis, op. cit., p. XVIII.
53 1936 m. Vokietijos Treuchtlingeno miestelyje vietos vaikinai akmenimis apmetė žydų laidotuvių procesiją. Pasak istoriko Michaelio Wildto, tai, kad žydų bendruomenė parašė policijai skundą rodo, kad jie tuo metu dar tikėjo, jog valdžia užtikrins viešąją tvarką; Michael Wildt, „Violence against Jews in Germany 1933–1939“, in: David Bankier (ed.), Probing the Depths of German Antisemitism: German Society and the Persecution of the Jews, Jerusalem, 2000, p. 189–190.
54 Knygoje apie Holokausto prielaidas perspausdinti keli policijos ir apskrities viršininkų pranešimai apie tokius kaltinimus, nors antraštėse nepažymima, kad buvo surašytas protokolas, p. 227.
55 Vygantas Vareikis, op. cit., p. 60.
56 Reinys ne tik smerkė rasizmą, bet ir teigė, kad „arijų“ rasės niekada nebuvo, kad nėra grynų rasių, o jei jos egzistuotų, tai būtų žemesnės kultūros; Mečislovas Reinys, Rasizmo problema, Kaunas, 1939, p. 17–19.
57 Apie stiprėjančio nacionalizmo valstybes, ypač prieškario Lenkiją, rašo Rogers Brubaker, Nationalism Reframed: Nationhood and the national question in the New Europe, Cambridge, 1966, p. 79–106.
58 Mary Heimann, Czechoslovakia: The State that Failed, New Haven, 2009, p. 73, 57.
59 Savo įtakingoje knygoje apie žydų padėtį prieškariu Ezra Mendelsohnas pažymi, kad Lietuvoje žydų sąlygos buvusios geresnės negu Lenkijoje, Rumunijoje ar Vengrijoje, bet profesijų ir prekybos „sulietuvinimas“ labiau blogino žydų ekonominę padėtį; Ezra Mendelsohn, op. cit., p. 236–239.
60 Vygantas Vareikis, op. cit., p. 53, 61.
61 Dov Levin, op. cit., p. 139.
62 Vygantas Vareikis, op. cit., p. 60.
63 1960–1979 m. Afrikoje kasmet smurtas tarp dviejų šalia gyvenančių etninių grupių prasiverždavo tik 5 iš 10 000 potencialių atvejų; David D. Laitin, Nation, States and Violence, Oxford, 2007, p. 10–11.
64 Laima Anglickienė, „Svetimas, bet neblogai pažįstamas: Žydo įvaizdis lietuvių liaudies kultūroje“, in: Darbai ir dienos, 2003, t. 34, p. 213–234. Viena autorės išvadų – „netgi kai žydo paveikslas yra neigiamas, medžiaga neužfiksuoja antisemitinių elementų“ (p. 230) – nelabai dera su jos pavyzdžiais.
65 Helmutas Walseris Smithas nurodo, kad XIX a. rasti 79 dokumentuoti atvejai, kai žydai buvo kaltinami ritualine žmogžudyste; Helmut Walser Smith, The Butcher’s Tale, New York, 2002, p. 112–127. Kitoje savo knygoje The Continuities of German History Smithas daug reikšmės skiria tradiciniam vokiečių antisemitizmui.
66 Saulius Sužiedėlis, „Penkiasdešimčiai metų praėjus: Lietuvių tautos sukilimo ir Laikinosios vyriausybės istorijos interpretacijų disonansai“, in: Lietuvos žydų žudynių byla, p. 498.
67 Lietuva 1940–1990, Vilnius, 2005, p. 61.
68 Ibid., p. 79.
69 Kęstutis Skrupskelis, „Spauda 1940 metų vasarą“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2006, Nr. 3, p. 106.
70 Lietuva 1940–1990, p. 80. Tiesiog netelpa į galvą, kodėl knygos autoriai (šį skyrių rašė Liudas Truska) pamini Skrupskelio pasitraukimą iš pareigų, bet ne jo areštą.
