Ansamblis „Lietuva“: režimo įrankis ir nesėkmė

Šiemet valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ švenčia septyniasdešimties metų jubiliejų. Taip pat ir Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras; jau žinodamas apie gręsiantį panaikinimą septyniasdešimtmetį dar spėjo atšvęsti Lietuvos liaudies kultūros centras. Kitos įstaigos – pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Kauno valstybinis muzikinis teatras – šiemet jubiliejaus nešvenčia, mat atšventė pernai. Apskritai prabėgomis metus žvilgsnį į jubiliejais šurmuliuojančias Lietuvos įstaigas, gali pagalvoti, lyg prieš septyniasdešimt metų būtume valstybę įkūrę.

Tačiau pernai pati Lietuvos valstybė minėjo truputį kitokią sukaktį – septyniasdešimt metų nuo pirmosios sovietinės Lietuvos okupacijos.

Galima būtų ir nekibti prie institucinį tęstinumą skaičiuojančių Lietuvos įstaigų – jei Sovietų Sąjunga, vykdydama savojo pasaulio perkonstravimo planus, naikino visas prieš tai egzistavusias tikrovės formas, ką jau ten – visokias nekaltas administracines įstaigas ir kūrė naujas, tai atkurdama laisvų žmonių bendruomenę Lietuvos Respublika, nesipykdama su tikrove, perėmė veikiančias sovietines įstaigas, jose dirbančius gyvus žmones su iki tol jų vykdyta veikla. Tad net nuosekliausias antikomunistas turėtų sutikti, jog šiandienė Lietuvos filharmonija netampa mažiau Lietuvos todėl, kad įkurta ji buvo pavergėjų valia okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Tačiau kiek sulaikę žvilgsnį ties netolima, vos kelių kartų gyvenimą apimančia praeitimi, aptinkame rimtų problemų, todėl nemąstyti apie visus šiuos jubiliejus yra sunku. Mūsų istorijos, ypač sovietinės praeities vertinimo klausimai yra susipynę į glaudžiai ir dažnai skausmingai užsiveržusį mazgą, kuriame, kaip jau seniai žinome, sunku išnarplioti atskiras gijas. Karo, valstybės netekties, žudynių, trėmimų, teroro, vėliau – melo persmelktos iškreiptos sovietinės tikrovės, specifinės modernizacijos patirtys sąlygojo gilius visuomenės pokyčius, net skilimą. Apie tai kalbėta ir kalbama daug – iki pat pilietinės visuomenės silpnumo fenomeno pokomunistinėse demokratinėse šalyse. Į tai nesileidžiant, šiame straipsnyje norėjosi išryškinti vieną konkrečią disproporciją, atsiveriančią išgyvento komunistinio laikotarpio vertinime, kurią ir atskleidžią „Lietuvos“ ansamblio pavyzdys.

„Lietuvos“ ansamblį ne taip lengva įvertinti ne tik todėl, kad jo istorija prasideda 1940 m., naujajam Lietuvos šeimininkui paliepus ir panorėjus, bet gal veikiau kaip tik dėl to, kad iš principo toks reiškinys randasi anksčiau ir kitur – tai nacionalizmo kūdikis, o ne komunizmo pramanas. Taip, nusipelnęs LTSR valstybinis dainų ir šokių ansamblis buvo sovietų valdžios įrankis, tautinės kultūros sovietizacijos ir kontrolės forma, kaip ir kiti panašūs ansambliai, būreliai, draugijos, visos kūrybinės sąjungos ir t. t. Tačiau siekiant poveikio, spekuliuojama buvo ne kokiu kitu, o nacionaliniu jausmu. Tam tikri nacionalizmo dėmenys komunistinės ideologijos funkcionavimui itin tiko, pavyzdžiui, etninės kultūros samprata. Nacionalinėse valstybėse vyko valstietiškos kultūros, luomo, tiesiogine prasme pririšto prie žemės, taigi – teritorijos, vertimas aukštąja naujos nacionalinės bendruomenės kultūra. Vadinamoji „liaudies kultūra“, teritoriškai apribota ir liudijanti bendrą etninę kilmę bei išgyventą istoriją, legitimavo valstybės teisę valdyti teritoriją ir žmones. Tuo tarpu komunizmo ideologai pasisavino „engiamųjų“ kultūrą, skelbdamiesi viso pasaulio išnaudojamųjų laisvintojais ir taip savo kryptingam ateities „išsipildymui“ suteikė istorinį pateisinimą ir įrodymą. Judesys paprastas, tačiau neveiksmingas, prie to dar sugrįšiu.

