Miłoszas reflektuoja galimą savo tapatumo pasirinkimą: būti lietuviu, o rašyti lenkiškai. Tačiau kartu jis skausmingai suvokia tokio pasirinkimo neįmanomybę. Tokio tapatumo niekam nereikėjo, jo niekas nepripažino. Tad ir kalba sukasi apie tai, kuo jis galėjo būti, bet nebuvo. Tai potencialus tapatumas, kurio nebuvo galima priimti, nes aplinka, išorė tokios laikysenos, tokio tapatumo nepripažino. Juk ar galime įsivaizduoti lietuvį, kuris rašytų lenkiškai? Ar kiti lietuviai tokiu atveju laikytų garbės reikalu išmokti lenkiškai, kad galėtų jo kūrinius skaityti originalo kalba? Ar tai reikštų, kad „tikras lietuvis“ privalo mokėti lenkiškai?
Tokie klausimai kyla, jei priimame Miłoszo norimą tapatumą, kurio jis ir pats iki galo neišlaikė. Akivaizdu, kad teigiamai į juos atsakyti net ir dabartiniame mūsų kultūriniame kontekste yra neįmanoma. Tad ir santykis su Miłoszu dvilypis: mums smagu, kad jis vadina save lietuviu, svarbi jo šlovė, tačiau lenkų kalba yra tai, ką norime pamiršti, ko nepriimame. Poeto trokštamas tapatumas mums nepriimtinas, išskyrus tam tikrą dalį.
Tikriausiai tai turėdamas omenyje, knygos „Tėvynės ieškojimas“ naujo leidimo pratarmėje Miłoszas 2001 m. rašė: „Kadangi mano prolietuviškumas kai kuriuos lenkus skatina mane vadinti lietuviu, o kartu ir daugelis lietuvių norėtų mane laikyti saviškiu, jaučiuosi turįs paaiškinti, kad tautybės niekados nekeičiau. O Lietuvos pilietybę turėjau jau vaikystėje, kai buvau įrašytas į motinos pasą. Kaip prieškario Vilniaus gyventojas, 1940 metais taip pat gavau lietuvišką „pasą“, bet grafoje „tautybė“ buvo įrašyta „lenkas“.
Taigi Miłoszas apsisprendė tapti lenku, nors norėjo būti lietuvis, o rašyti lenkiškai. Tačiau jis mėgo vadinti save ir paskutiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, liudytoju to, kas jau seniai nugrimzdo į praeitį, kas buvo – o iš esmės ir tebėra – svetima tiek lietuviams, tiek lenkams.
Nekvestionuoju Miłoszo apsisprendimo. Jokiu būdu. Labiau rūpi lenkiškai kalbančio lietuvio tapatumas. Argi jis toks svetimas mums? Ar tikrai jis toks tolimas, kaip dabar atrodo? Ką apie tai sako istoriniai šaltiniai? Juk nepakanka konstatuoti, kad nacionalizmo amžiuje Miłoszo pasirinkimas buvo neperspektyvus, svarbu suvokti kultūros mechanizmus, kurie išstūmė šį tapatumą ir suformavo modernią lietuvių tautą.
Galimi tapatumai
Palyginkime tris autorefleksijas, kaip save įsivaizdavo žmonės, gyvenę Lietuvoje. Štai pirmieji du liudijimai:
„Sakydavau, kad aš sykiu lietuvis ir lenkas, nes istorija sujungė lenkus su lietuviais. Mat prisipažinimu pusiau prie lenkystės tariau atpirksiąs nors pusę tos kaltės, kad aš lietuvis.“
„Aš nesu nei tik lenkas, nei tik lietuvis, bet esu kartu ir lietuvis, ir lenkas.“
Tipologiškai žiūrint, tai tas pats tapatumo tipas: buvimas ir lenku, ir lietuviu arba pusiau lenku ir pusiau lietuviu. Jei konkrečiame regione konkrečiu laiku toks tapatumo suvokimas vyrauja, darytina išvada, kad tai tipiška laikysena.
Dabar atskleiskime, kam šie liudijimai priklauso: pirmasis – Vincui Kudirkai, antrasis – Mykolui Römeriui.
Šių asmenybių biografijos skirtingos. Vincas Kudirka, kilęs iš valstiečių, išėjęs mokslus, nesėkmingai bandė tapti kunigu, vėliau pasirinko gydytojo profesiją. Jo buvimas ir lenku, ir lietuviu buvo transformacijos rezultatas. Štai kaip jis aprašo savo mokslus Marijampolės gimnazijoje: „Vos spėjau apsivilkti mėlyna mundieraite su baltais sagučiais ir susimaišiau su draugais mokiniais, pajutau, kad mano dvasioje kažin kas dedasi. Kas dedasi, numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuo aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jog aš moku lietuviškai.
Tas dalykas galėjo mane išduoti artojo sūnumi esant. Žinoma, išlikimo instinktas liepė man niekad neatsiliepti lietuviškai ir saugotis, idant niekas nepamatytų, kad mano tėvas dėvi sermėginę ir moka tik lietuviškai. Dėl to stengiausi kalbėti, nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie manęs atvažiuodavo aplankyti, šalindavausi iš tolo, jeigu tik pastebėdavau, kad kas iš draugų ar ponų mato... Tapau mat lenku ir kartu ponu – tekau lenkiškai dvasiai.“
Kilti socialiniais laiptais kartu reiškė ir priimti lenkišką tapatumą, tapti ir lietuviu, ir lenku. Lietuva priklausė Rusijos imperijai, kur valstybės požiūriu geriausia būti rusu – kalbėti rusiškai, atsiversti į stačiatikybę. Tai buvo vertinama ir užtikrino didesnes karjeros galimybes. Tad jei socialinį statusą suvoksime grynai praktiškai, tada vektorius turėtų krypti rusų pusėn, kaip to ir norėjo carinės Rusijos valdininkai. Tačiau taip neatsitiko, ir tai rodo, kad nusistovėjusi kultūros logika buvo stipresnė už okupantų administracinį spaudimą.
