Iškilmingoje ceremonijoje antradienio popietę dalyvavo aukščiausi šalies vadovai - Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, Premjeras Andrius Kubilius, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, kiti aukšti pareigūnai. Su garbės kuopa, naujai atgimusiomis patriotinėmis dainomis, tylos minute prisiminti tie, kurie prieš 70 metų buvo žiauriai ištremti iš Lietuvos. Susirinkusieji į pievelę smeigė popierinius vilties paukščius.
Prezidentė D. Grybauskaitė pažymėjo, kad kuriant tautos ir valstybės ateitį nevalia pamiršti nė vieno tremtinio likimo.
„Represijos ir persekiojimas yra bejėgiai prieš laisvės dvasią. Kraupiausiomis sąlygomis išgyvenę tremtiniai stiprina mūsų tikėjimą teisingumu ir meilę Tėvynei. Išlikti gyvam ir tikėti, kad teisybė laimės - tai žmogaus tvirtybės įrodymas ir žmogiškumo triumfas. Ačiū Jums, kad išbandymų metais išsaugojote Lietuvą savo širdyse, o dabar savo darbais ir patirtimi prisidedate prie geresnės Lietuvos kūrimo“, - sakė šalies vadovė.
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė teigė esanti tikra, kad niekas 1941-ųjų birželį Lietuvoje ar jau pakeliui į Sibirą neįsivaizdavo minėjimo Vilniaus centre po septynių dešimčių.
„Tačiau mes čia susirinkę jau nebe pirmą kartą. Jau daug kalbų pasakyta - gražių ir teisingų, liūdnų ir viltingų. Ieškojau ir aš šiai sukakčiai dar nepasakytų minčių. Sunkiai ieškojau, sudėlioja popieriuje ne vieną lyg ir gražų tekstą, bet lyg ir viskas nebe taip. Čia mintis turi būti švari ir tikra, nes čia labai kitoks susibūrimas. 20 metų beveik vis tų pačių žmonių, kurie neturėjo sugrįžti, bet sugrįžo. Ne tik sugrįžo, bet ir atkūrė Lietuvą, parašę, paliudiję, paskiepijo atmintį nuo užmaršties, nuo komunistinio mankurtizmo ir nuo jų melo. Tiesa, tas skiepas kol kas tikrai ne visuotinis, bet tikrai gyvas, prigijęs. Iš 1941-ųjų čia jau ateina tik Sibiro vaikai, anos Lietuvos mokytojų, tarnautojų, karininkų, ūkininkų vaikai. Pražilę, su kasmet vis naujom laiko žymėm ant veidų, bet žinau - tokie pat laimingi, kaip ir aš kiekvieną birželio 14-ąją. (...) Žinau, kad nesupyksit, jog šią dieną vadinu laimingą - juk sugrįžot, atkūrėt, atgaivinot tautos atmintį, atplėšėt mažą mūsų lopinėlį Europos žemėlapy iš raudonųjų paraščių“, - kalbėjo ministrė.
Ji pabrėžė Sibiro vaikų, nemokančių pykti ant Lietuvos, svarbą.
„Šįryt išklausiau gerai žinomą žodį iš pamokslo „Mylėkite savo priešus ir melskite už savo persekiotojus“. Dauguma Sibiro vaikų ir gyvena šia tiesa, nes taip gyventi - labai stiprių žmonių sprendimas. Tačiau turiu svajonę - gal kurią nors birželio 14-ąją ateis čia, prie aukuro, ne tik Sibiro vaikai, bet ir vaikai tų, kurie vežė, plėšė, skundė, melavo, išdavė ir pasakys: „Atleiskite“. Nes iš ten, iš 1940-1941 birželio žvėriškumų, iš pokario ir kitų komunizmo statytojų ateina neteisybės į šių dienų teismus, kurie keistai buvusiuose KGB rūmuose įsikūrę, iš ten - ir girtų stribų, ir šiandien mašinomis žmones suvažinėjantys, iš ten - ypatinga posovietinė patirtis vogti iš Lietuvos ir Europos. Visiems mums, lyg Sibiro vaikams, reikia vėl ir vėl sugrįžti kasdien į švaresnę ir teisingesnę Lietuvą. Matau, kad ne vien dėl istorinės atminties, bet ir dėl būsimųjų sugrįžimo kasmet čia ateina žilagalviai Sibiro vaikai“, - sakė krašto apsaugos ministrė.