Leidyklos atstovai atsivežė 200 spaustuvės dažais kvepiančios, tik pristatymo išvakarėse išleistos knygos „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ egzempliorių, iš kurių tikėjosi parduoti galbūt šimtą. Tačiau visos knygos buvo bematant iššluotos. Žmonės stojo į eilę, graibstydami pseudoistorinį veikalą po šešis, septynis ar aštuonis egzempliorius ir neslėpė nusivylimo, kai knygos baigėsi.
Buvo nuspręsta atsivežti dar 300. Dar nespėjus pasibaigti renginiui, beveik neliko ir šių. Po renginio ant stalo gulėjo pora dešimčių knygučių, kurių krūvelė tirpo akyse. Laimingieji grūdosi prie autorės stalo, laukdami autografų. Leidyklos vadovas P.Jonušas neslėpė besijaučiantis išleidęs bestselerį ir vadino knygą pelningiausia leidyklos istorijoje. 700 egzempliorių tiražo nebeliko jau kitą dieną po išleidimo.
Venesuelos lietuvės J.Statkutės de Rosales, kuri save save tituluoja kaip baltų proistorės tyrinėtoją, teiginiai istorikams kelia tik juoką.
Entuziazmas daugelio susirinkusiųjų veiduose priminė ne mokslininkų, o savotiškos religinės sektos susibūrimą. Knygos pristatymas pradėtas Lietuvos himno giedojimu, o po to sukalbėta „Tėve mūsų“ malda, pasak renginį vedusio Romualdo Grigo, vakarinių senovės baltų, kurie gyveno apie Berlyną, kalba. „Jūs gerai įsiklausykite ir pamatysite, kad kalbos struktūra niekuo nesiskiria nuo mūsų šių dienų kalbos“, - sakė R.Grigas.
„Baltuose turime ankstyviausią Europos organizuotą valstybę ir pagrindą visų ar bent didelės dalies vėlesnių Europos kultūrų, - drąsų profesionalius istorikus iš kojų verčiantį teiginį mosteli knygos autorė. - Iki šiol porą tūkstančių metų prieš Kristų užfiksuotą istoriją turėjo Egiptas ir Artimieji Rytai. Ir štai dabar atsiranda tokio pat senumo istorija Europoje.“ Taigi, pasak jos, „visos Europos kultūros šaknys – čia, po mūsų kojomis, Lietuvos žemėje“.
Pasak J.Statkutės de Rosales, pirmieji baltų žygiai vyko dar pusantro tūkstančio metų prieš Kristų. Baltai neva žygiavę į Šiaurės Vokietiją, Rumuniją, Dono baseiną, persikėlė per Kaukazą ir pasiekė Indiją. Liudijimų apie šiuos įstabius baltų praeities žygius knygos autorė tikina radusi net pas garsųjį Herodotą, bet geriausiai viską aprašo „patys tie vadinamieji gudai Ispanijoje“.
J.Statkutė de Rosales gudus tapatina su Ispanijos godais - germanų gotais.
Pasak J.Statkutės de Rosales, lotynai pasisavino žodį „lactus“ (pienas), iš kurio atsirado italų, ispanų kalbų tą patį reiškiantys žodžiai, tačiau jis kilęs iš lietuviško veiksmažodžio „lakti“. O germanų „Milch“ ar „milk“ kilęs iš lietuviško „melžti“.
Tokių ir panašių dalykų renginyje buvo galima išgirsti ne vieną. Save kaip bedarbį istoriką pristatęs kalbėtojas įrodinėjo, kad žemaičių kalba yra pati seniausia ir primityviausia, senesnė net už sanskrito – nes žemaičiai motiną vadina „ma“, o sanskrite šis žodis skamba pakankamai sudėtingai. „Mmmmm... - tai skanu, Aaaaaa – miegok, vaikeli“, - žarstė įžvalgas žemaitis.
Kitas kalbėtojas prisiminė diskusiją apie tai, kuris žodis pirmesnis – lietuviškas „Perkūnas“ ar slavų „Perūnas“. Žinoma, kad „Perkūnas“, nes žaibas trenkia per kūną. O žydų galvos apdangalo pavadinimas „kipa“ kilęs iš lietuviško „kepurė“, nes reiškia „kepa ore, saulėje“.
Vilniaus pedagoginio unisversiteto garbės daktaro vardo suteikimo J.Statkutei de Rosales istorija, papasakota renginio vedėjo, taip pat primena anekdotą. Pusiau juokais, pusiau rimtai buvo pasakyta, kad garbės daktaro vardo klausimas bus svarstomas, jeigu ji iki kitos dienos spės paruošti reikalingus dokumentus. Atrodytų neįtikėtina, bet ji paruošė dokumentus per naktį.
Istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas tokią neįtikėtiną pseudomokslinio veikalo sėkmę lrytas.lt komentavo taip: „Lietuviai – tauta, kuriems dar pasakų reikia. Tai reiškia, kad nesame subrendę.“
Pasak A.Bumblausko, kai esame toli nuo civilizacijos ir neturime normalios istorijos, vienintelis metodas ją susikurti yra liaudiškoji etimologija, sąskambių etimologija. „Jos jau K.Būga praėjusio amžiaus pradžioje atsisakė. Mokslas nuėjo savo keliu, o liaudiškoji sąskambių etimologija gyvuoja toliau. Ant jos laikosi ir visa Č.Gedgaudo koncepcija“, - sakė istorikas.
Pasak jo, Č.Gedgaudas nepateikia nė vieno istorinio fakto, ir su tokiu „mokslu“ net nėra kaip diskutuoti. Kvazimokslas neturi savęs patikrinimo procedūrų. Bene vienintelė J.Statkutės de Rosales veikalo vertė A.Bumblausko kaip istoriko požiūriu - tikslesnis VI a. gotų istoriko Jordano teksto vertimas, palyginti su dar XIX amžiuje atliktu vertimu.
Pasak mokslininko, istorijoje gali būti remiamasi ir filologų tyrinėjimais, tačiau jie turi būti rimtas mokslas. „Britanija nėra nuo žodžio „bristi“, Londonas nėra nuo žodžio „landynė“, o Siono kalnas niekaip nesusijęs su sijonu“, - juokavo A.Bumblauskas.