Keista – laikydami atrama kaimą ir lietuvių kalbą, „susipratę lietuviai“ net tris dienas turėdavo per Lietuvą eiti, kol surasdavo kitą „susipratusį lietuvį“! O juk visi kaimiečiai kalbėjo lietuviškai. Tad ko čia reikėjo ieškoti? Vis dėlto „susipratusių lietuvių“ patirtis, jiems ieškant lietuvių, labai primena apokaliptinį vaizdinį, kai po pasaulio pabaigos žmogus ieško kito žmogaus. Kodėl?
Panašiai jautėsi ir Jonas Šliūpas, nuvykęs į Mažąją Lietuvą išsiaiškinti, ar būtų įmanoma leisti lietuvišką laikraštį: „Dyviną įspaudą padarė ant manęs Prūsija. Keliai dailūs, ūkė kilta, namai kaimų ir miestelių švarūs, bet dvasė žmonių kas link savos tautos užmigusi! Tilžėje suėjau tūlus vyrus iš Liet. raštų draugystės, ir tie lyg šaltu vandeniu mano karštą širdį apipylė, besidyvydami, kad aš norįs Lietuvą kelti... Prūsuose nesą tokių žmonių... Jiems rūpi tik trupučius mūsų pasakų, mislius, dainas surinkti, idant išliktų tie skarbai mirštančių lietuvių tautos!“
Lietuviško modernaus nacionalizmo veikėjai labai dažnai aprašydavo savo patyrimą kaip vienišų, mažos grupelės asmenų darbą. Pasirinktieji Aušros ir Varpo pavadinimai buvo labai simboliški. Aušra žymi naujos dienos pradžią, tačiau tai reiškia, kad dabar yra dar tamsu, vos vos brėkšta… Varpas praneša žinią, ją skleidžia.3 Juk, jei visi žinotų, nereikėtų balsu „da vis garsiau“ to pranešti.
Vincas Kudirka ne kartą yra rašęs apie „nesusipratusius lietuvius“, o jo „sapnas“ apie lietuvaitę, kuri nežino, kad yra lietuvaitė, tapo kone chrestomatiniu. Todėl visiškai natūralu, kad savo darbą jie vadino „tautos budinimu“: tauta yra užmigusi, ji nežino, kas iš tikrųjų yra, nors savastį išlaikė – tai kalba, dainos, pasakojimai, menantys tolimus laikus, tolimesnius nei tie, kai valdė Vytautas, kurį prisimena Lietuvos totoriai, bet ne lietuviai.
Tad Višinskio kelionė atspindi esamą situaciją. Jo supratimu, tauta „užmigusi“, „nesusipratusi“, tačiau, jei pažvelgtume to meto lietuvių valstiečių akimis, tai normalu, – juk jie savo tapatumą sieja su katalikybe ir lenkiškumu. Tautinio atgimimo veikėjams reikėjo įveikti šį savivokos antsluoksnį ir įdiegti naują tapatumą, pagrįstą kalba, kuri puoselėjama po „šiaudine pastoge“. Vis dėlto išvengti tam tikrų prieštaravimų nepavyko. Viena vertus, „susipratusius lietuvius“ imta vadinti „naujalietuviais“, priešpriešinant juos „senalietuviams“, t. y. bajorams, išlaikiusiems senąją LDK tradiciją, – jie kalbėjo lenkiškai, bet vadino save lietuviais. Antra vertus, kaimo bendruomenė šį tą nutuokė apie Gedimino, Vytauto žygius, o Basanavičius žvelgė į gerokai senesnius laikus. Tai buvo tam tikro istorinio valstiečių bendruomenės paso paieškos – reikėjo parodyti, kad kaimo bendruomenės, kuri kalba lietuviškai, dainuoja lietuvių liaudies dainas, pasakoja pasakas ir sakmes, šaknys siekia labai senus laikus, bet dabar ji yra tiesiog užsnūdusi ir to nepamena. Taigi paradoksalu, bet „naujalietuvių“ žvilgsnis buvo nukreiptas į praeitį.