Tad nors Kudirkos kaip lietuvio ir lenko tapatumas buvo susijęs su transformacija, jis irgi priklausė nuo tradicijos apibrėžtų galimybių: lietuvis valstietis galėjo tapti lietuviu–lenku, bet ne lietuviu–rusu.
Römeris, kilęs iš bajorų, kurių gimtoji kalba buvo lenkų, istorinę tradiciją perėmė ne iš knygų, o iš šeimos. Jo buvimą lietuviu ir lenku lėmė ne transformacija, bet tęstinumas ir tradicija.
Tai skirtingų socialinių sluoksnių žmonės. Römeris, galima sakyti, paveldėjo erudiciją ir kultūrinį kapitalą, o Kudirkai visa tai reikėjo įgyti. Tačiau vienu momentu jų laikysena ir savivoka sutapo: ir vienas, ir kitas laikė save tiek lietuviu, tiek lenku.
Vėliau situacija pasikeitė: Vincas Kudirka apsisprendė tapti tik lietuviu ir ryžtingai atmetė lenkiškąjį tapatumo sandą. Römeris visą gyvenimą laikė save tiek lietuviu, tiek lenku. Kudirkos tapatumas transformavosi, o Römeris bandė jį išlaikyti, kiek ir kaip įstengė.
Kudirka, apsisprendęs tapti tik lietuviu, aktyviai formavo lietuvių tapatumą. Jo leidžiamas Varpas stengėsi diegti lietuvybę, už kurią rašytojas kovojo iki pat gyvenimo pabaigos ir tapo naujosios Lietuvos simboliu, o jo eilėraštis „Tautiška giesmė“ – šalies himnu. Be Kudirkos moderni Lietuva ir jos tapatumas yra neįsivaizduojami.
Taigi šių dviejų vyrų gyvenimo trajektorijos buvo skirtingos, nors tam tikru metu jų tapatumas buvo panašus. Tradiciškai istoriografijoje tai vertinama kaip lenkinimo pasekmė, tačiau toks aiškinimas yra pernelyg supaprastintas ir užbraukia dalį lietuvybės istorijos.
Ar toks palyginimas apskritai yra korektiškas? Gal tai netipiška laikysena lietuvių nacionalumo kontekste? Pridurkime trečią liudijimą:
„...Ant Nemuno kranto apmąsčiau graudžiai ne vieną kruviną atsitikimą su žiauriais kryžiuočiais, ties Vilijos krantu užniūnavau „Wilija naszych strumieni rodzica.“
Asmuo apmąsto garbingą Lietuvos praeitį, lietuvių kunigaikščių didvyriškas kovas su „žiauriais kryžiuočiais“, tačiau uždainuoja ne lietuviškai, o lenkiškai. Ar tokia laikysena – patriotinius jausmus išreikšti lenkų kalba – įmanoma tarpukario Lietuvoje, kai net „kolaborantui“ Jogailai buvo surengtas moralinis teismas? Kas tas„įžūlus“ asmuo?
Tai mūsų „tautos patriarchas“ Jonas Basanavičius. Beje, labai įdomu, kad Vincas Pietaris, prisimindamas studijų Maskvoje laikus, pateikė tokius Basanavičiaus svarstymus: „A! Girdėjau aš apie jįjį [apie studentą Botyrių, kuris, anot Pietario, buvo lietuvių būrelio siela, – V. S.], – atsiliepė J. B., – tas kruvinas lenkų priešas. Ir apie tamistą girdėjau, – kalbėjo toliau J. B., į mane kreipdamasis. – Ir tamista seki jo pėdas. Man dyvai tai labai! Argi jūs nemokate suprasti savo klaidą?“
Nors vėliau Basanavičius dėl tokių Pietario žodžių ir pyko, tačiau jie rodo, kad tam tikru momentu net ir tie, kurie vėliau kūrė modernią lietuvybę, buvo priėmę ano meto siūlomą tapatumą.
„Mums belieka mąstyti apie gimtinę lenkiškais žodžiais, bet lietuviškomis mintimis“, – rašė 1863 m. sukilimo dalyvis Otonas Zaviša. Ar tai neatliepia ir Basanavičiaus laikysenos, beje, jaunystėje eilėraščius rašiusio lenkiškai? Štai ir Stasio Šalkauskio namuose buvo kalbama lenkiškai, nes taikytasi prie jo motinos Barboros Goštautaitės-Šalkauskienės bajoriškos tradicijos. Ji savo anūkui (anot jo paties) yra sakiusi: „Juliau, nemanyk, kad mes esame lenkai, jei kalbame lenkiškai. Aš esu lietuvė, tik išauklėta lenkų kultūros aplinkoje, todėl lenkiškai kalbėti man lengviau.“ Kalbėti lenkiškai ir būti lietuviu tada nesudarė jokios kontradikcijos, tik vėlesniais laikais jau reikalavo papildomo paaiškinimo.
