Antradienį Lietuvos karo akademijoje surengtoje konferencijoje
Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metams paminėti
jis linkėjo, kad pasipriešinimo valia neužgestų.
„Sibire teisingumo nėra, bet tikėjimas nebuvo sunaikintas. (…)
Sibire ta laikysena buvo Lietuvos pasipriešinimas, ir grįžusiųjų
tikėjimas - taip pat pasipriešinimas neteisybei ir nelaisvei, kuris
taip galingai pasireiškia atsiradus Lietuvos Sąjūdžiui“, -
kalbėjo V.Landsbergis.
Pasak jo, Lietuva pirmoji pasauliui papasakojo, kaip „du banditai
sugalvojo pasidalyti pasaulį“.
„Ir šitą tiesą dar reikia nešti ir nešti, ir kol ją nešime,
tol ir vyks mūsų pasipriešinimas netiesai, iškreipimui, o netiesa,
tai ir nelaisvė“, - kalbėjo europarlamentaras.
Jis stebėjosi, kad dabar vyrauja nuostata: „Lietuvoje nėra
teisingumo, tai bėgam iš Lietuvos užuot stoję į kovą“.
„Bet Aukų gatvėje buvo nemažai jaunimo, gal ne vien todėl, kad
Stano dainavo patriotines dainas. Jaunimas, bemaž visi moksleiviai -
žiūrėjau į juos - su choru giedojo Lietuvos himną, ne visada taip
būna“, - sakė vienas iš Lietuvos išsivadavimo iš sovietinės
okupacijos judėjimo lyderių.
Kalbėdamas Karo akademijoje susirinkusiems klausytojams, tarp
kurių daugiausia buvo kariai, V.Landsbergis prisiminė ir tarpukario
Lietuvos istoriją.
Jis minėjo 1920 metų rugpjūčio 31 dieną Latvijos kurorte
vykusią konferenciją, kurioje Suomija, Estija, Latvija, Lietuva,
Lenkija ir Ukraina pasirašė sutartį, pripažino viena kitą de
jure, sutarė tik taikiai spręsti teritorines problemas ir parengti
bendrą karinės gynybos koncepciją.
„Įsitvirtinus tokiai sąjungai Europos istorija būtų buvusi
kitokia. Deja, šią progą pražudė Lenkijos teritorinės
pretenzijos ir ypač Juzefo Pilsudskio gobšumas kaimynų žemėms.
Konkrečiai atsinaujinęs karas su Lietuva ir invazija į Vilnių“, -
dėstė V.Landsbergis.
Jis pabrėžė, kad 1939 metais Lietuvos, kentėjusios nuo
agresyvių Lenkijos ir Vokietijos veiksmų, budrumas sovietų grėsmei
nusilpo, o „šalies vadovybė blaškėsi kaip muselė voro tinkle“.
Anot jo, „Lietuvos vyresnieji“ labai gerai prisimena suomių
pasipriešinimą SSRS bandymui okupuoti jų šalį, kuriuo lietuvių
valstybė nepasekė.
„Iki šiol tenka girdėti senų karių arba jų vaikų
refleksijas, kaip tėvas sakydavo: „tokią turėjome kariuomenę,
tokią ginkluotę, matėme, kokie utėlėti ubagai atėjo, mes viena
ranka po dešimt jų būtume tvarkę“, - pasakojo politikas.
Anot jo, galbūt tai galima vadinti gražia vaizduote, tačiau ji
rodo, kad būta ryžto priešintis.
„Manau, kad priežasčių daugiau negu kito šios konferencijos
pranešimo dilemoje: ar valios stoka, ar racionalus skaičiavimas.
Galima būtų dar klausti, ar pakrikimas, ar išdavystė? Manau,
susidėjo viskas. Buvo labai didelis pakrikimas, buvo ir išdavystė“,
- teigė V.Landsbergis.
„Prezidentas gal nebuvo pakrikęs ir nebuvo išdavikas, bet jis
liko mažumoje ir labai nesispyrė, nors gal paskutinio posėdžio
metu galėjo imtis kokių drastiškų priemonių“, - svarstė jis.