Gerai prisimenu, kaip piktai įvairūs Lenkijos visuomenės sluoksniai puolė Lietuvą, ką tik išsivadavusią iš Sovietų imperijos, kaip stipriai prasiveržė komunistinės santvarkos slopinta nacionalistinė jų nostalgija Vilniui, Vilnijai. Ilgą laiką gyvenau Varšuvoje ir mane tiesiog priblokšdavo nepakantumas, priešiškumas lietuviams, sklindantis iš kaimyninės valstybės žiniasklaidos, palaikomas kai kurių politikų ir organizacijų. Ypač aršūs buvo vadinamieji „kresiečiai“, susibūrę į daugybę sąjungų, klubų, draugijų. Liguistą antipatiją mūsų tautai jausdavau ir privačiuose pokalbiuose, dažnai tekdavo išgirsti net įžeidinėjimų. Laikraščiuose pasirodydavo absurdiškų prasimanymų, neva lietuviai žudo Lietuvos lenkus, degina jų pirkias ir t. t. Puolimas ypač sustiprėjo, kai buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos, ketinusios paskelbti socialistinę autonomiją.
Tiesa, nė viena lenkų partija nepropagavo idėjos „atgauti rytines žemes“. Visi suvokė, kad tokio pobūdžio pretenzijos, net pareikštos neoficialiai, keltų grėsmę pačiai Lenkijai, nes provokuotų abejoti, ar tikrai jai priklauso vokiškieji regionai, esantys šalies Vakaruose. Todėl kalbant apie Lietuvą dažniausiai buvo piktinamasi, esą lietuviai engia, diskriminuoja vietinius lenkus, neduoda jiems to ir ano, raginama priversti juos viską daryti taip, kaip Lenkija nurodo. Varšuva kalbėjo su Vilniumi vos ne „didžiojo brolio“ tonu, kėlė vienpusiškus reikalavimus, nors tais laikais nebuvo iškilęs nei pavardžių rašybos, nei gatvių pavadinimų klausimas, nekalbėta ir apie valstybinį lietuvių kalbos egzaminą. Net po tarpvalstybinės draugiškų santykių sutarties pasirašymo Lenkija nesiliovė reikšti vis naujų pretenzijų, o Lietuva tik pasyviai gynėsi, aiškinosi, tarsi prisiimdama kaltę. Mūsų atstovams labai stigo ne tik drąsos, bet ir kompetencijos, pasirengimo derėtis ar ginčytis su lenkais.
Laimė, pačioje Lenkijoje atsirado intelektualų, kurie nepritarė priešiškumo lietuviams kurstymui, skatino puoselėti santarvę. Ypač krito į akis tai, kad jie gynė Lietuvą kur kas labiau argumentuotai, negu ji pati gebėjo tą daryti. Deja, tulžingi balsai užgoždavo tų šviesuolių nuomonę.
Kažin kaip anuomet būtų susiklostę santykiai tarp kaimyninių valstybių, jeigu ginti Lietuvos nebūtų ryžtingai stojęs vienas iškiliausių lenkų išeivijos veikėjų Jerzy’s Giedroycas. Nors gyveno toli nuo Varšuvos, Paryžiaus priemiestyje Maisons-Laffitte, šis išmintingas, neeilinio intelekto žmogus atidžiai stebėjo situaciją ir puikiai suvokė, kur gali nuvesti dviejų tautų tarpusavio priešprieša. Giedroyco autoritetas Lenkijoje tais laikais buvo milžiniškas, jo nuomonė buvo labai vertinama, o įvykių komentarus, patarimus lenkams nuolat citavo tiek spauda, tiek televizija. Iš Lietuvos kunigaikščių Giedraičių giminės kilęs, bet Lietuvoje negyvenęs, jis vis tiek vadino save atkakliu žemaičiu: „Lietuva – mano antroji tėvynė, ji man labai artima, lietuviškai nemoku, bet jaučiuosi ir lietuvis, nevalia išsižadėti savo kilmės, savo šaknų, didžiuojuosi, kad mano giminė iš Žemaitijos“, – sakė man duotame interviu.