Tuo tarpu norėtųsi aptarti sovietiniais metais praktikuotos nacionalinės kultūros vertinimo poliarizaciją, pradedant nuo „neprarastosios kartos“ poliaus, kuriame užmarštis ar nesusivokimas dažnai ribojasi su tiesmuku melu. Dienraščio “Respublika” ir nevyriausybinės moterų profesionalių ir vadovių organizacijos „Zonta International“ ketvirtus metus organizuojamuose Respublikos nacionalinės vertybės rinkimuose į „Reiškinio, garsinančio Lietuvą“ nominaciją šiemet pretenduojantis ansamblis „Lietuva“ pristatomas taip:

Nelaisvės metai, karai, valdančiųjų pretenzijos... O reikėjo išlaviruoti, išlikti, jautriomis liaudies meno priemonėmis žadinti lietuvybę, tautiškumą. Kiekvienu koncertu priminti Lietuvos gyventojams kas buvome, kas esame, priversti susimąstyti ne vieną savo meto miesčionį, skeptiką, pagaliau ir patį sovietinį ar vokiškąjį okupantą – kas vis dėlto mes...

Ansamblio pasirodymai pažadino savo meto inteligentiją, primindami grėsmingą liaudies meno vertybių praradimo pavojų. Bandai suvokti, kad šio Liaudies ansamblio pradžia buvo liaudies meno renesanso pradžia, kad vis daugiau žmonių atsigręžė į tautines vertybes. Todėl manytume, kad Ansamblio apsireiškimas tomis 1941-ųjų sąlygomis (pirmoji repeticija 1941 m. sausio 2 d.) buvo itin reikšmingas, gal net lemtingas. Reikėjo tokio meninio vieneto, kuris sugebėtų pateikti liaudies kūrybą scenoje ir kurio interpretacija atitiktų lietuvišką tautinę dvasią. Be abejo, tai įžvalgi ir drąsi mintis, atsižvelgiant į to meto sąlygas. Pajusti liaudies muzikos instrumentų išnykimo grėsmę, iškelti juos į atlikėjiškąją veiklą, surasti gyvą pilno dainų ir šokių ansamblio raiškos formą, protingai reguliuoti meninį turinį su jo dvasinių savybių visuma – tai unikalus reiškinys, kuriam apibūdinti pritiktų pasiaukojimo ir net heroizmo sąvokos.

Bendras pasisakymo tonas skelbia, kad viskas anuomet buvo gerai (su maža išlyga – reikėję laviruoti, išlikti), buvo dirbama Lietuvai. Kaip gi būtent?

Tautinė daina ir šokis Lietuvoje į sceną imti traukti pačioje tautinės valstybės aušroje (pirmą kartą 1903 m. Peterburge Mikas Petrauskas pritaikė scenai „Suktinį“). Taip buvo kone visose nacionalinėse Europos valstybėse, kai tautinės dainos ir šokiai tapo privalomu nacionalinės kultūros atributu, rodomu savuose ir tarptautiniuose renginiuose. Lietuvoje tautinis šokis greta dainos ilgą laiką buvo vargšas įsūnis, daugiausia praktikuojamas mokykloje, kur priklausė fizinio lavinimo disciplinai. Tačiau Europos folkloro šventėse įgyta patirtis, netgi konkrečiai – pasisekimas dalyvaujant 1935 m. folkloro festivalyje Londone, paskatino rimčiau imtis šokio, naujų choreografinių sprendimų paieškų, stilizuoti, adaptuoti scenai ar kurti autorinius, tradiciniais stilistiniais elementais paremtus šokius. Pirmasis masinis tautinių šokių pasirodymas įvyko 1936 m. Kaune, labai patiko publikai ir nuo tada tokie pasirodymai imti rengti nuolat, ypač per sporto žaidynių atidarymus-uždarymus ar panašiomis progomis.

