Kaip 1904 m. Biržų–Pasvalio krašte buvo kuriama Telefonų draugija (nuotraukos)

1932 m. Kaune išleistoje knygoje „Lietuvos miestai ir miesteliai. II tomas. Biržų apskritis“ apie telefono pradžią užsiminė Petras Biržys, arba garsusis tarpukario Pupų Dėdė. Štai kaip jis nušvietė telefonų eros Biržų–Pasvalio krašte pradžią straipsnelyje „Biržų telefono centralinė“:

„Pirmutiniai telefonai Biržų apylinkėje pasirodė apie 1898–1899 m. grafui Jonui Tiškevičiui pravedus telefono liniją iš Astravo dvaro į Klementinuvką, o iš ten į Murmuižę Latvijoje. 1902 m. vietos dvarininkai, gavę rusų valdžios leidimą taisyti telefono aparatus dvaruose, pasistatydino Biržuose nedidelį medinį namelį centralinei, į kurią įjungia 5 abonentus. Jų skaičius augo ir 1913 m. perimant Biržų paštui telefono centralinę savo žinion, abonentų skaičius jau buvo 12.“

Pirmosios telefonų linijos Lietuvoje buvo privačios. Joms įrengti reikėjo gauti Vidaus reikalų ministerijos Rygos apygardos telegrafo departamento leidimus. Laikui bėgant, atsirado naujų šaltinių, dokumentų, faktų, rodančių, kaip naujovės skynėsi kelią ne tik didžiausiuose miestuose – Vilniuje ar Kaune, bet ir atokesniuose Lietuvos rajonuose.

Kas ta Telefonų draugija?

Biržų krašto muziejuje „Sėla“ yra saugomas nepaprastai įdomus dokumentas (BKMS GEK – 3995), rašytas daugiausia vokiečių kalba, tačiau jame yra ir papildymų rusų bei lenkų kalbomis: „Statuten für den Telephon Verein mit den Zentralen Poswol – Birsen – Poniewesch“ (liet. „Telefonų draugijos statutas su centrinėmis stotimis Pasvalyje–Biržuose–Panevėžyje“).

Greičiausiai tai buvo statuto projektas, nes čia gausu pieštuku parašytų prierašų, pataisymų ir ištaisymų, be to, pridėtos sąmatos telefonų linijoms tiesti ir centrinėms stotims rengti. O nurodyti metai – 1904 m. tikriausiai ir buvo ta datai, kai buvo kuriama Telefonų draugija bei planuojami įrengti telefono aparatai.

Iškart reikia pasakyti, kad tą draugiją kūrė ne eiliniai piliečiai, o turtingi dvarininkai, galėję sau tai leisti. Telefonų aparatus buvo planuojama įrengti Pasvalio ir Biržų kraštų Barklainių, Dagilynės, Daudžgirių, Ąžuolpamūšės, Joniškėlio, Kraštų, Lavenų, Mantagailiškio, Biržų Astravo, Pabiržės, Padaičių, Pajiešmenės, Kaunių, Grūžių ir Raudonpamūšės dvaruose.

Statutas pradėtas labai demokratiškai – visi nagrinėjami klausimai visuotiniame telefonų savininkų susirinkime buvo sprendžiami balsuojant, bet vis dėlto ypatingas vaidmuo teko grafui Alfredui Tiškevičiui, nes „Birsem (Biržų) dvaras, priklausantis grafui Tiškevičiui, visuotiniame susirinkime turėjo tris balsus, kadangi jis už tris dvarus prisidėjo prie apmokėjimo už magistralę“.

Nauji nariai į draugiją buvo priimami taip pat balsuojant. Visuotinis susirinkimas visateisis buvo tada, kai jame dalyvauja du trečdaliai draugijos narių ar jų įgaliotų asmenų.

Draugijos nariams reikėjo spręsti ir nuosavybės klausimus. Statute parašyta, kad „centriniai aparatai Pasvalyje ir Panevėžyje kartu su reikmenimis, stulpai ir magistralės Grenctalė–Pasvalys–Panevėžys laidas kartu su aparatais Pasvalio ir Panevėžio paštuose bendrai priklauso visiems nariams“, o atskiros linijos nuo centrinės linijos į dvarus kartu su aparatu kiekviename dvare buvo privati atskirų narių nuosavybė.

Centrinis aparatas Biržuose ir linija Biržai–Pasvalys kartu priklausė Astravo, Mantagailiškio, Padaičių, Pabiržės, Daudžgirių ir Kaunių dvarams, todėl „galutinio sprendimo teisė dėl centrinės telefonų stoties Biržuose ir linijos Biržai–Pasvalys priklauso tik šiame skirsnyje nurodytų šešių dvarų savininkams“. Jiems siūlytas ir centrinis aparatas Biržuose, magistralės Biržai–Pasvalys laidai bei stulpai jiems tarp Biržų ir Raubonių.