Giedroycas nebijodavo išreikšti visiškai kitokio požiūrio į lietuvius, negu laikėsi dauguma jo tautiečių. Jis teigė: Lenkija turi pagaliau liautis puoselėjusi viltį, kad pavyks vėl apglėbti kadaise jos valdytas žemes Lietuvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje: „Sugrįžti į praeitį nėra ir nebus įmanoma, lenkai privalo susitaikyti su kresų, Vilniaus ir Lvovo praradimu, tai reikia padaryti santarvės su lietuviais, ukrainiečiais, baltarusiais dėlei, nes jos nesant ilgainiui kiltų grėsmė ir pačių lenkų egzistavimui.“
Beje, kai Lietuva 1990 m. paskelbė nepriklausomybę, o Lenkija vis delsė ją pripažinti, Giedroycas ryžtingai ragino lenkų parlamentarus kuo greičiau tą padaryti.
Didžioji lenkų emigrantų Vakaruose dauguma Giedroyco siūlymus suprato kaip Lenkijos interesų išdavystę. Kresiečiams, jiems prijaučiantiesiems atsisakyti Vilniaus ir Lvovo reiškė išsižadėti svajonių, vilčių, idealų. Sušvelninti ar nusverti nacionalistinių jausmų nepajėgė nei antisovietinis „naujosios politikos“, kurią siūlė Giedroycas su artimiausiu savo bendraminčiu Juliuszu Mieroszewskiu, pobūdis, nei idėja sukurti Vidurio Rytų Europos nepriklausomų valstybių federaciją. Didžiuma emigracinės lenkų visuomenės nesuvokė arba nenorėjo suvokti, kad siekis atplėšti žemes Rytuose potencialius Lenkijos valstybės sąjungininkus pavers jos priešais. Giedroycas nepaisė šių sluoksnių nuomonės ir nuolatos akcentavo, kad Lenkijos valstybė turi būti suinteresuota veikti išvien su kaimyninėmis tautomis.
Prieš beveik du dešimtmečius Giedroycas rašė: „Lietuvos nepriklausomybė dar labai gležna, tad Lenkijos pareiga ištiesti jai draugišką ranką. Jei Lietuvoje pastebimas koks nors nacionalizmas, jį reikia pateisinti, nes šios valstybės egzistavimui gresia kur kas daugiau pavojų, negu jų kyla Lenkijai... Lenkų politikams nevalia daryti tiek klaidų Lietuvos atžvilgiu.“ Po kelerių metų per Varšuvos televiziją jis kalbėjo: „Lenkijos valdžia į Baltijos valstybes, Ukrainą, Baltarusiją turi žiūrėti kaip į partneres ir įrodyti tai darbais, ne tik šnekomis. Jau vien todėl, kad ten iki šiol gerai prisimenamos Lenkijos federacinės užmačios. O kaip yra dabar? Už milžiniškus Lenkijos Respublikos Senato pinigus finansuojama antilietuviška veikla Lietuvoje! Kur tai regėta! Žodžiais, demonstruojame draugiškus jausmus Lietuvai, bet tuo pat metu remiame antilietuvišką veiklą!“
Giedroycas buvo įsitikinęs: „Nuolat skleidžiant mintį, kad Lietuvos lenkai yra lietuvių engiami, kad jų teisės ten diskriminuojamos ir t. t., daroma didžiulė žala ne tik geriems abiejų valstybių santykiams, bet ir patiems ten gyvenantiems lenkams.“
Šių žodžių aktualumas akivaizdus ir šiandien, kai istoriniu, kultūriniu atžvilgiu mums artimiausi kaimynai vėl ėmėsi aršaus puolimo prieš Lietuvą, nesiliauja reiškę vis didesnių pretenzijų ir reikalavimų mūsų valstybei. Gaila, Giedroyco nebėra. Jam mirus (2000) nėra kas ištartų žodžius, raginančius nutraukti antilietuvišką vajų, kuris kenkia abiem pusėms. Nebeleidžiamas (pagal jo valią) ir garsusis žurnalas Kultura, kurį šis didis mąstytojas įkūrė, kurio Redaktorius (kaimynų spauda šį žodį, jei jis siejamas su Giedroycu, visada rašydavo didžiąja raide) buvo net 53 metus. Mėnraštis formavo ne tik lenkų politinį mąstymą, Kultura darė poveikį visam Vidurio Rytų regionui, tapęs kovos už demokratiją ir toleranciją, pasipriešinimo komunizmui simboliu.