Tiesa ta, kad šis galimas lietuvio ir lenko tapatumas vėliau buvo slepiamas, neišpažįstamas. Tai atsispindi ir autobiografijose, ir tyrinėjimuose. Šis tapatumo sandas buvo „užmirštas“, nutylimas, nes tiesiog netiko prie kuriamo tautos vaizdinio. Reikėjo atsiskirti nuo visko, kas susiję su lenkiškumu. O kadangi kalba tapo pagrindiniu tapatumo požymiu, tai kalbėti lenkiškai reiškė būti lenku. Ankstesnis lietuvio, kalbančio lenkiškai, tapatumas pasidarė neįmanomas. Tačiau pateikti pavyzdžiai rodo, kad tiek Kudirka, tiek Basanavičius tam tikru momentu buvo labai arti prie krajovcų idealų.
Tad ar mūsų tautos šauklių biografijos nėra lygintinos ne tik tarpusavyje, bet ir su Miłoszo, Römerio, ir – nebijokime to – su Józefo Piłsudskio ar Lucieno Żeligowskio likimo linijomis?
O dabar iškelkime teisėtą klausimą: gal tai tik netipiškos iškilių žmonių gyvenimo kreivės? Juk tiek Römeris, tiek Kudirka, tiek Basanavičius, tiek Piłsudskis buvo išskirtiniai žmonės. Ar jų apsibrėžtas tapatumas tipiškas tiems laikams, ar ne?
Ir lietuvis, ir lenkas
Istoriniai duomenys rodo, kad lietuvio–lenko tapatumas iki XIX a. pabaigos buvo taisyklė, o ne išimtis. Štai, pasak Kazimierzo Okulicziaus, XX a. pradžioje jauni Lietuvos bajorai savęs klausdavo: kas gi mes esame – lietuviai ar Lietuvos lenkai? Beje, vadinti save lietuviu (ar žemaičiu) ir lenku buvo greičiau norma negu „nukrypimas“, kaip ėmė atrodyti XIX a. pabaigoje, o ypač XX a. Štai Jonas Goštautas knygelėje „Ponas Teisėjaitis, arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“ įveda vieną veikėją – bajorą, kurį vadina tiesiog Žemaičiu. Šis moka kalbėti ne tik lenkiškai, bet ir žemaitiškai.
Prabyla šia kalba, kai nori paerzinti magnato žmoną, kuri prancūziškai įžeidinėja suvažiavusius smulkiuosius bajorus. Žemaitis dalyvavo 1831 m. sukilime, todėl jam tenka pasirinkti, ar grįžti į savo šalį ir pasinaudoti amnestija, ar išvažiuoti į Prancūziją, o tada jis sako sau: „Brangus Juozapai, tu patyrei baisius skausmus, tačiau nežinai, koks tai skausmas lenkui (sic!) atsisveikinti su gimtąja žeme – tūkstantį kartų mirti ne taip baisu.“
Tad iki XIX a. vidurio vyravo visai kitokia klasifikacinė logika, nei ta, kurios laikomės dabar.
Istoriografija teigia, kad bajorai, kalbantys lenkiškai, persiėmę lenkų kultūra, tapatinosi su LDK tradicija ir vadino save litwiny. Jų tapatumas rėmėsi bendra praeitimi ir klausimas, ar jie lenkai, ar baltarusiai, ar lietuviai, buvo nesvarstytinas.
Kad išvengtume painiavos, vadinkime juos taip, kaip jie save įvardydavo – litwini, o lietuviais – tuos, kurie „lietuvių bendruomenę“ apibrėžė pagal kalbos kriterijų. Aišku, galima įvesti terminą Lietuvos lenkų tauta, kaip siūlo istorikas Rimantas Miknys. Jis kelia labai įdomią mintį, kad Römerio tapatumas galėjo būti dar vienos tautybės – Lietuvos lenkų – pagrindas. Kodėl ši tautybė nesusiformavo? Kaip vieną iš priežasčių jis nurodo tai, kad Lietuvos lenkai rėmėsi šlėkta ir inteligentija, o šie sluoksniai nesudarė daugumos krašte. Tačiau potencialas, kad tokia tautybė galėtų rastis, egzistavo.
Miknys atkreipia dėmesį į „tuteišius“, kurie galėjo papildyti Lietuvos lenkų tautybę. Čia vertėtų prisiminti Kudirkos tapatumo lūžius: buvo laikas, kai jis irgi jautėsi esąs ir lietuvis, ir lenkas. Jei būtų sustiprėjusi tendencija, kad ir valstiečiai, kurie išsilavina, pakyla socialiniais laiptais aukštyn, gali vadintis ir lietuviais, ir lenkais, tokia tautybė, matyt, būtų įgavusi aiškesnę istorinę formą.
Apie bajorų, kalbančių lenkiškai ir laikančių save lietuviais, savivoką daugiau ir nereikėtų kalbėti, nes istoriografijoje tai jau ne kartą aprašyta. O štai kuo save laikė valstiečiai? Juk jie neturėjo bajoriškos tradicijos, o kalbėjo tik lietuviškai. Kokia jų savivoka? Daryti apibendrinimus keblu, nes yra pernelyg mažai duomenų, juk valstiečiai buvo mažaraščiai ir nepaliko nei savo autobiografijų, nei prisiminimų.
Vis dėlto jei manytume, kad tapatumas buvo tik bajorų galvos skausmas, labai klystume. Valstiečiams irgi buvo sunku nusakyti, kas jie yra. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė prisimena tokį epizodą: „Panelė Ivaškevičiūtė sakė, kad niekas lietuvių neniekina, bet ką gi inteligentas žmogus galįs perskaityti – jam būtina mokėti lenkiškai, skaityti puikią lenkų literatūrą; jei jis to nedarys, jam gresia pavojus surusėti ir atstoti nuo katalikų tikėjimo – argumentai nesugriaunami!!! […] Mes, kur čia gyvename, – sakė ji, – esame lietuviai, bet mes ir lenkai: juk žmonės, kurie nori kilti, turi ieškoti dvasiai peno.“
XIX a. pabaigoje etnografas, kuris vadovavosi to meto moksliniais metodais ir savuoju tapatumo supratimu, patyrė didžiulį nusivylimą. Tai matyti iš pokalbio, užrašyto 1885 m. Kauno apylinkėse, su vienu batsiuviu:
„– Kokios pats būsit padermės?