Kuriam nors nariui išstojus iš draugijos, jis prarasdavo teisę gauti tam tikrą dalį pinigų dalyvaujant centrinės telefonų stoties ir magistralės projekte.

Statute buvo numatyta: „Nariai <...> išsirenka bendros įmonės valdytoją, kuris surenka kasmetines narių įmokas, rūpinasi 2 centrinių telefono stočių ir magistralės remontu bei išmoka reikalingus atlyginimus.“

Taip pat nurodyta, kad nauji valdytojo rinkimai vykdavo kasmet per visuotinį susirinkimą, kad metinę įmoką atskiri nariai turėdavo siųsti telefonų valdytojui be atskiro pareikalavimo, kad naujas narys už centrinę telefonų stotį ir magistralę turėdavo įmokėti į bendrą kasą tokią pinigų sumą, kurią draugijos steigėjas sumokėdavo kaip pirmąjį įnašą.

Draugijos statutas nustatė ir tikslingą gaunamų įmokų panaudojimą: „Šį papildomą mokėjimą privalu pridėti prie esamos sumos, kad ji teiktų procentus, jo negalima naudoti kasmetiniam remontui, tačiau tik visuotinis susirinkimas gali nustatyti, kam galima panaudoti šiuos pinigus: centrinės telefono stoties ir magistralės patobulinimams, atsižvelgiant į techninius išradimus ar kapitaliniam remontui.“

Statute buvo numatytas ir išlaidų pasidalijimas: metinės centrinių stočių Pasvalyje ir Panevėžyje bei magistralės Grenstalė–Pasvalys–Panevėžys išlaidos už remontą ir papildomas medžiagas buvo išdalinamos visiems Telefonų draugijos nariams, o Biržų centrinės telefono stoties ir linijos nuo Biržų iki Pasvalio remonto išlaidas turėjo apmokėti Biržų Astravo, Mantagailiškio, Padaičių, Pabiržės, Daudžgirių ir Kaunių dvarų savininkai.

Statute buvo numatyti ir atlyginimai centrinėse stotyse dirbusiems žmonėms. Asmeniui, kuris dirbo centrinėje Pasvalio telefono stotyje, kiekvienas dvaras, kurio laidas buvo prijungtas prie centrinio aparato, mokėjo 10 rublių. Panaši suma buvo skiriama ir centrinės Panevėžio telefono stoties darbuotojui.

Kiek kitaip buvo su Biržų abonentais. Centrinės telefono stoties Biržuose nariai už savo numerių, esančių centriniame aparate Pasvalyje, aptarnavimą mokėjo Pasvalio vaistininkui. Dabar sunku patikrinti, bet, matyt, čia buvo papildomas vaistininko uždarbis, juolab kad toliau satute skaičiuojama: „Už kiekvienos užduoties įvykdymą Pasvalio miestelyje vaistininkas gauna 5 kapeikas, Panevėžio centrinėje telefono stotyje įdarbintas tarnautojas už kiekvieną užduotį mieste gauna 15 kapeikų.“

Centrinėse telefono stotyse Pasvalyje ir Panevėžyje įdarbinti asmenys buvo pavaldūs vadinamajam telefonų valdytojui, tad bet kokie nusiskundimai jų atžvilgiu buvo nukreipiami jam.

Buvo nustatyta, kad telefonu naudotis gali tik Telefonų draugijos nariai. Kiti, norėję paplepėti telefonu, turėdavo gauti draugijos nario leidimą. Buvo numatytos ir išimtys. Iš centrinių telefono stočių Pasvalyje ir Panevėžyje be leidimo galėjo skambinti vietos elito ir reikalingas paslaugas teikiantys atstovai – paštininkas, vaistininkas ir gydytojas. Beje, policininkui tokia teisė nebuvo suteikta, jis galėjo skambinti tik neatidėliotinu atveju.

Galėdavai pakalbėti ir nemokamai – „jei kas nors iš Pasvaly, Panevėžy ar Biržuose prie telefono yra draugijos nario pakviečiamas, tai už tokį pokalbį jis nieko nemoka“. Pokalbių laikas buvo irgi griežtai nustatytas – nuo 8 val. ryto iki 14 val. ir nuo 16 val. iki 21 val. vakaro.

Žinoma, kaip visada, buvo ir išimčių – pokalbiai po 21 val. vakaro buvo leidžiami kilus gaisrui, dėl rimtos ligos, vagystės ar skubių telegramų.

Nesilaikantys reglamento turėdavo apmokėti 40 kapeikų dydžio baudą, kurios pusę gaudavo centrinėje telefono stotyje dirbantis asmuo.