Simboliškas ir liūdnas sutapimas – praėjus lygiai dešimtmečiui nuo Giedroyco, vadinto „Lenkijos sąžine“, mirties, nustojo gyvavęs ir antrasis jo sumanytas, tarptautiniu mastu žinomas žurnalas Zeszyty Historyczne, kurio leidimą po 2000-ųjų tęsė Giedroyco brolis Henrykas. Sulaukęs garbingo amžiaus, pernai jis mirė, taigi baigėsi abiejų garsiųjų intelektualinių leidinių era. Zeszyty Historyczne gyvavo 48 metus.
Jerzy’o Giedroyco mirties dešimtosios metinės ir Zeszyty… paskutinio numerio pasirodymas tapo proga Lenkijos visuomenei, ypač intelektualams, politikams, pasvarstyti, ką abu leidiniai ir asmeniškai Giedroycas įnešė į XX a. lenkų politinį gyvenimą, kokiu mastu pakeitė jų pasaulėžiūrą, kokius priesakus paliko savo tautiečiams. Nors žavėjimasis Giedroycu šiuo metu yra gerokai išblėsęs ir, kaip dažnai atsitinka, vietoj pagarbos jo idėjoms neretai laidomos piktos strėlės į šios unikalios asmenybės nuveiktus darbus, vis dėlto neabejojama, kad lenkų politinei sąmonei jis padarė bene didžiausią įtaką. Pripažįstamas jo ne tik kaip leidėjo, Redaktoriaus, politologo, mąstytojo, bet ir kaip kultūros mecenato vaidmuo. Giedroycas aktyviai palaikė, rėmė iš komunistinio režimo ištrūkusius Rytų Europos mokslininkus, rašytojus, kitus disidentus, tarp jų Czesławą Miłoszą, Tomą Venclovą.
Mėnraštis Kultura taip stipriai paveikė lenkų politinį mąstymą ir politikos kultūrą, kad jis dažnai lyginamas su Aleksandro Gerceno laikraščio Kolokol, beje, irgi leisto emigracijoje, poveikiu Rusijai XIX a.
Giedroycas mąstė plačiai, nepaprastai įžvalgiai ir blaiviai. Juolab kad jo akyse vyko didieji Europos pokyčiai: „Lietuvių kunigaikštis“ (taip lenkai titulavo Giedroycą ir be pavardės visi žinodavo, apie ką kalbama) gimė tada, kai Lenkijos valstybė neegzistavo, o gyvenimą baigė šaliai tapus NATO nare.
Autoritetu be dėmelės laikytas Giedroycas, nors didžiąją gyvenimo dalį praleido Vakaruose, o Lenkijoje nebuvo apsilankęs nuo pat pokario, šalies raidoje sugebėjo įžvelgti kur kas daugiau taisytinų dalykų, negu matė patys lenkai. Gal todėl viską vertino labai kritiškai. Dar daugiau: jautė didelį nusivylimą Lenkija net ir po 1989-ųjų, kai ji atkūrė nepriklausomybę. Politiniu emigrantu tapęs dar 1939 m., jis iki pat mirties kategoriškai atsisakydavo atvykti į šią šalį, nors buvo ne kartą su didžiausia pagarba kviečiamas. Giedroycas niekada nepriėmė net aukščiausių Lenkijos apdovanojimų, nes labai neigiamai vertino Trečiąją Žečpospolitą. O į Lietuvą, kaip tvirtino viename interviu, labai norėjo atvažiuoti, džiaugėsi jam suteiktu Lietuvos Garbės piliečio vardu ir pavydėjo Miłoszui, kelis kartus viešėjusiam mūsų šalyje.
Giedroyco laikysenos tėvynės atžvilgiu vieni lenkai nesuprato, kiti nepritarė tokiam požiūriui, treti tvirtino, kad itin kritiškas ir kartu išmintingas naujosios Lenkijos vertinimas yra visiškai pagrįstas. Bet dėl vieno dalyko sutarė visi: Giedroycui labai rūpėjo Lenkijos likimas, jis buvo tikras savo šalies patriotas.
