Lygiai prieš 30 metų Maskva slapta planavo pakeisti komunistinę Lenkijos vyriausybę, o pasipriešinimo atveju buvo pasiryžusi siųsti į gatves tankus.
Šių įvykių aplinkybės ilgai nebuvo žinomos, bet neseniai atverti kai kurie Rusijos KGB ir Amerikos CŽV archyvai padėjo istorikams susidaryti tikslų vaizdą.
„Solidarnosc” kėlė siaubą
Maskvos įtūžį kėlė tai, kad Lenkijos komunistų partijos lyderis Stanislawas Kania ir kariuomenės vadas W.Jaruzelskis delsia panaudoti jėgą prieš vis stiprėjančią „Solidarnosc” profsąjungą.
Tai buvo pirmoji SSRS remiančiose šalyse legalizuota nepriklausoma profsąjunga, o didėjantis jos populiarumas ir keliami reikalavimai pradėjo Maskvą gąsdinti. Baimintasi, kad maišto dvasia gali persimesti ir į kitas komunistines valstybes.
„Solidarnosc” įkurta praėjus metams po to, kai 1979 metais į Lenkiją su oficialiu vizitu atvyko popiežius Jonas Paulius II, padrąsinęs kraštiečius pakeisti „šios žemės vaizdą”.
Streikai prasidėjo 1980 m. dėl mėsos produktų pabrangimo. Į „Solidarnosc” ėmus gausiai stoti komunistams ir šiai organizacijai sutelkus net 10 mln. lenkų, Maskva ne juokais sunerimo, tad nuspręsta skubiai keisti Lenkijos vadovus.
Siekė vidinio perversmo
1981 m. gegužės viduryje į Kremliuje vykusį slaptą susitikimą atvykę Čekijos, Bulgarijos ir Rytų Vokietijos vadovai pažadėjo, kad, esant reikalui, jie pasiųs savo kariuomenę tvarkai Varšuvoje įvesti.
Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovas Leonidas Brežnevas atvykėliams teigė, kad dabartiniais Lenkijos vadais „sunku pasitikėti, nes jie nurodymų klauso, tačiau nedaro to, ką patariame”.
Tiesa, Maskva baiminosi, jog karinio įsikišimo atveju Vakarai ją gali pasmerkti taip, kaip padarė po ankstesnės invazijos į Prahą ir Budapeštą.
Todėl L.Brežnevas neįtikusius Lenkijos vadovus nusprendė pakeisti jų tautiečių sąmokslininkų rankomis. Maskva į slaptą pokalbį pasikvietė kelis Lenkijos komunistų partijos vadovybės narius.
Jiems pasiūlyta perimti valdžią per Komunistų partijos suvažiavimą. Naujuoju partijos vadovu sutiko tapti Tadeuszas Grabskis. Per XI Komunistų partijos suvažiavimą 1981 metų birželio 9-ąją jis pasiūlė nušalinti W.Jaruzelskį ir S.Kanią.
Įvyko netikėtas posūkis
Tiek generolas W.Jaruzelskis, tiek S.Kania jau buvo iš esmės susitaikę su pašalinimu iš valdžios.
Išvakarėse jie gavo L.Brežnevo laišką, skirtą Lenkijos komunistams, kuriame vietiniai komunistų lyderiai buvo kritikuojami dėl partinių nurodymų nevykdymo.
Laiške taip pat buvo raginama imtis veiksmų naujomis jėgomis, o tai daugelis suprato kaip raginimą rinkti kitus lyderius.
Po panašaus Maskvos laiško 1970 metais buvo nušalintas tuometis Lenkijos KP vadovas Wladyslawas Gomulka, tad partijos veteranai be gailesčio užsipuolė ir S.Kanią.
Bet kai kurie įtakingi komunistinės vadovybės nariai, galbūt bijodami netekti savo galių arba slapta simpatizavę „Solidarnosc”, netikėtai ėmė ginti esamus vadovus.
Antrą suvažiavimo dieną vykęs balsavimas paliudijo, kad S.Kania pasitiki 89 iš 113 politinio biuro narių. Postus išsaugoję lyderiai skubiai skambino L.Brežnevui ir netrukus paskelbė karinę padėtį Lenkijoje, o „Solidarnosc” uždraudė.
Išvengė karinės atakos?
Kai kurie Lenkijos istorikai dabar mano, kad karinės padėties įvedimas padėjo Lenkijai išvengti pilietinio karo ir Maskvos įsiveržimo.
Bet kiti siūlo teisti W.Jaruzelskį už tokį sprendimą.
KGB archyvai liudija, jog Maskva buvo rimtai nusiteikusi esant reikalui ginklu įvesti tvarką Lenkijoje, o joje dislokuotuose karo daliniuose jau buvo paskelbusi kovinę parengtį.