71 Net praėjus beveik trisdešimt metų Antanas Venclova jautė poreikį savo atsiminimuose paaiškinti, kodėl mokytojai protestavo ir sugiedojo himną.
72 Mindaugas Pocius, „Vieningas lietuvių tautos atsakas J. Stalinui“, in: Genocidas ir rezistencija, 1998, Nr. 1 (3), p. 115–120.
73 Dažnai cituoju Ivinskio dienoraštį, nes tai gana unikalus tų laikų dokumentas, kuriame reiškiamos mintys ir pasakojami įvykiai, kurie negalėjo būti skelbiami viešoje erdvėje. Vargu ar yra išlikęs kitas tokios apimties dienoraštis, bet tikiu, kad dar galima rasti laiškų, kitokių pasakojimų fragmentų, kurie papildytų žinias apie tų dienų įvykius.
74 Nekompromisinė Molotovo laikysena ir griežti reikalavimai dėl įtakos Balkanuose turėjo kitą poveikį, būtent – paskatino Hitlerį galutinai nutarti pulti SSRS.
75 Apie tai plačiai rašo Dovas Levinas knygoje The Lesser of Two Evils. Yehuda Baueris mini entuziastingą sovietų priėmimą Baltarusijoje ir Ukrainoje, plačiai paplitusį žydų bendravimą su sovietais, nurodydamas, kad tai lėmė ne tik nacių baimė, bet ir nepasitenkinimas juos diskriminavusia lenkų valdžia bei galimybė užimti anksčiau jiems neprieinamas pareigybes; Yehuda Bauer, The Death of the Shtetl, New Haven, 2009, p. 32–55.
76 Jan Gross, Neighbors, Princeton, 2001, p. 155. Grossas irgi teigia, kad nežydai entuziastingai sutiko Vėrmachtą ir plačiai bendradarbiavo su naciais. Ankstesniame darbe Grossas rašė, kad Vakarų Baltarusijoje ir Ukrainoje visos tautinės mažumos draugiškai sutikusios Raudonąją armiją, ir atrodė, kad žydai buvo linkę bučiuoti tankus; Jan Gross, Revolution from Abroad, Princeton, 1998, p. 29, 32.
77 Būdingas tekstas: Liudas Truska, „Lietuvių ir žydų santykių krizė (1940 m. birželis – 1941 m. birželis)“, in: Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje, p. 69–100.
78 Savo atsiminimuose Lietuvos žydas Harry‘s Gordonas rašo apie lietuvių pasitraukimą nuo šaligatvio, pridurdamas, kad anksčiau tai daryti turėjo žydai (Harry Gordon, The Shadow of Death: The Holocaust in Lithuania, Lexington, 2000, p. 16). Autoriaus prisiminimai dažnai iš piršto laužti, bet šį tą pasako apie tai, kaip tie metai prisimenami dabar. Gordonas tvirtina, kad komunistų valdžia Lietuvoje buvo antisemitinė ir antirusiška, sąmoningai KGB nedavė informacijos apie lietuvių jaunuolius, kurie rengėsi karo metu tapti partizanais ir padėti vokiečiams (p. 20)! Paaiškėja, kad į modernųjį lietuvių bei žydų folklorą pateko tas pats pasakojimas apie neišprususias sovietų karininkų žmonas, kurios nupirktus puošnius naktinius dėvėdavo pokyliuose, manydamos, kad tai balinės suknės.
79 Kęstutis Skrupskelis, op. cit., p. 112–113.
80 Sara Ginaitė-Rubinsonienė, Atminimo knyga, Vilnius, 1999, p. 23.
81 Masinės žudynės Lietuvoje, d. I, Vilnius, 1965, p. 87–88.
82 Būtų naudinga išnagrinėti 1940–1941 m. pogrindžio atsišaukimus ir nustatyti, ar laikui bėgant jie tapo labiau antisemitiški.
83 Verta pastebėti, kad Šiaurės Rytų Lenkijoje 1941 m. įvyko žydų žudynės, nors žydai nebuvo puolami 1939 m., kai įžygiavo sovietai. Poveikį veikiausiai turėjo okupacijos patirtis ir su valdžios nebuvimu susijusi anarchija.