Polonocentrizmas, istorijos falsifikavimas – tai lenkų nuodėmės
Jerzy Giedroyc
Jau 6-ojo dešimtmečio pradžioje Giedroycas atkakliai pranašavo sovietinės sistemos griūtį, nuo Maskvos priklausomų komunistinių režimų Vidurio Rytų Europoje krachą. 1951 m. jis teigė, kad būtina keisti lenkų politinį mąstymą, ragino pagaliau pereiti prie politinio realizmo: „Juk 1939 metai atvėrė mums akis, kad nesame ir negalime būti pasaulinė galybė... Jeigu norime padėti Sovietų Sąjungos tautoms atsikratyti izoliacijos, privalome patys išsivaduoti iš mąstymo ribotumo, įsigalėjusio per šimtmečius, iš tipiškai lenkiškų įsitikinimų, izoliuojančių mus nuo kitų tautų, ir liautis galvoję apie neva išskirtinį savo vaidmenį, kažkokią be galo ypatingą misiją.“
Giedroycas ypač gilinosi į istoriją (todėl ir įkūrė Zeszyty Historyczne). Buvo įsitikinęs, kad valstybės ar tautos praeities nagrinėjimas yra nepaprastai svarbus dabarčiai: „Istorikai gali ir privalo įnešti milžinišką indėlį į visuomenės mentaliteto formavimą, jo keitimą.“
Smerkė lenkams būdingą polinkį falsifikuoti istoriją „savimeilės paglostymo, dvasios sustiprinimo“ dėlei. „Lenkijos istorija – viena iš melagingiausių“, – tvirtino jis, turėdamas omenyje istorikams būdingą polonocentrizmą ir įvairius tautiečių kuriamus mitus, kaip antai „Lenkija – krikščionybės tvirtovė ir jos atrama.“
„Istorijos iškraipymas, neteisingas faktų interpretavimas, pataikaujant savimeilei, ir sąmoningas vengimas temų, kurios lenkams nemalonios, – tai didžiausios lenkų nuodėmės. Pernelyg koncentruojamasi tik į lenkų reikalus, užuot parodžius juos visuotinės istorijos, pasaulinių procesų fone. Todėl Zeszyty... užduotis – nevengti prieštaringų ar nepopuliarių temų, kad pasitarnautume tiesos ieškojimui, pateiktume kuo objektyvesnį situacijos vaizdą, o iš to darytume konkrečias išvadas ateičiai. Faktų nuslėpimo arba priderinimo prie kokios nors politinės koncepcijos nevalia toleruoti“, – teigė Giedroycas. Iškilusis intelektualas laikėsi šių nuostatų iki gyvenimo pabaigos.
Jam buvo be galo svarbus pliuralizmas, tad abu žurnalai spausdindavo ir tokius straipsnius, kuriuose reiškiama visai kitokia nuomonė, negu laikėsi Giedroycas ar jo bendradarbiai. Pasirodydavo net labai prieštaringai vertinamų ar visuotinai smerkiamų veikėjų, tokių kaip Władysławas Gomułka, Wojciechas Jaruzelskis, tekstai. Pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjęs generolas Zeszyty... puslapiuose aiškino, kodėl 1980 m. šalyje įvedė karo padėtį, pateikė savo požiūrį į tą lenkams tragišką laikotarpį. 2002 m. publicistas Bernardas Wiaderny žengė dar drąsesnį žingsnį – aprašė kai kurių Lenkijos politikų kolaboravimą su Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais. Žurnalas išspausdino ir dar tris dokumentais pagrįstus straipsnius apie vieno lenkų pulkininko kontaktus su naciais. Tai sukėlė didžiulę lenkų istorikų polemiką. Redakcija buvo aršiai kritikuojama, smerkiama, kai kurie skaitytojai, net bendradarbiai nutraukė su ja ryšius, tačiau Zeszyty... ir toliau laikėsi Giedroyco suformuotos nuostatos, kad svarbiausias dalykas – intelektualinis straipsnių vertingumas, politinis aktualumas, faktų tiesa ir diskusinė dvasia.