Tačiau „įžvalgi ir drąsi“ mintis sukurti valstybinį liaudies dainų ir šokių ansamblį kilo ne 1940 m. Jonui Švedui, o Igoriui Moisejevui, legendiniam rusų baletmeisteriui ir choreografui. 1937 m. jis, palikęs profesionaliąją sceną, subūrė pirmąją „liaudies“ šokių trupę, kuriai pritaikė klasikinio baleto techniką ir pantomimos bei gimnastikos elementus, pelniusią Stalino susižavėjimą ir palaiminimą, o kartu – reikšmingą vietą SSRS menų tarpe. Pats Moisejevas gyvenimą paliko šiemet, sulaukęs 101 metų, visą laiką pats vadovavęs savo ansambliui, užkariavusiam ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir pasaulio publiką.

Moisejevas stilizuotą liaudies šokį pakėlė į nepaprastai aukštą profesionalaus šokio lygį ir tapo privalomu ir sektinu pavyzdžiu tokio tipo kolektyvams. Hierarchinėje Sovietų Sąjungos visuomenės valdymo sistemoje, kurioje kiekviena sritis buvo vadovaujama vienos mokyklos, konkretaus autoriteto, sekant Moisejevu buvo sukurti atitinkami valstybiniai dainų ir šokių ansambliai visose sovietų respublikose, o vėliau ir vietose: universitetuose, mokyklose, gamyklose, įstaigose, kolchozuose ir t. t.

Lietuvoje „tautiškų instrumentų, dainų ir šokių kolektyvas“ pradėjo veikti dar 1940 m. lapkričio 1 d. įsteigtoje ir gruodžio 25 d. (sic!) atidarytoje valstybinėje LSSR filharmonijoje, o nuo pirmosios 1941-ųjų dienos įgavo savarankišką statusą ir naują pavadinimą – Vilniaus filharmonijos liaudies ansamblis. Tarp visų „TSR nusipelnęs“, „valstybinis“, „akademinis“, „Lietuvos“ vardas ansambliui duotas 1965 m. Apskritai įdomu, jog aneksuotos Lietuvos valdymui šis ansamblis aiškiai buvo suvokiamas kaip svarbus įrankis. Tikroji jo autorystė ir užmanymo motyvas kyšo 1940 m. “Tiesoje”: „Liaudies instrumentų ansamblis, kuris taip mėgiamas visoje Tarybų Sąjungoje, mums yra naujas dalykas“.

Reikia pastebėti, jog pirmasis ansamblis buvo gausus ir stiprus, į jo kokybę žiūrėta neatsainiai. Pirmasis vadovas Jonas Švedas, ilgą laiką aktyviai domėjęsis liaudies muzika, dirbo su profesionalo užsidegimu. Ansamblio šokių vadovė Marija Baronaitė, garsi prieškario choreografė, buvo operatyviai komandiruota į Maskvą, kur pristatyta pačiam Moisejevui. Dirbama buvo žvėriškai daug – visomis savaitės dienomis, kartais ir po 12 valandų, mat intensyviai ruoštasi Lietuvių literatūros ir meno dekadai Maskvoje. Pirmasis ansamblio koncertas surengtas 1941 m. vasario 22 d. Raudonosios Armijos kariams – atlikėjai į Antakalnį buvo nuvežti ir parvežti kariniais sunkvežimiais, tą patį vakarą dar pasirodė Filharmonijoje RA karininkams. Vėlesni pasirodymai paprastai ir toliau buvo rengiami karinei publikai, rečiau – sovietinių įstaigų, kooperatyvų kolektyvams. Ansambliui drabužius sukūrė Antanas Tamošaitis, svarbiausias prieškario Lietuvos tautinio kostiumo specialistas, kuris, beje, tautiniais kostiumais aprengė ir Liaudies Seimo delegaciją, išvykusią Stalino saulės parvežti5... Nesusivokimo pirmosios okupacijos metu būta tikrai daug, tuo tarpu atėjus antrajai, visuomenė reagavo nedviprasmiškai, ne išimtis čia ir „Lietuvos“ ansamblis.

Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje dalis ansamblio buvo pasitraukusi iš Lietuvos su atsitraukiančia sovietine kariuomene ir administracija, Jаroslavlio mieste buvo reorganizuoti į nedidelį dainų ir šokių kolektyvą, o ansamblio likučiai, programos pradžioje „Mes su Stalinu į saulę“ pakeitę Reicho himnu, toliau dirbo Filharmonijoje. Vokiečiams baigus pertvarkyti okupuotos Lietuvos administraciją, turėjo institucionalizuotis ir Filharmonijos dainų ir šokių ansamblis – pagal Generalinio komisaro 1942 m. sausio 1 d. įsakymą tuometinis generalinio švietimo tarėjo žinioje veikęs Meno departamentas subūrė komisiją, vertinusią ansamblio pasirodymą ir sprendusią jo ateities gyvavimo klausimą. Taip ansamblis, šįkart – kaip jau egzistuojantis darinys, kurio gal neverta ardyti, nes „jau įdėta daug darbo“ – „susikūrė“ antrą kartą, lydimas laisvos Lietuvos dvasia dvelkiančios diskusijos apie autentiškos liaudies kultūros ir jos stilizacijų santykį. Šis etapas baigėsi lietuvių nenoru stoti į SS batalioną ir Štuthofo istorija – kaip ir dauguma Lietuvos kultūros įstaigų 1943 m. kovo 17 d. ansamblis buvo uždarytas.

1944 m. sugrįžus sovietams, iš ansamblio beveik nieko nebebuvo likę. Ansamblis nebeturėjo instrumentų, nebeturėjo kostiumų, vadovo ir beveik neturėjo narių – senieji kažkur dingo, nauji rinkosi vangiai ir pasirodė esą baisiai negabūs7. Drabužius reikšmingesniems pasirodymams skolinosi iš Moisejevo teatro, koncertai kėlė nejaukumą ir gėdą. Ypač groteskiškas formas įgydavo privalomi pasirodymai sovietinėse įstaigose švenčiant privalomas šventes:

Revoliucijos švenčių proga mūsų ansamblis, ypač jo šokėjai turėjo keletą pasirodymų.

Kiekvienos didesnės įstaigos ar įmonės darbininkai bei tarnautojai rengė Didžiosios Spalio Revoliucijos laimėjimo sukaktuvių minėjimą. Tie minėjimai būdavo su menine programa ir baigdavosi užkandžiais prie stalų.

Daugumą tų minėjimų menine programa aptarnaudavo Filharmonijos Estrados solistai, mūsų ansamblio šokėjai su Miesto Teatro aktoriais.

Kadangi kiekvieno tokio baliaus materialiniai ištekliai šiuo karo metu būdavo riboti, ir kadangi po programos baliavoti dažniausiai pasilikdavo ir tos programos išpildytojai, tai publika jų meną sekdavo su susirūpinusiais veidais, kad jų daug ir kad jie daug suvalgys. Ypač visų akys baimingai sekdavo mūsų šokėjus, kurių susirinkdavo apie 18–20 žmonių (su pranešėju ir muzikantu. Dėl to programos metu buvo galima išgirsti tokie atodūsiai:

– Iš kur gi čia tiek daug?

