Pats generolas net ir po keturių dešimtmečių vis dar kuklinasi ir sako, kad visi nuopelnai turėtų būti skirti Nigerijos žmonėms – be jų patarimo ir noro gyventi vieningoje produktyvioje šalyje jis vienas nieko nebūtų padaręs.
Po karo jo politika „nėra laimėtojų, nėra pralaimėjusių“ tik dar labiau įtvirtino Gowono, kaip teigiamo vadovo, vaidmenį šalies istorijoje. Ir nesvarbu, kad dėl ankstesnės jo politikos bei negebėjimo suvienyti šalies ir prasidėjo karas, pareikalavęs kelių milijonų gyvybių.
Prisiminkime Nigerijos pilietinio karo, dažnai vadinamas Biafros karu, priežastis ir pasekmes.
Nigerija dažnai buvo vadinama sėkmingiausiu kolonijiniu projektu, tačiau britų sprendimas po vienu stogu suvaryti tris labai skirtinas etnines grupes – jorubus, ibus ir hausus – negalėjo likti be pasekmių.
Šios grupės nuolat konkuravo politikoje, ekonomikoje, viešajame sektoriuje ir kitose sferose. Vis dėlto išskirtinį vaidmenį turėjo ibų etninė grupė, kuri tuo metu pasižymėjo aukštesniu išsilavinimu.
Išsilavinimas ir geresnės pajamos natūraliai gilino socialinius ir ekonominius skirtumus. Galiausiai visa tai išprovokavo konfliktą, kurį paaštrino religinės bei etninės skirtybės.
Ibai dar ir dabar yra pavadinami Afrikos žydais – ne tik dėl erudicijos bei verslumo, bet ir dėl istorinių panašumų su žydų tauta, išgyvenusia nacių vykdomą genocido politiką.
1966 m. Nigerijos šiaurėje, kurioje daugiausia gyveno hausų (musulmonų) gentis, prasidėjus masiniams ibų (krikščionių) pogromams, Nigerijos vyriausybė nieko nepadarė, kad prieš pastaruosius būtų sustabdytas smurtas. Tūkstančiai ibų mirė, o šimtai tūkstančių turėjo palikti gyvenamąsias savo vietas.
Negana to, Nigerijos vyriausybė 1967 m. pradžioje išspausdino informacines propagandines brošiūrėles pavadinimu „Nigerija 1966“, kuriose detaliai aprašė, kaip 1966 m. patys ibai sukėlė neramumus, o šiaurėje gyvenančių hausų veiksmai tebuvę atsakas, kurį Nigerijos vyriausybė, norėdama išlaikyti valstybės stabilumą, palaikė.
Kaip opozicinis leidinys išleista brošiūra „Sausio 15: prieš ir po“. Jos tikslas – pavaizduoti šiaurėje vykdytas žudynes kaip sistematišką planą išnaikinti ibų grupę.
Kadangi situacija negerėjo, pulkininkas C.Ojukwu 1967 m. liepos mėnesį paskelbė ibų žemių atskyrimą nuo Nigerijos ir naujos valstybės – Biafros Respublikos – įkūrimą. Gowonas ir jo vyriausybė niekada nepripažino Biafros suverenia valstybe, todėl pradėjo karinius sukilėlių malšinimo veiksmus.
Abi kovojančios pusės buvo vienodos – tiek teritorine, tiek amunicijos, tiek armijos lygmeniu, todėl C.Ojukwu kreipėsi pagalbos ir užtarimo į užsienio valstybes. Tačiau tarptautinė bendruomenė taip pat nepripažino Biafros kaip atskiros nepriklausomos valstybės ir atsisakė kištis į vidinius Nigerijos reikalus.
Šios pozicijos užsienio šalys laikėsi net ir po to, kai prasidėjo akivaizdi humanitarinė katastrofa. Iš vienos pusės, didžiosios valstybės bijojo domino efekto buvusiose kolonijose, iš kitos – žaidė karo per tarpininkus žaidimus: Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga tiekė ginklus Nigerijos kariuomenei, o Prancūzija – Biafros.
Kol D.Britanija ir Sovietų Sąjunga rodė simpatijas Nigerijai, Prancūzija garsiai aiškino, kad reikia palaikyti ibus, nes jie turi teisę atsiskirti nuo Nigerijos. Vis dėlto Prancūzija niekada nepasirašė jokio oficialaus Biafrą, kaip nepriklausomą valstybę, pripažįstančio dokumento.
Kasdien mirdavo tūkstančiai žmonių – vieni dėl karinių veiksmų, kiti iš bado, kurį lėmė Nigerijos vykdyta blokada.
Nors žiniasklaida ir nevyriausybinės organizacijos klykte klykė apie vykdomą biafriečių genocidą ir prašė pritaikyti 1948 m. pasirašytą genocido nusikaltimų konvenciją, tarptautinės bendruomenės lyderiai niekaip negalėjo suvokti sąmoningo siekio išnaikinti ibus, juk oficialiai kariniai veiksmai nebuvo nukreipti prieš konkrečią etninę grupę, o tik prieš maištaujančius sukilėlius.
Toks nelankstus teisinis požiūris – tik vienas iš didžiųjų valstybių per Šaltąjį karą padarytų klaidų pavyzdžių.
Taigi D.Britanijos vyriausybės remiamas Gowonas ir toliau vykdė karinius veiksmus bei tęsė blokadą prieš ibus. O nevyriausybinės organizacijos rinko lėšas Vakaruose ir siuntė pagalbos paketus į Biafrą, kad nors kiek sumažintų humanitarinę tragediją, nuo kurios labiausiai kentė vaikai.
Manoma, kad paskutiniais metais Biafra tik iš Vakarų visuomenės paramos ir laikėsi, dėl to Nigerijos valdžia permetė atsakomybę nevyriausybinėms organizacijoms teigiant, kad jos prisidėjo prie karo tęsimo, o to, pasak Nigerijos valdžios, būtų buvę galima išvengti, jeigu ibai nebūtų turėję nei ginklų, nei jėgų kovoti.
Karas baigėsi 1970 m. sausio mėn. Biafros pralaimėjimu ir ibai buvo vėl prijungti prie Nigerijos valstybės.
Šiandien vis dar nėra aiškus galutinis visų žuvusiųjų skaičius. Skirtingi šaltiniai priskaičiuoja nuo 1 iki 3 milijonų žuvusių žmonių. Baisu, kai pagalvoji, kad paklaida – keli milijonai.
Nigerijoje Biafros tema vis dar jautri, todėl niekas nenori prisiminti, dėl ko viskas prasidėjo. Visi stengiasi galvoti tik apie tai, kad karas baigėsi. O jį užbaigė Gowonas – Nigerijos suvienytojas, kurio visi negeri darbai nublanksta prieš vieną gerą.
Taigi, žiūrint į generolo Gowono patirtį būtų galima teigti, kad norint išlikti angelu pragare reikia būti perdėtu darboholiku, besiremiančiu kieta logika ir nelanksčiomis taisyklėmis, paklusti stipresnių ir įtakingesnių asmenų norams, o vėliau, jeigu viskas pavyksta pagal planą, niekada nesiknaisioti po karo priežastis ir niekada neprisiimti nuopelnų sau – geriau kukliai perleisti juos eiliniam piliečiui.