Tiesą sakant, būtų lengviau paaiškinti, kodėl XIX a. nesusidarė (jei būtų nesusidariusi!) kalbiniu tapatumu pagrįsta bendruomenė, save įvardijanti lietuviais, negu kodėl taip atsitiko. Nepaisant to, kad XIX a. buvo nacionalizmo amžius ir panašūs atgimimo procesai vyko visoje Vidurio Europoje, vis dėlto, giliau pažvelgus, apima nuostaba – juk Lietuvos ano meto visuomenės kultūriniai ir socialiniai vektoriai buvo nukreipti į ankstesnį Lenkijos ir Lietuvos valstybės tapatumą, kurį labai greitai pradėta sieti su lenkiškumu. Žinoma, baudžiavos panaikinimas sudarė sąlygas, kad ir prakutę valstiečiai galėtų, sukaupę šiek tiek pinigų, leisti sūnus į mokslus. Šie dažniausiai tapdavo gydytojais ir kunigais.
Užėmę tvirtesnes pozicijas visuomenėje, būtent jie diegė gimtąja kalba pagrįstą tapatumą. Vis dėlto „dviguba“ lietuvio ir lenko savimonė buvo būdinga ne tik bajorams, bet ir valstiečiams (tą aptariau straipsnyje KB nr. 5). Lenkai buvo laikomi draugais ir broliais, o ne priešais. Kitaip tariant, kyla klausimas: kodėl valstiečių, o kai kada ir bajorų, vaikai apsisprendė būti lietuviais, bet ne lenkais arba ne lietuviais ir lenkais?
Kodėl ir kaip atsirado lietuvių tauta, suvokianti savo atskirumą ir siekianti tapti nepriklausoma? Juk tyrinėdami to meto mentalitetą ir savimonę neaptinkame jokių ženklų, kurie pranašautų ką nors daugiau negu etnografinis Lietuvos likimas. Susidomėjimas lietuvių valstiečių kultūra, jų dainomis ir pasakomis buvo greičiau mokslinė veikla, skubėta fiksuoti ir išsaugoti nykstantį etnokultūrinį klodą, bet tai nesieta nei su nauja lietuvių savimonės trajektorija, nei (juo labiau) su galima Lietuvos nepriklausomybe. Lenkai irgi džiaugėsi, kad buvo išleistos Juškos surinktos dainos: „Tasai išleidimas papildo žymią spragą tame dalyke, nes jau rusinų ir lenkų dainų melodijos esančios surinktos ir išleistos anksčiau.“4
Jų požiūris ir laikysena pasikeitė tik tada, kai lietuviai ėmė mąstyti apie atskirą savo valstybę.
Ir vėl kyla klausimas: o kaip pavyko sutelkti jėgas, jas mobilizuoti? Kokiu būdu lietuviams įrodyta, kad jie yra lietuviai? Kas lėmė, kad iš paprastų (lenkuojančių) lietuvių jie tapo „susipratusiais lietuviais“?
Kultūros semiotika, su ja susiliečiančios teorijos ir metodologijos (tarkime, Michelio Foucault „genealogija“) siūlo gerai išgaląstus įrankius preparuoti kultūrą sinchroniniu lygmeniu. Sunkumų kyla, kai susiduriame su diachronija. O sunkiausia yra paaiškinti, kodėl keičiasi kultūros reikšmės. Tad dažniausiai apsiribojama konstatavimu, kad štai tam tikru momentu įvyko tam tikri pasikeitimai. Tarkime, Foucault kalba apie žinijos struktūras, būdingas Vakarų kultūrai, tačiau nepaaiškina, kodėl jos keičiasi.5
Bandysiu užčiuopti bent vieną tapatumo transformacijai būtiną elementą – tai emocijos. Patyrinėkime, kokią įtaką kolektyviniam tapatumui daro pasididžiavimo ir garbės jausmas.
Vinco Kudirkos tapimas lietuviu
„Įsibėgėjusi lenkų šlėktiška dvasia negalėjo susilaikyti, apsiaupdama ir kiekvieną lietuvį. Vos spėjau apsivilkti mėlyna mundieraite su baltais sagučiais ir susimaišiau su draugais mokiniais, pajutau, kad mano dvasioje kažin kas dedasi. Kas dedasi, numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuo aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jog aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojo sūnumi esant. Žinoma, išlikimo instinktas liepė man niekad neatsiliepti lietuviškai ir saugotis, idant niekas nepamatytų, kad mano tėvas dėvi sermėginę ir moka tik lietuviškai. Dėl to stengiausi kalbėti, nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie manęs atvažiuodavo aplankyti, šalindavausi iš tolo, jeigu tik pastebėdavau, kad kas draugų ar ponų mato... Tapau mat lenku ir kartu ponu – tekau lenkiškai dvasiai“,6 – rašė Vincas Kudirka.