– Esu katalikas.
– Ne tai noriu sužinoti. Klausiu, ar pats esat lenkas, ar lietuvis?
– Esu ir lenkas, ir lietuvis.
– Taip nebūna. Pats galite būti tik tas arba kitas.
– Aš kalbu lenkiškai, – atsakė batsiuvys, – taip pat kalbu ir lietuviškai.
Tuo pokalbis ir baigės.“
Šis dialogas rodo keletą dalykų. Pirma, klausinėtojas ir „batsiuvys“ nuoširdžiai vienas kito nesupranta. Etnografas turi aiškų tapatumo nustatymo metodą – tai etnolingvistinis kriterijus, taigi skiria „padermes“ pagal kalbą, papročius, tradicijas. O „batsiuvys“ savo „gentinį“/tautinį tapatumą apibrėžia pagal konfesiją (esu katalikas). Kai jam primygtinai siūloma pasirinkti, ar jis lenkas, ar lietuvis, atsako, kad ir toks, ir toks.
„Batsiuvys“ visai kitaip skirsto „savus“ ir „svetimus“ – jam svarbiausia, kurioje bažnyčioje meldžiamasi. Todėl jis negali pasakyti, ar yra lenkas, ar lietuvis, nes ir lenkai, ir lietuviai yra katalikai. Skirtingos kalbos nėra priežastis atsiskirti. „Batsiuviui“ klausimas, ar jis yra lietuvis, ar lenkas, apskritai beprasmis, panašiai būtų, jei šiandien klaustume Vilniuje gyvenančio žmogaus, ar esi vilnietis, ar lietuvis? Vilniečio ir lietuvio tapatumai vienas kitam neprieštarauja, taip ir „batsiuvys“ nesupriešino lietuvio ir lenko tapatumų. Etnografui tas nesuprantama: vienu metu būti lenku ir lietuviu neįmanoma. Tačiau šiuo atveju skyrėsi tik kriterijai, apibrėžiantys tapatumą, o pagal savus kriterijus jie abu buvo teisūs.
Pokalbio dalyvių sąlygos irgi nevienodos: jį aprašo ne batsiuvys, bet etnografas, primetantis savo požiūrį. „Batsiuvys“ tikriausiai kitaip viską papasakotų, jei jo būtų paprašyta atkartoti tą pasikalbėjimą.
Nebuvo pakankamai aiškaus kriterijaus, kuris leistų lietuvį atskirti nuo lenko. Štai kodėl ankstyvieji lietuvių išeiviai, kai ypač sustiprėjo būtinybė apibrėžti savo tapatumą, pasivadindavo lenkais:
„Tiems dar neatėjo į galvą, kaip atskirti lietuvį nuo lenko, tiktai dar daugumoje lietuviai sako: mes paliokai, mūsų polska baznycze.“
Jonas Šliūpas tą patvirtina: „Lietuviai-gi buvo tikri vėplos, daugiausiai bernai iš Suvalkijos, kurie nežinojo ėsą iš Lietuvos kilę ir sakydavosi ėsą paliokai iš Polsčios arba katalikai, – o savo tautybės visai nežinojo. Kaipo tokie jie ir glausdavosi prie lenkiškųjų kunigų, kurie lietuvių pinigais statydinosi klebonijas ir bažnyčias.“
Savęs įvardijimas „lenku“ atrodė natūralus, nekeliantis abejonių. Tai patvirtina ir kitas dokumentas:
„Nuo dešimties metų [1884 – V. S.] lietuvių kentėjimas pradeda būti aiškesnis, bet vis dar kaipo lietuviszka tauta, vis nedrįsta pasirodyti svetimtaucziams, save lietuviai paprastai vis dar tebevadina polenderiais, t. y. lenkais, paliokais.“
Į keblią situaciją pakliuvo ir XIX a. carinės Rusijos valdininkai, kuriems reikėjo surinkti statistinę informaciją apie Šiaurės Vakarų krašto gyventojus. Darius Staliūnas knygoje „Rusinimas: Lietuva ir Baltarusija po 1863 metų“ parodo, kokia painiava kildavo, ypač dėl baltarusiškai kalbančių katalikų: jie buvo slavai, tačiau vadino save lenkais.
O juk reikėjo valdžiai parodyti kuo daugiau šiame krašte gyvenančių Rusijai lojalių asmenų. Tad šiuolaikinis tyrinėtojas turi atsižvelgti ir į šią aplinkybę: užrašinėtojo požiūriu „netikras“, „neaiškus“ tapatumas nebūtinai rodo, kad viena ar kita grupė visiškai nesuvokia, kas ji yra (iš esmės ir negali taip būti, kad kuri nors grupė, jeigu ji apibrėžia save kaip grupę, nesuprastų savo tapatumo, nežinotų, kaip atskirti savą nuo svetimo, tačiau gali būti taip, kad ji nemoka to paaiškinti „užrašinėtojui“). Ko gero, tas, kuris ėmėsi klasifikuoti, pasirinko kriterijus, neatitinkančius tos grupės savivokos.
Tapatumo semiotika
Kultūros antropologai puikiai žino įvairius kultūros kaitos procesus – tai gali būti evoliucija, akultūracija, asimiliacija ir pan. Kultūra, o apskritai imant ir tapatumas, gali keistis, jei perimamos kitai kultūrai būdingos tradicijos ir papročiai. Tačiau keičiasi ir kultūros kategorijų įvardijimai.
