Kunigas S.Bužauskas: “Birželio 14-oji – ne skundas ir ne šauksmas kerštui, o kvietimas patiems atrasti daugiau solidarumo ir žmoniškumo”

Šiandien Seimo iškilmingame posėdyje minint birželio 14-osios trėmimų septyniasdešimtmetį Vilniaus arkikatedros vikaras Saulius Bužauskas pasakė kalbą, kurią siūlome ir lrytas.lt skaitytojams.

Mielieji posėdžio dalyviai, brangūs broliai ir seserys.

Gedulo ir vilties dieną prisimenu įspūdžius, kurie įstrigo man visam gyvenimui iš kelionės „Atmink“, kuri vyko prieš metus į mūsų kraštiečių tremties vietas. Savęs vis klausiu, kodėl su tikinčiais bendraminčiais aš kaip kunigas vykau į tolimas ir užmirštas tremtinių kapines, kodėl jas tvarkėm, kodėl leidomės tais tokiais neišbrendamais keliais, kodėl kentėm panašius sunkumus, kokius patyrė mūsų broliai ir seserys prieš daugybę dešimtmečių?

Lankyti lagerių vietas, buvusius mūsų tautiečių ir kraštiečių kaimus, tvarkyti tremtinių kapus tai pirmiausiai reiškia dalyvauti istorijos pamokoje. Tai sveikesnių santykių tarp skirtingų tautų palaikymas, tiesos apie praeitį priėmimas, jos apmąstymas, jos įvertinimas. Kelionė į tremties vietas mums, tikintiems žmonėms, yra išskirtinė piligrimystė, nes tokios kelionės kviečia iš naujo atrasti tikėjimą, viltį ir artimo meilę, išgyventi stiprinančią maldos jėgą taip, kaip ją išgyveno daugelis tremtinių ir lagerių gyventojų. Daugeliui tremtinių sunkias gyvenimo ir darbo sąlygas ištverti padėjo būtent krikščioniškas tikėjimas, būtent tas supratimas, kad Dievas bado, šalčio, ligų ir vargo dalią neša kartu, neša kartu su visais kenčiančiais žmonėmis. Vien tikėjimas ir Lietuvos ilgesys darbščiausiems ir šviesiausiems, garbingiausiems mūsų krašto žmonėms teikė ištvermės ir prasmės gyventi, išgyventi tas sunkias ir alinančias, nežmoniškas sąlygas.

Lietuviškai papuoštas, pasviręs kryžius mišku apaugusiose, apleistose kapinėse ne tik priminimas apie mirt. Kokia prasmė tose tolybėse statyti kryžių ir užrašyti lietuviškas raides, užrašyti lietuvišką kaimą, lietuvišką pavardę? O pasirodo, yra prasmė, yra pagarba. Kryžius visų pirma yra tikėjimo ir prisikėlimo ženklas, tai vilties sklidinas kvietimas gyventi, sklidinas kvietimas priimti tiesą, kad paskutinis žodis priklauso ne mirčiai, o amžinajam gyvenimui. Dvasinių vertybių, kurias kiekvienas žmogus kviečiamas puoselėti, niekas negali išplėšti iš žmogaus širdies: jokia prievarta, joks abejingumas ir net mirtis. Niekas negali jų išplėšti, jeigu mes jų patys neatiduodame, jeigu patys jų neišmainome dėl laikinų ir taip greitai praeinančių dalykų. Mes visi esame kviečiami labiau branginti ir prižiūrėti sparčiai nykstančias lietuvių tremtinių kapines. Ne tik lietuvių, bet ir kitų mūsų kraštiečių kapines. Jaunimui ir daugeliui žmonių tai noriai priimamas ištvermės iššūkis, puiki galimybė ne tik ugdyti saldų ir veidmainišką patriotizmą, o darbštų ir pasiaukojantį tautiškumą, atjautą ir bendrystę. Vargo, kančios ir liūdesio žemėje tokia skani lietuviška duona, tokia graži mūsų lietuviška kalba ir taip neapsakomai saldi ir vertinga laisvės dovana.

Skausmo, kančios ir teroro prisiminimas šiomis dienomis – tai ne skundas ir ne šauksmas kerštui, o kvietimas šiandien tarp mūsų atrasti daugiau solidarumo ir paprasčiausio žmoniškumo čia, šiose salėse, valdžios rūmuose ir visuose mūsų krašto, mūsų tėvynės baruose, visose srityse. Tūkstančiai žuvusių lagerininkų ir tremtinių vis dėlto gyvena. Tai ne tik tikinčiojo žmogaus žvilgsniu, savo istorija ir išpažintomis vertybėmis šie žuvę žmonės kviečia statyti vieningą ir teisingą Lietuvą, kurią taip mylėjo ir brangino šviesiausi mūsų krašto žmonės.

Šiandien ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Vilties, kuri atkakliai ilgėsis, kad maža ir didelė prievarta niekada nesikartotų nei kraštų, šalių mastu, taip pat ir šeimose, darbovietėse, visokiose bendruomenėse, o dideli ir maži žmonės nesitaikstytų su vartotojiškumo, savanaudiškumo ir neteisybės vergyste, gimdančia naujas kančias ir naują tremtį. Drąsi viltis visada ima viršų, kad atmintis išsaugos mūsų istoriją, kaip tapatumo dalį ir ugdys pagarbą žmogui, jo gyvybei, šeimai, tėvynei, vis kvies rauti pagiežą, priešiškumą, pavydą ir visada stengtis padėti vieni kitiems, paprasčiausiai žmogiškai padėti, nes kaip mes išliksime šioje žemėje kitaip ir kaip mes nukeliausime į amžiną gyvenimą?