Minėdami pirmųjų trėmimų 70-metį daugiausia garbaus amžiaus
marijampoliečiai rinkosi į parką prie geležinkelio stoties, kur nuo
1996-ųjų stovi paminklas kovojusiems už Lietuvos laisvę, žuvusiems,
nukankintiems ir mirusiems atminti.
Po to Gedulo ir vilties minėjimas pirmą kartą per daugelį metų persikėlė
į J.Basanavičiaus aikštę.
Joje muzikavo Marijampolės kunigaikščio Vytenio bataliono dūdmaišininkas
Juozas Slaboda, dainų autorius ir atlikėjas iš Kauno Algirdas Lipskas.
Moksleivių kūrybos centro nariai surengė pilietinę akciją „Žinia
Tėvynei“, skirtą buvusiems tremtiniams ir lagerio vargus patyrusiems
žmonėms.
Mokiniai iš popieriaus išlankstė 200 paukščių ir sukabino juos ant
aikštėje augančių klevų: „Paukščiais iš tremties sugrįžta Viltis ir
Žinia Tėvynei“.
Renginys judrioje aikštėje sukėlė didelį miestiečių susidomėjimą.
Baltas paukštes ant klevų kamienų tūpdančios mergaitės buvo
klausinėjamos, kokia šventė vyksta Marijampolėje.
Apie birželio 14-ąją minimą tautos represijų dieną buvo pasakojama ne
tik mokinukams, bet ir ne vienam suaugusiam marijampoliečiui.
„Gerai, kad Gedulo ir vilties dienos minėjimo organizatoriai
neapsiribojo tik renginiu prie paminklo šalia geležinkelio stoties.
Kelinti metai pastebiu, jog į jį ateina vis tie patys pagyvenę žmonės ir
valdžios atstovai. Jaunimo ten nesimato. Gal jiems neįdomu, gal
suaugusieji nepaskatina?
O aikštėje buvo nemažai jaunų žmonių. Gal kai kurie tik pro šalį ėjo,
tačiau stabtelėjo ir sužinojo, ką Lietuvai reiškia birželio 14-oji“, -
dalijosi įspūdžiais viena marijampolietė.
Bene pirmą kartą šventė vyko be oficialių kalbų. Ir dėl to išsiskyrė
miestiečių nuomonės.
Vieni piktinosi, jog jubiliejiniame renginyje nebuvo suteikta proga
pasisakyti.
Kiti džiaugėsi, jog minėjimas buvo nuoširdesnis, nes susirinkusieji
daugiau pabendravo tarpusavyje, pasidžiaugė ar pasiguodė vieni kitiems:
„Kam tos kalbos? Kasmet vis tą patį girdime. Skambios frazės jau ima
virsti banalybe, o deklaratyvios ir šabloniškos kalbos tik atbaido
jaunus žmones nuo tautos istorijos pažinimo.
Galų gale, jei kas labai norėjo tarti žodį, niekas nebūtų draudęs. Argi
tam būtinai reikia mikrofono ar tribūnos?“
Norintieji daugiau sužinoti apie tremtinius bei jų dalią turėjo progos
apsilankyti Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties
muziejuje.
Jame eksponuojami tremtinių rankadarbiai, buities reikmenys, drabužiai,
laiškai, tremties vietų žemėlapiai.
Muziejaus darbuotojai, vadovaudamiesi nuostata, jog emigracija - tai
savanoriška tremtis, muziejaus salėse demonstruoja ir iš anų laikų
emigrantų gautus eksponatus.