Šv. Mišias aukojęs Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis sako, kad ši diena yra maža metų dalis ir dar mažesnis visos mūsų istorijos trupinėlis. „Tačiau tai, kas šioje dienoje, pavadintoje Gedulo ir vilties diena, patirta, išgyventa, yra per daug, kad galėtų būti sutalpinta į keliolika valandų ir palikta užmarščiai. Birželio 14-oji, atitolusi jau septyniais dešimtmečių žingsniais nuo sovietinių trėmimų pradžios, paskatino šiuos metus Lietuvoje skirti laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių, holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimui“, - priminė susirinkusiems vyskupas.
Ganytojo teigimu, svarbu, kad liūdesys neliktų be vilties, kad gedulas ir viltis susijungę išreiškia mūsų širdies trapumą bei jautrumą, bet ir mūsų širdies jėgą. „Gerai žinome, kaip ilgai išlieka ir griaunančiai veikia patirtos nuoskaudos, jei jos negydomos, palaiko širdyje neapykantą, keršto troškimą. Tad šiandien vien prisiminti didžias netektis būtų aiškiai per maža. Reikia vaisto, kuris gydytų atmintį. Toks vaistas yra Dievo gailestingumas (...) Dievo teisingume sykiu glūdi malonė. Malonė teisingumo nepanaikina, neteisybės ji nepaverčia teise“, - sakė savo homilijoje A. Poniškaitis.
Vyskupas priminė gerai žinomus, bet nelengvus Evangelijos žodžius: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai. „Galime prisiminti, kad nuo savo atsakomybės nė vienas žmogus negali pabėgti ar pasislėpti po kitų atsakomybe. Tad žvilgsnis į praeitį ir didžiąsias netektis negali užmerkti akis į dabarties netektis. (...) Tegul ši atmintina mūsų istorijos diena vis labiau būna ne tik skausmo, liūdesio, gedulo, bet ypač vilties diena, kuri mus skatina eiti į priekį“, - linkėjo vyskupas.