Čia galima pasitelkti tokią metaforą: įsivaizduokime juoko kambarius su kreivais veidrodžiais, kurie parodo mus storus ir trumpus, ilgus ir plonus, suplotus ir ištįsusius. Viename kambaryje atrodome vienaip, o kitame – jau kitaip. Einame ne vieni, o žmonių srautas – vieni greičiau, kiti lėčiau. Vaizdas kiekviename kambaryje priklausys nuo to, kiek ir kokių žmonių tame kambaryje yra, kada jie atėjo ir kada išėjo.
Taip pat ir nuo veidrodžio kreivumo. Tad jei apie situaciją kambaryje spręsime pagal atvaizdą veidrodyje, turėsime suvokti, kad svarbu ne tik tai, kokie žmonės kada pasirodė, bet ir tai, ar labai kreivas veidrodis. Juk fizinės savybės gali pasikeisti ne tik todėl, kad, tarkime, vienas kambarys yra kankinimų kamera, kurioje budelis nukerta ranką, bet ir todėl, kad veidrodis vienaip ar kitaip išdarko atvaizdą.
Taip ir tapatumas gali keistis ne tik todėl, kad perimama kalba, papročiai, bet ir todėl, kad keičiasi jo įvardijimai. Ne veltui užkariautojai skuba panaikinti užkariautų žemių istorinius pavadinimus. Jas reikia užkariauti ne tik ginklu, bet ir pavergti gilesniu – suvokimo – lygmeniu.
Tapatumas prasideda nuo įvardijimo. Žmogus duoda vardus pasaulio gyviams ir augalams, sau ir savo grupei. Tačiau nuo to ir prasideda painiava. Kiti žmonės, skirtingai nei gyvūnai ar augalai, irgi kalba. Ir jie gali įvardyti save visai kitaip. Net jei jie neturi galios kovoti už savo tapatumą, vis tiek gali pasyviai priešintis primetamam tapatumui, jo tiesiog nepriimti. Viena grupė gali prarasti savo integralumą, gebėjimą išlikti vien todėl, kad ankstesnį jos įsivardijimą pasisavina kita grupė.
Taigi tapatumas gali keistis ne tik todėl, kad pasikeičia grupės savivokos pagrindas, bet ir tada, kai asmuo ar grupė išlaiko esminius savivokos pagrindus, tačiau naujai įsigalėjusi klasifikacinė sistema nepalieka vietos ankstesniam tapatumui. Kitaip tariant, tapatumo krizė gali kilti ne tik tada, kai tapatumas iš naujo permąstomas, bet ir tada, kai įsigali nauji jo modeliai. Savo tapatumo niekas negali apibrėžti be santykio su išore. Taigi svarbu ne tik tai, ką mes patys apie save galvojame, bet ir ką kiti galvoja apie mus. Nukaldami tapatumą, vis tiek įrašome save į tam tikrą modelį, priskiriame save tam tikrai bendruomenei.
XIX a. Lietuvoje šiuo požiūriu yra labai įdomus metas, nes formavosi naujas tapatumas, veikiamas ne tik socialinių, bet ir kultūrinių procesų. Kitaip tariant, jei norime suvokti, kas vyko XIX a. (ne tik praeities pažinimo, bet ir dabarties, ypač susikalbėjimo su kaimynais, labui), privalome tyrinėti ne tik „istorinius procesus“, Rusijos politiką, klebonų veiklą, bet ir ano meto klasifikacines sistemas, pagal kurias savi buvo atskiriami nuo svetimų. Tos sąvokos jokiu būdu nėra aistoriškos. Jų turinys keičiasi, todėl jos irgi yra istorikų tyrinėjimo objektas, tik ne taip dažnai į jas kreipiamas dėmesys.
Nacionalizmo epocha pasiūlė apibrėžti tautiškumą, labai apibendrintai tariant, per kalbą ir kultūrą, kurias laikė savarankiškumo pagrindu. Tad lietuvių, lenkų ir baltarusių keliai išsiskyrė. Iš istorijos žinome, kad tas išsiskyrimas nebuvo lengvas ir nevyko sklandžiai. Pirmiausia todėl, kad ateitis buvo įsivaizduojama visiškai skirtingai: pateikta keletas Lietuvos ateities scenarijų, Dmowskio ir Piłsudskio Lenkijos vizijos… Bet svarbiausia, kad naujasis tapatumas atsirado ne tuščioje vietoje, o ant senojo pamatų.
Pagrindinis klausimas: kaip senasis tapatumas buvo suvokiamas ir koks likimas jį ištiko? Kai pasikeičia santykis su kitu, keičiasi ir subjektas. Kolektyvinio tapatumo lygmeniu tai reiškia, kad naujas bendruomenės apibrėžimas gali būti platesnis arba siauresnis. Kolektyvinis tapatumas siekia įprasminti save istorijoje, todėl ten, kur vyko transformacijos ir lūžiai, nori įžvelgti tęstinumą. Neatmesdami šios teisės, pabandykime pažvelgti iš kitos pusės, gal tai padės geriau suprasti tai, kas įvyko.
Atskyrimas
Lydos apskrityje Lebiodkos dvarelyje XIX a. šeimininkavo dvarininkų Ivanauskų šeima. Jie susilaukė keturių sūnų. Du iš jų – Jerzy’s ir Stanislawas laikė save lenkais, Tadas – lietuviu, o Vaclavas – baltarusiu. Beje, Tadas Ivanauskas – tai garsusis lietuvių gamtininkas. Kas buvo jų tėvai? Baltarusiai? Lenkai? Lietuviai? Ir kaip kiekvienas iš brolių aprašytų savo šeimos istoriją?