Lenkų istorikai ypač reikšmingu laiko abiejų leidinių vaidmenį, nušviečiant Katynės žudynes. Komunistinėje Lenkijoje apie tikruosius Katynės tragedijos kaltininkus buvo draudžiama viešai net užsiminti. Maskva, padedama vietinių komunistų, skleidė versiją, kad tūkstančius lenkų karininkų, mokslininkų, gydytojų, mokytojų 1940 m. sušaudė Hitlerio armija, ši sovietų versija įtraukta ir į Niunbergo proceso kaltinamąjį aktą. O Giedroyco žurnalai, leidžiami Vakaruose ir į Lenkiją atgabenami slaptai, išrėžė tiesą – žudynes Katynėje surengė sovietų NKVD Stalino įsakymu.
Suprasdamas Bažnyčios svarbą visuomenei, Redaktorius spausdindavo dvasininkų – kardinolo Stefano Wyszyńskio, Karolio Wojtyłos (vėliau tapusio popiežiumi Jonu Paulium II), kitų iškilių katalikų kunigų, laisvės, demokratijos ir Solidarność šalininkų, mintis. Tad griežtos cenzūros epochoje Giedroyco leidiniai pagrįstai laikyti „laisvės oaze“.
Čia buvo aptariami ir įvairūs kultūros aspektai, nagrinėjama rašytojų Adomo Mickevičiaus, Czesławo Miłoszo, Witoldo Gombrowicziaus ir kitų kūryba.
Giedroycui ypač rūpėjo sovietologijos problematika, jis bandė užmegzti bendradarbiavimą su pagrindiniais Amerikos sovietologais – žydų kilmės lenkais Adamu Ulanu, Richardu Pipe’u, tačiau nesėkmingai. Tik 9–10 dešimtmečiais redakcinėje kolegijoje atsirado Zbigniewo Brzezinskio, Timothy’o Gartono Asho, kitų garsių politologų pavardės.
Gaila, bet Kultura ir Zeszyty... žurnaluose beveik nepasisakydavo mūsų istorikai, politologai, filosofai, kultūros veikėjai – lietuvių vangumas pasireiškė ir čia, o antai Ukrainos, Baltarusijos, net Rusijos atstovai dažnai diskutuodavo, nušviesdavo savo tautų reikalus. Giedroycas labai pasigesdavo lietuvių intelektualų samprotavimų. Apie Lietuvos gyvenimą ne kartą rašė lenkai, kurie ne visada teisingai suprasdavo, interpretuodavo mūsų realijas. Kita vertus, Kultura išspausdino, pavyzdžiui, straipsnį, kur mūsų šalis apibūdinama taip gražiai, kaip mes, lietuviai, jau seniai drovimės ar nedrįstame sakyti: „Didi ta mažutė Lietuva“ – tokia jo antraštė.
Giedroyco skelbtos idėjos tarsi nubrėžė užduotis šių dienų politikams ir visuomenėms: „Valstybei didžiausias pavojus – tai tendencija silpninti vykdomąją valdžią, menkinti vyriausybę. Būtina keisti tautos nusiteikimą ir stiprinti ne tik valdžios autoritetą, bet ir Seimo teisę ją kontroliuoti. Turime visomis išgalėmis kurti įstatymo viršenybę visose valdymo grandyse ir nepaliaujamai kovoti su korupcija. O žiniasklaida, ypač spauda, turi būti ne tik laisva, bet ir jausti didžiulę atsakomybę už tai, ką jį skelbia, apie ką rašo.“
Paskutiniame Zeszyty... numeryje buvę bendražygiai pasakoja, kad labiau už viską Giedroycas troško Lenkijos susitaikymo ir gerų ilgalaikių santykių su kaimynais. Sakydavo, kad labiausiai jam rūpi Lenkijos ir Rytų Europos istorija, bet jis nesivadovauja asmeninėmis simpatijomis ar tautiniais jausmais. Józefo Piłsudskio Rytų politika, turėjusi tokių skaudžių pasekmių Lietuvai, buvo viena iš pagrindinių temų. Pats Redaktorius ilgą laiką, kaip ir didžiuma lenkų, žavėjosi Piłsudskiu, pritarė politinėms jo idėjoms. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Giedroycas kartu su Mieroszewskiu ėmė propaguoti naują Lenkijos Rytų politikos koncepciją, ragino bendradarbiauti su Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos demokratinėmis jėgomis, kad silpnėtų SSRS galia Vidurio Rytų Europoje, teigė, kad santarvė tarp šių tautų išklibins komunistinės imperijos pamatus.