Jo įspūdingas liudijimas atveria duris į lietuvių tapatumo kalvę: „Paleido ant Velykų. Keletas mokintinių susitarėme pasisamdyti arklius ir keliauti drauge namon. Tarp mūs buvo Basanavičius, mokintinis iš vyriausios kliasos. Bevažiuojant jis atsiliepia: „Panowie, zaspiewajmy!“ Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti. Tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: „Augin tėvas du sūneliu...“ Rodos, kad man kas gerklę užėmė iš gėdos. „Chlop“, – pamislijau sau lenkiškai ir nuleidęs nosį tylėjau.“7
Tapimas lenku reiškė galimybę kilti socialinės hierarchijos laiptais. Tai visiškai atitinka jau nagrinėtas mentaliteto struktūras.
Tačiau atkreipkime dėmesį į Kudirkos savijautą, kai jis įsisąmonino savo tapatumą: „Po to ar į pusmetį gavau Nr. 1 Aušros numerį. Žiūriu, pirmame puslapyje stovi Basanavičius. „Pranašas“, – pagalvojau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti Aušrą ir... nebeatmenu jau visko, kas paskiau su manimi darėsi... tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į sienas mano kambarėlio... rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios negrąžinamai išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Po to pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk, ir tas pasaulis man per ankštas... Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…“8
Kudirka patyrė tokias transformacijas: „gėda būti lietuviu/lietuviškai kalbėti“ – gėda gėdytis būti lietuviu/lietuviškai kalbėti“ – „didžiuojuosi esąs lietuvis“. Jo lietuviškumas buvo susijęs su kalba, kurios jis iš pradžių gėdijosi, o vėliau, skaitydamas lietuvišką Aušrą, suprato, kad yra lietuvis ir privalo grąžinti skolą tėvynei.
Ankstesniame straipsnyje (KB nr. 5) aptariau, kad tiek krajovcų (Lietuvos lenkų, „likusių be vardo“ litwini), tiek „tuteišių“, tiek ir modernių lietuvių tapatumas kilo iš bendro vardiklio, bet susitelkusios grupės apibrėžė save pagal skirtingus kriterijus. Dabar paanalizuokime, kaip modernusis lietuvių tapatumas buvo įtvirtintas.
Kalbinis tapatumas
Anot garsios Czesławo Miłoszo frazės, moderni Lietuva gimė iš filologijos. Nuo XIX a. pabaigos pagrindiniu tapatumo kriterijumi tapo kalba. Mečislovas Davainis-Silvestraitis viename eilėraštyje rašė:
Juk tai viena gentė mūsų
Po Maskolium ir po Prūsu:
Liuteriai ir katalikai –
Tegyvuoja mūsų mužikai!
Ponai štuką mums iškirto,
Kad į Vokiečius pavirto.
Būrs Lietuvis neišnyko –
Tegyvuoja kalba mužiko!
Eilėraštis rodo, kad jau bandoma peržengti konfesinį tapatumą. Aiškinama, esą liuteronai ir katalikai gali priklausyti tai pačiai bendruomenei, jei jie kalba ta pačia (lietuvių) kalba. Nuo šiol kalba, o ne konfesija, tampa bendruomenės apibrėžtimi – tai XIX a. antrosios pusės realybė.
XIX a. pabaigoje susiformuoja kalbinis tapatumas – dabar lietuviu laikomas tik tas, kuris kalba lietuviškai. Bajoriškasis tapatumas, paremtas valstybės ribomis ir religija, atmetamas. Be abejo, tai susiję su visuomenės demokratizacija ir valstiečių luomo iškilimu, įsitraukimu į viešąjį krašto gyvenimą – vis daugiau valstiečių galėjo leisti sūnus mokytis.
Štai Antanas Smetona Viltyje rašė: „Taigi, kas laiko save lietuviu, bet nemoka ir nerodo noro mokytis lietuviškai, tas nebe lietuvis, tas nesusipratęs.“
Kunigas Gimžauskas pabrėžė:
Nėr tėvynės be liežuvio.
Kiekviens šitą gal suprasti.
Atimk kalbą nuo lietuvio
Tai Lietuvos neesti.