Na gi iš Filharmonijos.

O, Viešpatie!..

Arba:

Kam jūs tiek pakvietėt! Kur mes juos visus padėsim!

(1944 m. spalis–lapkritis)

Pats Jonas Švedas atsirado tik lapkričio 12 d. ir iš peties ėmėsi ansamblio reikalų. Baronaitei pasitraukus į Vakarus, 1946 m. naujuoju šokių vadovu paskirtas Juozas Lingys, pelnęs didžiausią lietuvių tautinio šokio choreografo šlovę čia ir už Atlanto.

Šiais pirmaisiais sovietinės reokupacijos metais ansamblis sparčiai tobulėjo, nuolat konsultavosi su kolegomis iš kitų respublikų ir Maskvos specialistais. Lingys, ieškodamas medžiagos apie autentiškus šokius, išstudijavo visą Tautosakos archyvą. 1945 m. ansamblis pradėjo gastroliuoti po Lietuvą – aplankyti Lietuvos didieji, visi apskričių miestai ir daugybė mažesnių miestelių. Stipriai talkinta valdžiai ėmus organizuoti dainų švenčių tinklą – ir respublikinių ar miesto, ir mažesniųjų, – konsultavo kolektyvų vadovus, rengė pasirodymų repertuarus, planus ir t. t.

Tiek dabartiniuose pasisakymuose, tiek tekstuose apie ansamblį, tiek pačiuose ano meto dokumentuose šie pirmieji gyvavimo metai iškyla kaip taikios statybos laikas sunkiomis pokario sąlygomis. Šis užmaršumo momentas – itin intriguojantis, tačiau ir itin simptomiškas kone visų anuometinių kultūros veikėjų bruožas. 1945 m. Lietuvoje karas nepasibaigė – vyko aktyvus partizaninis pasipriešinimas, lydimas represijų, šeimų trėmimų, žmonių dingimų ir t. t. Ansamblio dokumentuose neįmanoma atsekti šių įvykių – ansamblio steigimo, pirmųjų koncertų ir kruvinos Lietuvos sovietizacijos – vienalaikiškumo, tačiau jie vyko kartu, ansamblio vaidmuo tikrai nebuvo neutralus – rengiant koncertus miesteliuose 1946, 1947, 1948 m. tų pačių miestelių aikštėse gulėjo išniekintų partizanų kūnai. Kol ansamblio vadovai suko galvas, kaip išmoningiau sovietinei scenai išsemti tautos kūrybos aruodą, tauta gyveno paskutinį savo kolektyvinės kūrybos laikotarpį – Lietuvoje žmonės dainavo partizanų dainas apie karą, svetimuosius, didvyriškumą, meilę, mirtį, o tremtiniai už Uralo dainavo apie Tėvynės netekties skausmą, baisią buitį ir namų ilgesį. Vis dėlto tikrosios padėties rašant „Lietuvos“ ansamblio dienoraštį visiškai nuslėpti nepavyko – antai ansamblietis negalėjo atvykti į repeticiją, nes pametė dokumentus ir stotyje jį suėmę, repeticija negalinti prasidėti, nes neatvyksta darban sulaikytas birbynininkas13, karts nuo karto nežinia kur prapuola ansamblio nariai, – išvažiuoja tėviškėn ir negrįžta, bet tokių plyšelių, pro kuriuos prasprūstų tikrovės gabalėliai, labai maža.

„Lietuvos“ ansamblio sumanymas, įkūrimo aplinkybės, tikroji paskirtis ir vieta sovietinėje masių valdymo sistemoje – visa tai buvo sudedamoji komunizmo statybos dalis. Tačiau poveikis visuomenei buvo daug mažiau sovietizuojantis nei norėta. Tokio ansamblio žanras gyvavo savarankiškai: atsiradęs ne komunistų valdomuose kraštuose, jis susilaukdavo nuoširdaus populiarumo ne tik sovietiniame bloke; sovietų Lietuvoje, nuslopinus pasipriešinimą ir prisiminimą apie tai, išnykus aiškiai kolaboravimo ribai, realaus sovietiškumo sąlygomis trypčiojimas liaudies ansamblyje sostinėje ar provincijos kolūkyje neteko amoralaus atspalvio; buvo mėgstamas ir liaudies meną puoselėjančiame Vakarų pasaulyje, neapeinant ir išeivių iš Lietuvos.

