Šios iškilmingos akimirkos simbolinis ženklas laukė pridengtas autentišku tų dienų išgyvenimų liudijimu – juoda skarele, kuri 1949-ųjų pavasarį kaip slaptas laiškas keliavo į Rytus su liūdna žinia anykštėnei tremtinei apie tėvo mirtį.
Gimnazistė Emilija Vildžiūtė buvo suimta 1947 m. kaip pogrindinės Ukmergės gimnazijos jaunimo organizacijos narė, nuteista 8 metus kalėti ir išvežta į Sibiro lagerius. Po poros metų ji vis dar buvo pakeliui į kalinimo vietą, kai 23-uosius pradėjusią merginą pasivijo siuntinys iš gimtųjų Dainoriškių kaimo. Jame buvo ir šita juoda skarelė.
Ją išsiuntusi vyresnioji Emilijos sesuo 27 metų mokytoja Elena Vildžiūtė taip tikėjosi perduoti žinią seseriai apie tėvo mirtį – mat rašyti laiškus politiniams kaliniams jų artimieji neturėjo teisės. Viename skarelės kampe ji išsiuvinėjo raides A ir A su kryželiu tarp jų, o priešingame – datą IV. 26 ir inicialus A.V. Tą dieną 1949 m. pavasarį į kapines buvo palydėtas Emilijos ir Elenos tėvas Antanas Vildžius.
Dabar Naujuosiuose Elmininkuose šalia Anykščių gyvenančios seserys Vildžiūtės – našlės Elena Skrebūnienė ir Emilija Lukšienė jų išsaugotą skarelę-laišką į tremtį kaip brangią relikviją perdavė saugoti A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui.
Pasak E.Skrebūnienės, siuvinėdama inicialus ji net neabejojo, kad sesuo tikrai supras, kokią žinią iš tėviškės perduoda gedulo spalva perdažyta anksčiau smulkiais žiedeliais buvusi išmarginta skarelė: „Tegu nors pasimeldžia už tėvelio atminimą...“
O E.Lukšienė, nuo 1947 iki 1956 m. praleidusi Sibiro lageriuose ir tremtyje, prisimena, kad kiekvienas daiktas, patekęs į tremtį iš gimtųjų kraštų, būdavo iki siūlelio iščiupinėjamas: mat laiškų su žiniomis iš tėviškės kartais atkeliaudavo net ir rankšluosčių siūlėse įsiūtų.
Atminimo lentą ant stoties fasadinės sienos atidengė skirtingų kartų atstovai: 81 metų Prima Bučytė-Petrylienė, 1950 m. išvežta į Sibirą iš šios stoties, spėjusi iš perono pasisemti žemės saują ir ją išsaugoti iki grįžimo į Lietuvą, o Anykščių meras Sigutis Obelevičius, gimęs jau tuomet, kai ji buvo grįžusi, prie istorinės skarelės kilstelėjo tremtinių anūką penkiametį Ąžuolą Šedauską.
Į Anykščių geležinkelio stotį susirinkę per šimtą solidaus amžiaus Anykščių krašto tremtinių, daugiausia vaikystėje ar paauglystėje patyrusių tremties išgyvenimus, drauge su moksleiviais dainavo savo jaunystės dainas, klausėsi visam gyvenimui atminty likusio vagono durų dundesio.