Šis tapatumo lūžis, jei lūžiu vadinsime naują, neįprastą laikyseną, naują savivokos kryptį, įvyko anksčiau. Jau Aušra lietuvių kalbą siejo su lietuvių tapatumu: „Lietuvos dvasė per tiek šimtų metų neprieteliszka ranka gesįta szendien didei sunykus! Vislab, kas buvo lituviszka, per ilgus metus buvo rupinama isznaikinti, isz szaknų iszrauti. Drauge su sunaikinimu kalbos isznaikįta tapo senovės Lietuvos dvasė; kalbai ir dvasei sunykus, nuvargo ir visa mūsų giminė!“
Arba:
Tewu mano žeme, brangioji Lietuwa!
Ne daug tawo waiku – maža juju kruwa;
Nors daugel isz juju jau susilenkavo,
Po sziaudiniu stogu gywoj žodis tawo!
Prigimtoji žeme, brangioji Lietuwa,
Kaip senelei sako, daug platesnė buwo.
Nors taw kaimynai grabą nor priskirti,
Asz neduosiu kalbai prigimtai numirti.
Šie teiginiai aiškiai rodo, kad svarbiausiu lietuvybės kriterijumi tampa lietuvių kalba, bet ji vis dar laikoma po sziaudiniu stogu, t. y. lietuviškai kalba tik valstiečiai. O kaip ir kokiu būdu kalbinį tapatumą priėmė visa bendruomenė?
Kodėl Prancūzijos piemenys kalba lietuviškai
Savaime aišku, kad Prancūzijos piemenys XIX a. tikrai nekalbėjo lietuviškai ir net nežinojo, kad Lietuva apskritai yra. Vincas Kudirka aprašo anekdotišką atvejį apie savo „draugą iš I kliasos, kuris užklaustas mokintojo, kaip kalba piemens Francūzijoje? – atsakė: l i e t u v i š k a i “.
Nežinia, ar tai buvo tikras nutikimas, ar jį sugalvojo pats Kudirka, norėdamas parodyti, kaip absurdiška lietuvių kalbą sieti su „chlopų“ kalba. Jis aistringai kritikavo tuos lietuvius, kurie atsižadėjo savo tėvų kalbos, jos gėdijosi ir kalbėjo lenkiškai, esą lietuviškai kalba tik valstiečiai. Todėl suprantama jo draugo – tikro ar išgalvoto – logika: jei valstiečiai „chlopai“ kalba lietuviškai, tai ir Prancūzijos „chlopai“ (piemenys) turėtų kalbėti lietuviškai. Kad lietuvių kalba buvo laikoma „nekultūringa“, „necivilizuota“, „žemesne“, tinkama tik valstiečių luomui, žinome seniai. Tačiau šį reiškinį reikėtų patyrinėti atidžiau, kad geriau suprastume, ką anuo metu tai reiškė ir kokia logika buvo remiamasi.
1830–1831 m. sukilimo vadovybė atsišaukime „Broley Žemayscicy yr Letuwininkay“ žadėjo: „Po pabayktos waynos, kayp jau newiena Maskole nepalyks Žemaysciose, palikset tuo kartu tykrais Lankais walnays.“
Matome, kad laisvė čia siejama su lenkiškumu. Tapti laisvam reiškė tapti lenku. 1863 m. sukilimas paliko tokį liudijimą: „Jei, Dieve duok, bus lenkų valdžia, tuomet visai tautai bus duota žemė ir laisvė, valstietis taps lyg bajoras.“
Šiuos atsišaukimus liaudis palaikė, buvo net taip dainuojama:
Kai bus lenkų karalystė,
Gausit visi bajorystę,
Tiktai muškim tuos vabalus.
Taigi laisvė apibrėžiama kaip išsivadavimas iš baudžiavos – tada visi taps bajorais, o kartu ir lenkais. Į lenkiškumo sampratą – bent jau Lietuvoje – buvo įtrauktas ne tik religinis (lenkas – tai katalikas), bet ir socialinis (lenkas – tai bajoras) turinys. Aišku, tai atitiko to meto tikrovę: bajorai kalbėdavo lenkiškai ir daugelis laikė save lenkais.