Centrinėse telefono stotyse Biržuose, Pasvalyje ir Panevėžyje buvo privaloma knyga, kurioje fiksuojamos sąskaitos kiekvienam dvarui už atliktas paslaugas bei gautas baudas. Telefonų draugijos narių sumokėtos baudos ir kitos iš pajamos buvo naudojamos centrinės telefono stoties ir magistralės remontui.

Bendradarbiavimas su kitomis telefonų linijomis

Statute nemažai dėmesio skirta bendravimui ir bendradarbiavimui su kitomis telefonų linijomis. 1904 m. vasario 21 d. „su centrinėmis telefono stotimis Grenstalė–Bauskė sudarytas kartelis dėl abipusio nemokamo naudojimosi abipusėmis linijomis“.

Valstybinis leidimas naudotis Vilniaus pašto ir telegrafo telefonu, skirtu apskrities viršininkui, išduotas ir baronui Vilhelmui von der Roppui iš Pajiešmenės dvaro.

Prie centrinės Panevėžio telefono stoties prijungti Staniūnų ir Liūdynės dvarai turėjo teisę naudotis telefonu, sumokėję vienkartinį 50 rublių mokestį. Linijomis iš Panevėžio į Staniūnus ir Liūdynę turėjo pasirūpinti minėti dvarai.

Tokį statutą pasirašė jo autoriai: baronas Vilhelmas von der Roppas iš Pajiešmenės dvaro, Andre Holstenas iš Padaičių dvaro, grafas C.Komorowskis iš Pabiržės dvaro, baronas H.Holstenas iš Mantagailiškio dvaro, S.Ordynecas iš Kaunių dvaro, Daudžgirių dvaro savininko barono Vilhelmo von der Roppo žentas Fridrichas von Reiswitzas, grafo Alfredo Tiškevičiaus Biržų Astravo dvaro įgaliotinis M.Jastržembskis, baronas Paulius von der Roppas iš Ąžuolpamūšės dvaro ir dar vienas žmogus, kurio pavardės muziejuje laikomame statute jau neįmanoma įskaityti.

Naujų telefono linijų įrengimas, išlaidos ir sąmatos joms

Prie Telefonų draugijos statuto buvo pridėta ir planuotos telefonų linijos Biržai–Mantagailiškis–Padaičiai–Pabiržė–Daudžgiriai–Pasvalys–Panevėžys išlaidų sąmata. Buvo skaičiuojama, kad tarp Biržų ir Pasvalio yra 30 varstų. Varstas – senovinis rusų ilgio matas, lygus 1,067 kilometro, naudotas ir 1796–1915 m. Lietuvoje, kuri priklaususė Rusijos imperijai.

Vieno varsto telefonų linijai buvo skirta 16 rublių, tad nuo Biržų iki Pasvalio įrengti telefonų liniją kainavo 480 rublių. 200 rublių kainavo 4 paprasti telefono aparatai, centrinis aparatas buvo įvertintas 70 rublių. Linija nuo Pasvalio iki Panevėžio kainavo dar 500 rublių, tad išlaidų suma buvo visai nemenka – 1 tūkst. 250 rublių.

Įdomu panagrinėti, kokios išlaidos buvo planuojamos įrengti telefono linijas nuo Biržų iki Padaičių – 6 varstus padauginus iš 16 išeina 96 rubliai; nuo Biržų iki Mantagailiškio – 4 varstai ir 64 rubliai; nuo Biržų iki Daudžgirių – 9 varstai ir 144 rubliai; nuo Biržų iki Pabiržės – 7 varstai ir 112 rublių. Iš viso – 416 rublių.

Taigi bendra suma – visai nemenka – 1666 rublių. Buvo planuojama, kad 1000 rublių skirs Biržų grafo Alfredo Tiškevičiaus Astravo dvaras, o 666 rublius surinks mažesnieji dvarai. Centrinei stočiai įrengti Biržuose nuo kiekvieno dvaro planuota surinkti po 25–35 rublius.

Taip XX a. pradžioje į Biržų–Pasvalio kraštą atkeliavo žmogaus balsą perduoti galintis įrenginys – telefonas.

Kaip žinoma, pirmoji telefono linija nutiesta Berlyne 1877 m. Po penkerių metų telefono išradėjo A.G.Bello kompanija įrengė telefonų tinklą Varšuvoje su 105 abonentų linijomis bei Rygoje su 54 telefono abonentais. Tų pačių metų pabaigoje nutiesta pirmoji privati telefono linija Rietave.

1888 m. spalio 22 d. 23 abonentų linijas sujungusi telefono stotis pradėjo veikti Klaipėdoje. 1896 m. telefono stotis pastatyta Vilniuje, o 1904 m. – Kaune. Atėjo laikas ir Biržų–Pasvalio kraštui žengti naujų atradimų bei technologijų keliu.