Būdamas realistas, Giedroycas pripažino, kad antilenkiškas lietuvių, ukrainiečių nuotaikas lėmė praeities įvykiai, o ir lenkai jaučia priešiškumą toms tautoms. Tačiau tiek geopolitikos dėlei, tiek todėl, kad mūsų tautas sieja bendras likimas, kad abiejų valstybių nepriklausomybei gresia panašūs pavojai, būtina įsisąmoninti santarvės svarbą, – ne kartą pabrėžė garsusis Lietuvos didikų palikuonis.
Ypač įsidėmėtinas jo teiginys, kad Varšuvai „nevalia sureikšminti buvusiose sovietinėse respublikose gyvenančios lenkų tautinės mažumos vaidmens tvarkant santykius tarp valstybių, nevalia jos velti į politinius nesutarimus“. Jis ragino netrukdyti, kad svetur gyvenantys tautiečiai taptų lojaliais piliečiais, patarė mažesnių kaimynų atžvilgiu elgtis „didžiadvasiškai, su pakantumu ir suprantant jų nuogąstavimus dėl galimų Varšuvos pretenzijų“.
Prieš dešimt metų Lenkija prarado nepriklausomai mąstantį, nei šovinizmo, nei nacionalizmo nepripažįstantį, didžiulės išminties ir tolerancijos šviesuolį. Jo objektyvus, tvirtas, motyvuotas požiūris nepaprastai reikalingas ir dabar. Paskutiniajame Zeszyty Historyczne numeryje rašoma: „Mums stinga Giedroyco žodžio. Lenkijos elitas privalo pritaikyti jo mintis, nustatydamas santykius su kaimynais. Imdamiesi net pačių kilniausių veiksmų, turime atsižvelgti ir į mūsų kaimynų nuomones, į kitokią politinę ir ekonominę tų valstybių situaciją. Privalome atsikratyti ne tik savo kompleksų, bet ir tautinės megalomanijos. Ne mažiau pavojingi dar du dalykai: vyraujantis įsitikinimas, kad prieš Rusijos galybę esame bejėgiai, ir įsikalbėjimas, neva Lenkijai skirtas ypatingas istorinis mesianistinis vaidmuo Rytų Europoje. Keldami konkrečius reikalavimus kitoms tautoms, turime galvoti ne vien apie siaurus nacionalinius interesus. To mus mokė Jerzy’s Giedroycas su jam būdinga nepaprasta pilietine drąsa, neeiliniu atkaklumu ir išties lietuvišku užsispyrimu. Tai dorybės, kurių, deja, labai trūksta lenkams – juk mes nemėgstame plaukti prieš srovę. Šiuo atžvilgiu Giedroycas buvo unikalus.“
Kai Lenkijos spauda piktinasi, „kaip lietuviai drįsta norėti, kad vietiniai lenkai integruotųsi į Lietuvos visuomenę!“ ir kai Lietuvos deleguotas lenkas europarlamentaras tuos žodžius kartoja, dar labiau juos užaštrindamas, norom nenorom peršasi išvada, kad Varšuva bando įžiebti nesantaikos kibirkštį. Juo labiau kad net mokslinėse knygose lenkai iki šiol tvirtina, esą Vilnius, Vilnija patyrė tris okupacijas: vokiečių, rusų ir... lietuvių! Tokios knygos dar ir premijomis apdovanojamos...
Lenkijai, regis, visai nerūpi, kaip nukenčia jos įvaizdis Lietuvoje, kokias antipatijas lenkams ji pati kursto. O jas išgyvendinti, kaip teigė Jerzy’s Giedroycas, gali būti gerokai sunkiau negu formaliai pagerinti santykius tarp valstybių.