Aiškėja ir kitas aspektas: kylant socialinės hierarchijos laiptais, buvo atsisakoma lietuvių ir pereinama prie lenkų kalbos. Valerijus Čekmonas teigia: „Kaip šlėktų kalba, panaikinus baudžiavą, ji tampa taip pat pasiturimo gyvenimo, tvirtos visuomeninės padėties ženklu. Paribio zonos gyventojai dar ir dabar prisimena, kad pralobę ūkininkai laikę savo pareiga mokyti vaikus lenkiškai ir patys ta kalba kalbėdavę namie. Taigi lenkų kalba paribyje apskritai, vadinasi, ir lietuviškai kalbantiems žmonėms, reiškė socialiai didelį prestižą.“
Tą patį pabrėžia ir Halina Turska: lenkų kalbą perėmė pirmiausia turtingesni žmonės arba užimantys kokius nors postus, pavyzdžiui, seniūno, miškininko. Jei kuri nors šeima pradėdavo lenkiškai kalbėti, kiti sakydavo, kad jie „prie šlėktos“ arba kad turtingai gyvena.
XIX a. paliko gausybę liudijimų, kad lenkų kalba buvo siejama su aukštesniu socialiniu sluoksniu. Jonas Šliūpas autobiografijoje rašo, esą tėvas ketino nuvežti jį pas savo brolį kunigą: „Sako, pas dėdę išmoksite politikės, gražaus apsiėjimo ir lenkiškai kalbėti... mat, tėvai dar ne kartą svajojo, kad tai, kas lenkiška, gražiau yra, ir sapnuodavo apie įsipirkimą į bajorystą. Matomai, bajorai dar turėjo kokias privilegijas, kurių neturėjo mužikai.“
Tad lenkų kalbos perėmimas buvo natūralus žingsnis.
O dabar pažiūrėkime, kaip šį socialinį statusą vertina tradicinė kultūra, XIX ir XX a. valstiečių bendruomenė. Remiuosi etnografine medžiaga 1997 m. surinkta Varėnos (Mikalčiūnai) ir Vilniaus (Airėnai, Bezdonys, Vindžiūnai) rajonuose. Medžiaga saugoma autoriaus archyve. Kas išlaiko skirtumus konfesiškai homogeniškuose rajonuose? Kuo yra grindžiamas priklausymas vienai ar kitai tautai?
Keliu hipotezę, kad etninį susisluoksniavimą lėmė socialinio prestižo hierarcija.
Pirmiausia išsiaiškinkime, koks lenkų ir po prostu kalbų santykis. Po šiuo įvardijimu slepiasi dvi kalbos: baltarusių ir lenkų (vienas iš tarmių variantų). Tai nėra keista, nes baltarusiškai kalbantys katalikai laiko save lenkais. Jau pats kalbos pavadinimas nurodo hierarchinę struktūrą: yra „paprasta“ ir yra aukštesnė (lenkų) kalba.
Štai Eišiškių apylinkėse kaimai dalijami į „šviesius“ ir „tamsius“, pagrindinis to skirstymo požymis yra lenkų kalbos mokėjimas. Tai, kas „lenkiška“, laikoma visko, kas „šviesu“ ir „kultūringa“, sinonimu. Galima numanyti, kad tokia hierarchinė struktūra padėjo baltarusių kalbai išlikti, nes nevertė jos asimiliuotis su lenkų kalba.
Tuo remiantis galima drąsiau interpretuoti surinktus duomenis. Visuotinai žinoma, kad Vilniaus kraštas – tai ir gudų kraštas. Kas tie gudai yra? Šiuo atveju nereikėtų supaprastinti situacijos ir tapatinti jų su baltarusiais, nes tai nepadės išsiaiškinti etnokonfesinių šio regiono santykių, tik dar labiau juos supainios.
Čia plačiau nenagrinėsiu „gudo“ reikšmių. XIX a. kalbininkai manė, kad šį žodį baltai vartojo gotams įvardyti, tačiau neseniai Simonas Karaliūnas, remdamasis baltų/lietuvių kalbų ypatybėmis, argumentuotai įrodė: „Heteronimu gudai lietuviai vadina kitomis tarmėmis kalbančius lietuvius, ir toks vartojimas orientuojamas rytų kryptimi. Prūsų lietuviai gudais vadino šiaurės rytuose esančius lietuvius abipus Nemuno; vakarų lietuviai gudais vadino vakarų ir vidurio aukštaičius; pastariesiems gudai yra patys rytiniai kitatarmiai kaimynai ir vietiniai arba dar toliau į rytus gyvenantys baltarusiai.“
Įdomu, kad vienas iš semantinių „gudo“ aspektų yra „mažas“, „prastas, netikęs, menkas, niekingas“. Beje, tai rodo ir vėlesni ne tik Vilniaus krašto etnonimai. Antai XVII a. Prūsijoje gudu buvo vadinamas apdriskęs, prastai apsirengęs žmogus.25 Be to, gudu vadindavo ir tą, kuris neaiškiai, nesuprantamai kalba. Tokie Prūsijos lietuviams atrodė Didžiosios Lietuvos lietuviai, žemaičiams – aukštaičiai, o aukštaičiams – baltarusiai. Daiva Astramskaitė-Vaitkevičienė atkreipė dėmesį į mitologines „gudo“ reikšmes, siejamas su ekstrasocialine būtybe, kuria kartais gąsdinami vaikai:
Ačia, ačia, maumą, aa, aa, guda,
Aš Jonulio neduosiu,
Ba jis mažutukas.