O ar gali būti kas simboliškiau už Narutavičių šeimos likimą? Vienas brolis – Stanislovas – buvo Vasario 16-osios Akto signataras, o kitas – Gabrielius – tapo pirmuoju Lenkijos Respublikos prezidentu, tiesa, po trijų dienų buvo nušautas. Kas jų tėvai – lietuviai ar lenkai?
Šių šeimų istorijos liudija tapatumo pokyčius mūsų regione, susijusius su tautų „gimimu“: Stasys Narutavičius prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimo, o jo brolis kūrė modernią Lenkiją. Lygiai taip pat Ivanauskų sūnūs tapatino save su šiame regione išsikristalizavusiomis lietuvių, lenkų ir baltarusių tautomis. Tačiau ar nebuvo dar kažko, kas negrįžtamai prarasta, ko atsisakyta?
Lietuvių nacionalizmas pasiūlė naują tapatumą ir griežtai atskyrė lietuvius nuo lenkų. Adomas Dambrauskas-Jakštas anuo metu puikiai žinomoje brošiūroje „Lietuvių balsas į Lietuvoje gyvenančius naujos generacijos magnatus, piliečius ir šlėktas“ rašė (beje, lenkiškai): „Lietuvis – tai lietuvis, lenkas – tai lenkas, o dabartinė Lietuva yra ten, kur lietuvių liaudies lūpose skamba lietuvių kalba. Lenkas negali būti lietuviu, o lietuvis lenku.“
Buvimas lenku ir lietuviu atmestas kaip nesusipratimas, dviprasmybė.
Ir vieni, ir kiti atsispyrė nuo tam tikro bendro pagrindo, bendro tapatumo, tačiau vėliau pasuko skirtingais keliais. Lietuvių (tam tikru atžvilgiu ir lenkų) nacionalizmas neigė senąjį bendrumą, tarp lenkų ir lietuvių, tarp lenkakalbių ir lietuviakalbių nubrėžė neperžengiamą ribą. Gerokai vėliau garsus lietuvių rašytojas Antanas Škėma „Baltojoje drobulėje“ tarpukario nuotaikas taip apibūdino: „Ir mano tėvas rašė dramas. Jos buvo žiaurios ir efektingos. Teigiamus ir neigiamus personažus jis skirstė tautybėmis. Lietuvis – doras, lenkas – išdavikas, rusas – sadistas.“ Nuo bendrumo jausmo, negalėjimo atskirti lietuviškumo nuo lenkiškumo, iki išdaviko įvaizdžio – toks kelias buvo nueitas.
Vėl prisiminkime Mykolą Römerį, kuris laikė save ir lietuviu, ir lenku („dėl to keisto savo tautinio dvilypumo darausi vienišas, o man ta vienatvė yra sunki našta“). Pašaliniam stebėtojui atrodys, kad Römeris – žmogus be tapatumo, nors jis kaip įmanydamas stengėsi išlaikyti senąjį. „M. Römer ar Riomeris, ir lenkas, ir lietuvis viename asmenyje, o galiausiai atstovas trečios, ne jokios tautybės“, – rašė lenkų žurnalistas, politikas, diplomatas Tadeuszas Katelbachas.
Römeris lietuvių ir lenkų konflikto akivaizdoje patyrė, kaip sunku apsispręsti, kuo būti – lietuviu ar lenku. Jis norėjo susieti šiuos du tapatumus, tačiau suprato, kad tai nebeįmanoma. Todėl apėmė gūdus vienišumo jausmas.
Bajorams, kurie laikė save lietuviais, bet kalbėjo lenkiškai ir norėjo likti ištikimi savo tapatumui, teko skaudus išbandymas. Štai Vaižgantas, įnirtingai priešinęsis lenkų įtakai, lietuvių kovų su lenkais įkarštyje aprašė tokį atvejį: „Aš esu gimęs, augęs Lietuvoje. Visi mano bočiai taip pat. Nė vienas jų nėra vedęs lenkės; visi iš to pat krašto. Vis dėlto mane vadina lenku, nes aš namie kalbu ir meldžiuosi lenkiškai. Esu pasiryžęs eiti visas pareigas, kurių tik reikalaus iš manęs Lietuvos valstybė. Imkite iš manęs visą turtą. Aš atitarnavau savanoriu lietuvių kariuomenėje. Esu ir noriu būti lojalus. Vieno tik iš manęs nenorėkite, kad aš lenką muščiau. Jei mane mobilizuos, kaip Dievą myliu, aš pabėgsiu, nes negaliu užversti savo širdies.
– Klausyk, – sakau, – negi mes puolame lenkus, tik jie mus; mes tik ginamės. Neteisingai pasielgti gali ir lenkai, palikdami mums teisę juos už tai peikti. Amerikos anglai mušėsi su tikraisiais savo broliais britais. Angliškai kalbančioji Irlandija nori atsiskirti nuo Anglijos ir būti nepriklausoma. Tai kodėl gi tik Lietuvos lenkas neprivalo jai padėti, išsimušant į laisvę, ir lenkiškai kalbąs lietuvis neprivalo prieštarauti lenkui?
Neįtikinau. Mūsų dvarininką įtikins ir mūsų pusėn pakreips tik kietai nustatoma Lietuvių valstybės tvarka. Tautinis lietuviškas instinktas mūsų dvarininkuose yra žuvęs ar giliai lenkybe apraustas. Reikia laiko, kad jis atsigautų.“
Taigi tolerantiškasis Vaižgantas yra rūsčiai nusiteikęs prieš tuos, kurie nori būti lojalūs Lietuvos valstybei, tačiau prašo nesiųsti jų kovoti su lenkais. Vaižgantas reikalauja, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas kiltų į kovą su užpuolikais.