Liaudies ansambliai intensyviai kūrėsi karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje – „Dainavos“ ansamblis Hanau, „Tautinis ansamblis“ prie Frankfurto, išeivijoje emigravusių ansambliečių pratęstas „Čiurlionio“ ansamblis, daugybė mažesnių grupių. Visi šie žmonės dažnu atveju tautine muzika ir šokiu užsiėmė dar iki okupacijos, dalyvavo bei vienaip ar kitaip buvo susiję ir su pirmuoju „Lietuvos“ ansambliu (antai „Čiurlionio“ vadovai Ona Mikulskienė ir Alfonsas Mikulskis 1941–1944 m. dirbo Vilniaus filharmonijos liaudies ansamblyje – Mikulskienė vadovavo kanklių orkestrui, Mikulskis dirigavo ansambliui, šokėjus mokė jau minėta Filharmonijos liaudies ansamblio choreografė Marija Baronaitė). Nei šie, nei kiti panašūs ansambliai niekada nepasiekė techninio „Lietuvos“ lygio – vis dėlto valstybiniame LTSR ansamblyje dirbo profesionalai, šoko į nacionalinio baleto sceną nepatekę šokėjai, taigi antri geriausieji, – tačiau kopijavo ar bandė mėgdžioti jį daugelis. Stipriausi išeivijos šokių ansambliai – antai Liudo ir Aleksandros Sagių vadovaujama „Grandinėlė“ – asmeniškai susirašinėjo su Lingiu, gaudavo jo šokių aprašymus ir schemas, patarimus, siųsdavosi net LSSR dailės kombinate gaminamus tautinius rūbus.

Lietuvoje gi visi liaudies ansambliai ir šis konkrečiai ilgainiui atrado tam tikrą tautinės raiškos ir sovietinio rojaus šlovinimo ribą, iki kurios režimas buvo pakantus. Gal ir negalėjo nebūti – matyt, buvo suprantama, kad neišlaikant kompromiso, neleidžiant po kantatos Leninui pagiedoti „Lietuva brangi“, pašalinant repertuaro dviprasmiškumą, ansamblio pasirodymai, o ir visi panašūs vieši renginiai, nustotų patrauklumo – iš tiesų ansamblio gyvavimas, jo ir panašių į jį pasirodymai buvo paremti keista ideologine pusiausvyra. Duoklė čia buvo abipusė. O didžioji masė žiūrovų ir, reikia manyti, atlikėjų jautė šį kompromisą bei jo trapumą.

Apskritai šis žanras pasirodė gana atsparus socialistinės tikrovės poveikiui – nepaisant atkaklių mėginimų į „Lietuvos“ ir kitų ansamblių, dainų švenčių repertuarus įkrauti kuo daugiau socialistinio turinio, šie atkakliai atsisakydavo gyvybingai jį transliuoti, ir tai, kad jų pasirodymuose didesnę svarbą įgaudavo kita žinia, byloja ne tik intensyvus profesinis „Lietuvos“ ir išeivijos ansamblių bendravimas, tačiau ir naujas septintame dešimtmetyje Lietuvoje prasidėjęs folkloro sąjūdis (beje, pastebimas visoje Europoje), ieškojęs autentiškų liaudies meno išraiškų ir formų. Lietuvoje šis sąjūdis, reiškęsis etnografinės medžiagos rinkimu, rekonstravimu, „liaudiškų“ pasilinksminimų vakarų su dainomis ir šokiais (su aiškiu nacionaliniu atspalviu) rengimu, galų gale nepakartojamais etnografinių švenčių – Rasų – šventimais, buvo tikroji saviveikla, kuri režimui jau nepatiko – kompromiso ribos čia aiškiai pasislinko prie nepageidaujamo nacionalizmo ir tartis čia nors buvo įmanoma (folkloristai jautė nematomą legalumo ribą), bet daug sunkiau.

