Sukilimo jubiliejinių metinių minėjime bei memorialo žuvusiems
sukilėliams atidarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos rezistentai,
politiniai kaliniai bei jų bičiuliai, mokslo bendruomenės,
visuomenės atstovai ir daug kitų garbių svečių.
Surengtose iškilmėse pagarsinus 162 ties Kaunu garbingai žuvusių
partizanų vardus, Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa
dedikacines salves paskyrė už žuvusius sukilimo dalyvius, už
žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės, trečioji salvė buvo už
Lietuvą Tėvynę.
„Lietuva - sukilėlių ir sukilimų kraštas, sukilimo žemė, kurią
daug sykių bemaž per du šimtmečius svetimi grobė ir plėšė. O vis
atsirasdavo vyrų ir moterų, kurie sakė „Ne“. Sukilėlis - kilnus
vardas. Prisiplakusių (nes kiekvienas galėjo užsirišęs baltą
raištį, plėšti savo kaimyną žydą ir žudyti) mes nevadinsime
sukilėliais.
Sukilėliai, galima sakyti, buvo dvejopi. Vieni rengė, planavo ir
drąsiai dalyvavo sukilime Kaune, kiti visoje Lietuvoje atsiliepė į
kvietimą išvyti bolševikų atėjūnus ir atsiimti Lietuvą. Vis dėlto
parą ar ilgiau nuo sukilimo pradžios Kaunui grėsė didelė grėsmė -
Gaižiūnuose dar tebebuvusi Raudonoji divizija. Jei bolševikai
nebūtų sprukę, patikėję klaidinama informacija, kad vokiečiai - jau
čia pat, galėjo visą Kauną paversti Rainiais ar Petrašiūnais“, -
kreipdamasis į susirinkusius minėjimo dalyvius kalbėjo
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Europos
parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis.
Priminęs, jog ir daugybei metų po atmintino bei Lietuvos
nepriklausomybei labai reikšmingo sukilimo praėjus, visokių
vertinimų būta dėl sukilėlių neryžtingumo ar nepadarytų darbų, gal
neišnaudotų progų, profesorius V. Landsbergis pridūrė: „Esu gerokai
vėliau buvęs padėtyse, kai nežinai, kas gali būti ir kuo baigsis.
Bet žinai, ką tą dieną reikia daryti ir darai“.
Vaikystės prisiminimų savo kalboje pažėrė buvęs Lietuvos
kariuomenės vadas, Krašto apsaugos ministerijos patarėjas,
generolas majoras Jonas Kronkaitis.
„Buvau tik šešerių metų. Gyvenome Kaune netoli tos vietos, kur
dabar esame. Atsimenu tėvų džiaugsmą, kad išsilaisvinome. Girdėjau
sakant „atėjo komunizmui galas“. Tada tų žodžių prasmės nesuvokiau.
Dabar suprantu, kad tuo metu atsirado drąsių lietuvių, kurie,
pasitaikius progai, stojo į kovą ginti Lietuvos nepriklausomybės.
Aukojosi, žuvo,“ - prisiminė J. Kronkaitis.
Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko
Andriaus Kubiliaus bei šios partijos frakcijos Seime vardu žodį
tarė Kauno miesto tarybos narys, buvęs miesto meras Andrius
Kupčinskas.
Memorialo sukūrimo iniciatoriams, jo kūrėjams, rėmėjams
nuoširdžiai dėkojo sukilėlius vienijančios organizacijos vadovas
Alfonsas Žaldokas. Buvo prisimintas ne tik pats sukilimas, bet ir
jo memorialo sukūrimo istorija.
2001-aisiais senosiose Kauno kapinėse, bolševikų valia po
Antrojo pasaulinio karo tapusiose parku (net nepasirūpinus iš jų į
kitas kapines perkelti šimtų ar tūkstančių čia palaidotų žmonių
palaikų), buvo pastatytas skulptoriaus Roberto Antinio sukurtas
monumentas. Didingas kryžius - medis sukilėliams atminti iškilo
fundatoriaus - Australijoje gyvenančio Jono Šliterio - žuvusio
Kaune sukilėlio sūnaus - lėšomis.
Beveik dešimtmečiui prabėgus, sukilėlių organizacijos,
geranoriškų jos talkininkų iš Seimo, Vyriausybės bei Kauno miesto
savivaldybės pastangomis monumentas papildytas simboliniais
kryželiais, o buvusiose kapinėse suformuotas skverelis, jame
nutiesti takeliai (memorialo architektė Diana Pikšrienė).
Anot skulptoriaus R. Antinio, kryželiai įkūnija lietuvių tautos
kančią ir kartu pagerbia žmonių atminimą, kurį išsaugojo ir
sakralinė vieta.
Sukilimo metinių minėjime skambėjo vokalinės grupės „Židinys“
atliekamos kovotojų už Lietuvos laisvę dainos, grojo karinis
orkestras. Kalbėjo žuvusių sukilėlių artimieji, viena jų, gimusi
jau po tėvo nužudymo, susirinkusius ypač sujaudino perskaitydama
laišką savo tėvui, kurio jai nebuvo lemta išvysti...
„Birželio sukilimas 1941-aisiais krauju nuplovė tą gėdą, kurią
užtraukė 1940-aisiais Lietuvos nepasipriešinimas“, - sakė Kauno
mero pavaduotojas Stanislovas Buškevičius, išvardinęs Lietuvos
nepriklausomybei ypač reikšmingas keturias praėjusio šimtmečio
datas: 1918-aisiais, 1941-aisiais, 1949-aisiais (garsioji Partizanų
deklaracija) ir 1990-aisiais. Jis prisiminė ir lemtingas klaidas,
turėjusias įtakos Lietuvos istorijai. Tarp jų ir dabartinę klaidą.
„Mes nestabdom savo vaikų ir vaikaičių, kurie dabar skuba
palikti Lietuvą. O reikia stabdyti visais būdais. Nedarykim
istorinės klaidos. Nes gali būti taip, kaip kažkada planavo
Suslovas, „Lietuva bus, bet lietuvių joje nebebus...“, - perspėjo
„Jaunosios Lietuvos“ partijos vadovas S. Buškevičius.