Mergežeryje maudęsis Saulius Tamulevičius nė nesapnavo, kad pasieks dugne šimtmečius pragulėjusią senovinę skobinę valtį. Iš pradžių jis pamanė, kad tai – rąstas.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad Mergežerio dugne gulėjo luotas. Juo pakrantėse gyvenę žmonės naudojosi apie 1310 metus. Tai nustatė Geologijos ir geografijos instituto specialistai, atlikę radiokarbono tyrimus. Galima apie 50 metų paklaida.
Archeologės Elenos Pranckėnaitės teigimu, luotai buvo skirti trumpiems atstumams įveikti. Tai – pati seniausia vandens transporto priemonė. Jie buvo kuriami nuo akmens amžiaus.
Vien iš luoto formos beveik neįmanoma nustatyti, kurio jis yra amžiaus. Mat per daugybę metų luotai menkai kito.
Iki šiol Lietuvoje dėl lėšų trūkumo konservuotas tik vienintelis luotas iš Platelių ežero.
E.Pranckėnaitės žodžiais, vandenyje gulintiems luotams sudūlėti neleidžia dumblo konservacinės savybės. Tuo tarpu išvilktiems į krantą po kelių dešimtmečių gresia sunykimas.
Dzūkijoje panašiais luotais buvo plaukiojama iki XX amžiaus vidurio. Mergežerio senbuvis Jonas Kašėta prisiminė, kad dar 1958 metais ežere matęs luotą.
Dažniausiai luotai buvo naudojami žvejybai. J.Kašėta papasakojo ir nelaime pasibaigusį atvejį, kai vienas kaimo gyventojas, kitame krante prisipjovęs nendrių, jas luotu plukdė namo. Luotas apvirto, nendrės sukrito ant žmogaus ir jis nepajėgė išsikapanoti.
Mergežeryje rastas luotas nugabentas į Dzūkijos nacionalinio parko Marcinkonių etnografijos muziejų. Jis papildys ekspoziciją, pasakojančią apie šilinių dzūkų gyvenimą.
Parko atstovas Algimantas Černiauskas apgailestavo, kad Lietuvoje dabar daug aptinkamų eksponatų pakliūva į privačias rankas. Todėl muziejininkai retai sulaukia pranešimų apie radinius.
„Labai gaila, bet visuomenė su tais eksponatais nebegali susipažinti. Jie tampa vienos sodybos puošmena”, – sakė A.Černiauskas.