***
Didžiai gerbiami ir mieli posėdžio dalyviai!
Pasaulyje yra buvę stebuklų, kai būrys skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių klausydamiesi to paties teksto supranta jį tarsi tai būtų skambėję jų gimtąja kalba. Negana to, kiekvienas klausydamas tų pačių žodžių girdėjo tai, kas jam buvo svarbiausia ir reikalinga išgirsti lyg į kiekvieną būtų kreiptasi asmeniškai.
„Misija Sibiras“ yra vienas tokių stebuklų. Leiskite atskleisti kodėl. Į „Misa Sibiras“ ekspedicijas vyksta jaunuoliai, atspindintys visą Lietuvos jaunimo įvairovę. Jie ten vyksta tvarkyti tremtinių kapaviečių. Kad ir kokie skirtingi būna šie jaunuoliai, Sibiras paliečia kiekvieną ir nepalieka abejingų tremtinių aukai. Išvykę į ekspediciją žmonės visas tas dienas Sibiro platybėse girdi daugybę garsų, kurie lydėjo ir tremtinių vargo dienas. Mes girdėjome riedančio traukinio ratų dundėjimą, ant apleisto kapo išaugusį medį pjaunančio pjūklą džyravimą, kryžių skaptuojančio kalto pokšėjimą, šildančios ir raminančios ugnies spragsėjimą, po darbo dienos galandamo kirvio brūžavimą, į naują kapinių tvorą kalamo vinies caksėjimą; klausėmės išnykusiame tremtinių kaime gėles renkančių mergaičių traukiamos liaudies dainos; girdėjome tariamus pavienius Sibire užaugusių našlaičių atmintyje išlikusius lietuviškus žodžius ir be galo iškalbingą šviesios Sibiro nakties tylą.
Visais šiais garsais mums kiekvienam asmeniškai kalbėjo Istorija. Ta istorija, kurios atminimo pagerbti šiandien esame čia susirinkę.
Sibire kiekvienas įdėmiai klausėmės Istorijos žodžių savo širdimi ir apmąstėme juos protu, nes ši istorija nėra vien praeitis. Įvykiai prieš septyniasdešimt metų lėmė, kad dabar gyvename būtent taip, o ne kitaip. Todėl, kad ši istorija nėra tik apie senolius. Sibiro tremtis tuomet palietė ir mūsų bendraamžių gyvenimus. Jų pavyzdys ir nepalaužtas tikėjimas įkvepia mus įveikti šiandienos iššūkius, o svarbiausia, kad ši istorija yra gyva. Ir ji gyvuos mumyse, nes jaunimui brangi ši auka už laisvę, kuria gyvename.
Jau šeštus metus „Misija Sibiras“ dalyviai vyksta į atokias tremtinių gyvenvietes, kad, tvarkydami Sibiro žemėn atgulusių mūsų tautos kankinių kapavietes, išreikštų pagarbą nukentėjusiems nuo represijų prieš Lietuvos gyventojus ir pasiruoštų vykdyti pagrindinę savo misiją: grįžus į Lietuvą keliauti po mokyklas ir pasakoti moksleiviams apie tremtį. Jaunuolių dėmesys ir susižavėjimas byloja, kad Lietuvos jaunimas yra patriotiškas, o mūsų misija – prasminga. Tai skatina visus mus dar uoliau dalintis Sibire patirta istorija, kad kuo daugiau jaunų lietuvaičių atrastų sau tinkamus žodžius ir darbus išreikšti savo patriotiškumui.