Nors šie saviveiklininkai žinojo, kad „anie“ ansambliai šoka „netikrą“ folklorą, užuot puoselėję jį susina, „tikrojo“ poreikis bei jo svarba tautinei tapatybei buvo milžiniški. Galiausiai juk būtent atbudę nacionaliniai sąjūdžiai sugriovė sovietinę imperiją – didžiulę reikšmę įgijęs neteisėtos okupacijos suvokimas bei nuosavos valstybės prisiminimas, bendrai apibūdintini kaip nacionalinis jausmas, dominavęs Sąjūdžio metais. Atsikračius sovietinės santvarkos, išryškėjo didžiulis jos palikimas, itin gilus ir ardantis poveikis žmonių tarpusavio ryšiams, taigi visuomenei, tačiau komunizmas pasirodė esąs nei pajėgus perlaužti nacionalizmo idėjinio stuburo, nei reikšmingai paveikti regimųjų jo raiškos būdų – masinių nacionaline kultūra paremtų švenčių, nacionaliniu simboliu laikomo tautinio kostiumo ir pan. Galima piktintis vis išlendančia naivia lietuvybės interpretacija, tačiau persiėmimo sovietiniu raugu jai neprikirpsi – tam ji parodė atsparumą.

Matantieji „Lietuvos“ liaudies ansamblyje veikiau tam tikrą tautinį fenomeną, nei sovietinį reliktą, iš esmės yra teisūs. Maža to, akivaizdu, kad ši kultūros forma, iš tiesų – konkrečios istorinės epochos reiškinys – ne tik yra atsparus komunizmo poveikiui, tačiau neimlus ir jokia kita idėja paremtam pasaulėvaizdžiui. Antai iš tos pačios šaknies išaugusios Dainų šventės mažiausiai nusiseka mėginant atitolti nuo XIX a. tautos ir valstybės samprata paremto vaizdinio – pavyzdžiui, Lietuvos tūkstantmečio Dainų šventė, ambicingai užsimojusi perteikti tūkstantmetės Lietuvos istoriją, visiškai subliuško, nes tokio uždavinio ji tiesiog pagal savo „formatą“ yra nepajėgi įgyvendinti. Kitaip tariant, aktualiai interpretuoti istorijos ji negali, bet pati gali būti istorinė vertybė, ženklinanti ankstesnes praeities interpretacijas.

Ką galima pasakyti pabaigai? Galbūt aiškiau atskirti dažnai supainiojamus, suplakamus, pražiūrimus ar pasimetančius kontekstus, kuriuose dera matyti ir šį reiškinį, ir į jį panašius. Grįžtant prie minėtos vertybių temos – kaži ar „Lietuvos“ ansambliui priklauso nacionalinės vertybės vardas: nacionalumo jame galėjo būti tik tiek, kiek sovietų valdžia buvo nepajėgi jo išguiti arba dėl vienų ar kitų priežasčių nemėgino to daryti. Kalbėti apie originalumą, savarankiškumą, drąsą šioje vietoje niekaip neišeina – ansamblis nesusikūrė, o buvo sukurtas, ne lietuvybei puoselėti, o darniam respublikų būriui šlovinti, jo susikūrimo ir vėlesnėje istorijoje dominavo ne kokia nors (kad ir visai maža) rezistencinė laikysena, o paprasčiausias praktinis kasdienis prisitaikymas. Tai buvo sovietų režimo Lietuvoje įrankis ir kartu nesėkmė, tačiau pastarąją lėmė jau ne ansamblio, jo vadovų ir narių valia, bet gilesni savaiminiai dalykai.