Kartu puikiai galime įsivaizduoti ir tam tikru atžvilgiu tragišką litwinų likimą. Karta iš kartos laikę save lietuviais, nors kalbėjo lenkiškai ir neįsivaizdavo ateities be Lenkijos, dabar jie turėjo pasirinkti: arba su lietuviais, arba su lenkais. Atimamas ir vardas – lietuviais jau niekas jų nebevadina. Štai minėtas dvarininkas Vaižganto lūpomis teigia, kad ne jis pats save laiko lenku, bet kiti jį taip vadina. Išlaikyti senąjį tapatumą naujomis sąlygomis buvo labai sunku.
Aišku, lengviausias ir aiškiausias pasirinkimas – būti tik lenku arba tik lietuviu. Tačiau kas dėjosi giliau? Ar lengva atsisakyti tapatumo? Kas nutinka, jei tam priešinamasi?
Kova dėl įvardijimo
Nacionalizmo studijoms ateities matmuo, skirtingai nuo istorijos, nėra esminis, vis dėlto jis labai svarbus. Kada liaudies dainų užrašinėjimas yra mokslinė veikla, kuria siekiama pažinti valstiečių sluoksnį, o kada nacionalizmas? Kur yra toji plonytė raudona linija, skirianti šiuos du dalykus? Atsakyti praktiniu lygmeniu yra labai sudėtinga, tačiau teoriškai galima tą atskirti pagal orientaciją į ateitį: jei tuo siekiama pagrįsti savarankiškumą šiandien ir ateityje (arba tik ateityje), tai nacionalizmas. Atskirumas, tautos likimo projektavimas yra vienas iš svarbiausių tapatumo sandų.
Istorikas Vincas Trumpa analizavo lietuvių ir rusų, lietuvių ir lenkų konfliktus, tačiau buvo dar vienas konfliktas – tarp lietuvių ir litwinų. Anksčiau lietuviu galėjo vadintis lenkiškai kalbantis bajoras, kilęs iš LDK teritorijos. Ir štai atsiranda kitokia lietuvių tapatumo samprata – lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai. Akivaizdu, kad šie du tapatumai negalėjo sugyventi. Jei tapatumo pagrindu tampa kalba, tai kalbantys kita kalba, jau nebėra savi – jie tampa svetimi. Suprantama, abi grupės negalėjo vadintis tuo pačiu vardu.
Naujai apibrėžtas lietuvių tapatumas pirmiausia konfliktavo su „senaisiais lietuviais“. Tai buvo kova dėl vardo: jaunas lietuvių nacionalizmas negalėjo leisti, kad to vardo netektų. Šitą kovą jis maskavo lietuvių ir lenkų konfliktu, lenkiškai kalbančius, save litwinais vadinančius bajorus apibrėžė kaip lenkus. Kitaip tariant, moderniam lietuvių nacionalizmui rūpėjo ne tiek atsiriboti nuo lenkų ar rusų, kiek įtvirtinti savo teisę į lietuvio (o ne lenko ar ruso) vardą. Todėl „didžiausias priešas“ buvo net ne lenkai, bet tie bajorai, kurie kalbėjo lenkiškai ir vadino save lietuviais – litwiny. Būtent kova dėl lietuvio vardo buvo viena iš svarbiausių XIX a. kovų. Aušra įsuko karštą diskusiją dėl bajorų tapatumo:
„Žinoma, kad skaitlius mūsų bajorų, kalbančių lietuviškai, kasmet mažinasi, norint jie save laiko už lietuvius. Menkas tas lietuvis, kurs pametęs savo puikią senovišką kalbą, priima kitas; kurs draudžia vaikams lietuviškai kalbėti ir saugo, kad jie neitų prie šeimynos ir lietuviškai išmoktų; kurs pratina savo lietuvišką šeimyną į lenkišką kalbą ir įšneka jiems, kad lietuviškoji kalba esanti niekaus neverta… O kuo yra lietuvis be lietuviškos kalbos? Nėsant kalbos, vargiai bebus Lietuva.“
Kalba tampa svarbiausiu lietuvio apibrėžimo kriterijumi. Jau nebegali vadintis lietuviu, jei nemoki lietuviškai. 1898 m. Varpas rašė:
„Lenkai arba mūsų bajorai dažniausiai tokius šaukia „litvomanais“, o save, jeigu tik išdygo ant mūsų žemės, šiandien noriai vadina lietuviais. Buvo laikas, kuomet net toksai prisipažinimas bajoro, kad jis lietuvis, jau didei drutino mus širdį. Atsiminu tokias šnekas: „o jis geras, tvirtas lietuvis, tiktai nekalba lietuviškai“. Šiandien jau rods to negana. Jeigu nenori ar nemoki lietuviškai šnekėti, tai jau nesi lietuviu, nesi juo, kaip supranta kaimiečiai, o esi gal tik prijaučiančiu, paturinčiu lietuvius.“
Taigi buvo aiškinama, kad „senieji lietuviai“ nėra tikrieji lietuviai.
Savo ruožtu lenkai lietuvių nacionalizmo atstovus ėmė vadinti „litvomanais“. Šis naujas terminas rodo jų kovą dėl lietuvio/litwino vardo, nenorą atiduoti jo lietuvių nacionalistams. Juk tie, kurie siekė išsaugoti senąjį LDK tapatumą, ar tie, kurie buvusioje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje jau įsivaizdavo tik Lenkiją, niekaip negalėjo atiduoti lietuvių/litwinų vardo! Todėl jiems reikėjo naujo termino, kuriuo įvardytų tuos, kurie kėlė pavojų šiems projektams.
Eduardas Volteris, 1884–1887 m. keliaudamas po Žemaitiją ir Lietuvą, „litvomanų“ sąvoką vartojo dvasininkams apibūdinti, bet tai jam atrodė dar naujiena. O po kelių dešimtmečių litvomanų kunigų jau buvo gausu.
Dar daugiau alyvos įpylė J. Witortas, kuris viename straipsnyje litvomanus apibūdino kaip „labai žemo mąstymo lygio ir politinio išsilavinimo“ žmones. Todėl prognozavo liūdną perspektyvą: „Išsivadavę iš lenkų civilizacijos įtakos, jie turės arba sulaukėti, arba pasiduoti svetimiems pradams, nes lietuvių kultūros, kuri galėtų pakeisti lenkų, – nėra.“
Štai 1913 m. išleistame žodyne rašoma: „Litvomanija yra įsikaltinis pomėgis visko, kas lietuviška.“
Naujų terminų išradinėjimu buvo siekiama išsaugoti litwinų vardą kaip savastį. Tačiau naujoje situacijoje tai buvo neįmanoma. Naujieji tapatumai buvo siejami su kalba: lenkas turėjo kalbėti lenkiškai, lietuvis – lietuviškai, o baltarusis – baltarusiškai. Tad „lietuvio“ vardas buvo prilipintas prie lietuviškai kalbančių asmenų. Senieji litwinai neteko savo įvardijimo ir buvo pasmerkti išnykti. Römeris tą ypač taikliai nusakė: „Aš tada dar nežinojau, kad mūsų – t. vad. Lietuvos lenkų – tragedija, arba bent vienas mūsų tragedijos veiksnys tame, kad mes neturime savo vardo, kad mūsų siela yra dviejų tautinių sielų ypatinga koncepcija [Pabraukta aut.], taip kad esant konfliktui tarp tų dviejų sielų mums yra sunkiau, negu kam nors kitam, nusistatyti teisingai ir nemeluoti; mes naudojamės vardu (lenkų), kuris neatitinka mūsų ypatingai esmei ir kuris neišreiškia mūsų giliausių psichikos ir būdo pagrindų, išaugusių iš Lietuvos žmonių būdo ir psichikos; iš giliausių vietinės etniškos formacijos šaknų (lietuvių ir baltgudžių). Mes nesame lietuviai nei baltgudžiai, bet mes nesame ir lenkai.“
O štai tiesioginis tapatumo kaitos, kuri vyko tuo metu, liudijimas: „Teta ištekėjo už vyro dar tais laikais, kai visi buvusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės gyventojai save laikė lietuviais. Tačiau Henriko augimo laikais dalis jų pradėjo save vadinti „litvomanais“. Tad lietuviai (litwini) pradėjo save vadinti lenkais, o „litvomanai“ – lietuviais.“
Senieji lietuviai neteko vardo. Štai kodėl jie pasirinko Lietuvos lenkų įvardijimą arba tiesiog tapdavo lenkais. 1905 m. Römeris rašė: „Krašte, viena vertus, nebuvo jokių valstybingumo ar bent savivaldos formų, o kita vertus, – vis labiau stiprėjo bendrumo su Lenkija jausmas, kurį kurstė nauja kovų dėl nepriklausomybės tradicija ir Rusijos valdžios vykdomas visko, kas Lietuvoje lenkiška, persekiojimas, – visa tai kartu su Europą apėmusiomis tautinėmis idėjomis atplėšė jaunąją bajorų kartą nuo vietinės lietuvybės ir pastūmėjo lenkiškumo kryptimi.“
Pasak Miknio, kas yra Lietuvos lenkas, griežčiau apibrėžta tik XX a. pradžioje, t. y. tuo laikotarpiu, kai litwini jau pralaimėjo kovą dėl lietuvio vardo. Šiuo vardu dabar vadinosi jau nauja etnopolitinė bendruomenė.
Litwini tapo bevardžiais, o bevardis tapatumas negali išlikti. Įvardijimas Lietuvos lenkų tauta buvo dirbtinis. Neišsaugojus vardo, neįmanoma išsaugoti ir tapatumo, todėl litwini pamažu turėjo virsti arba lietuviais (tas nutikdavo labai retai) arba lenkais (kur kas dažniau).
Šiame kontekste yra puikiai suprantamas noras aiškinti, kad litvomanai iš tikrųjų yra žemaičiai, o lietuviai – tai tie, kurie pasisako už suartėjimą su Lenkija. Tai buvo litwiniško tapatumo perspektyva, kuria puikiai pasinaudojo lenkai, siekdami sukurti naująją Lenkiją. Galima tik įsivaizduoti, kaip būtų pasisukęs likimas, jei mūsų nacionalumas būtų susiformavęs žemaičių pagrindu. Tokiu atveju litwinai būtų turėję teorinę galimybę išlikti, nes bent jau būtų nepraradę vardo.
Kultūros istorija rodo, kad praeities reikšmės nelinkusios lengvai numirti: antai suklestėti Renesansui padėjo Antika. Nors XV a. savaip suprato antikinę Graikiją ir Romą, tačiau tai buvo neišsenkamas kūrybiškumo šaltinis. Gal skirtingi tapatumai, kurie buvo įsitvirtinę Lietuvoje XIX a. viduryje, galėtų mums tapti įkvėpimo šaltiniu, kuris sujudintų kūrybinius tautos jausmus ir ambicijas? Tik kurdami įstengsime išlikti.