Mitologiniai duomenys, ko gero, padėtų geriau išsiaiškinti senąsias „gudo“ reikšmes ir suprasti jų funkcionavimą, tačiau tai jau atskiros studijos reikalas. Šiame tyrime apsiribosiu mažiau ambicingais tikslais.
Vilniaus krašto lietuviai sako, kad gudas nesiskiria nuo lenko:
„ – Kas yra gudas?
– Gudas yra tas pats lenkas, tik negrynai kalba. Žodžiai kitokie.“
Tačiau kiti tuoj pat patikslina: „Gudas – tai prazviščias lenko. Lenkas – tai tikras jau užvardijimas, o gudas – tai pravardė. Kai ant lenko pasakai gudas, jie supyksta. Pasakyti gudas, tai blogai pavadinti. Bet šiaip lenkas nuo gudo niekuo nesiskyrė. Va ir pas mus yra dzūkas ir žemaitis. Tai toks pat skirtumas tarp gudo ir lenko.“
Šiuo požiūriu įdomios Mikalčiūnų apylinkės Varėnos rajone. Ten gyvena lenkai, lietuviai ir baltarusiai/gudai. Visi jie yra katalikai. Kurklių kaime vienas lietuvis taip teigė: „Lenkas ir gudas yra tas pats. Ir gudas, ir lenkas yra katalikas.“
Vadinasi, „gudas“ yra lenko pravardė. Taip suponuojama hierarchinė struktūra, kuri atitinka opoziciją šviesus vs tamsus, apie kurią jau kalbėjome.
Varėnos rajone sakoma: „Gudas – tai prasčiokas, kas paprastai kalba. Čia seni lietuviai nemoka kalbėt, kaip reikia. Kai kaimynai sueina, – kalba gudiškai. Va, ir mano žmona irgi gudiškai kalbėjo, o lietuviškai nemokėjo. Tik kai vaikai pradėjo eit į mokyklą, – ten lietuviškai kalbėjo, – tai per juos išmoko lietuviškai.
– O kuo skiriasi lenkas nuo gudo?
– Nu, kad lenkas ir gudas tas pats. Tik kai gudiškai kalbi, tai prastas. Mano tėveliai taip kalbėjo, ir aš esu gudė. Ir lenkas, ir gudas yra katalikai. O mes ir lietuviškai prastai kalbam – dzūkiškai, nu ne grynai lietuviškai.“
Taigi lietuviams lenkas ir gudas yra tas pats, arba gudas yra lenko pravardė. „Lenkas“ įkūnija „šviesumą“, o „gudas“ – „tamsumą“. Darosi aišku, kodėl gudas yra lenko pravardė: norint įžeisti, pažeminti, pavadinama etnonimu, kuris turi „menkinamąjį“ atspalvį. Tai įmanoma todėl, kad baltarusiškai kalbantys žmonės įvardija save lenkais.
Taip pat suprantama, kodėl Aldiškių kaimo lenkas teigė: „Gudai – tai baltarusiai, o čia lenkai. Tai du skirtingi dalykai.“
Pats save jis, be abejo, laiko lenku.
Taigi tie, kurie supranta kalbantys „ne taip grynai lenkiškai“, didelio skirtumo tarp gudo ir lenko neįžvelgia, netgi tvirtina, kad tai yra tas pats. O tie, kurie laiko save „šviesesniais“, aiškiai brėžia ribą tarp lenko ir gudo. Beje, Laima Anglickienė rašo: „Niekinančią, blogą prasmę turi ir kai kurie liaudiški augalų bei gyvūnų pavadinimai su šaknimi gud-. Tai nelabai vertingi, bet savo išvaizda panašūs į naudingesnius, vertingesnius augalus: „gudablė – tekšė (avietės rūšis), gudkarklis – gluosnis, blindė, alyva, gudobelė – šaltekšnis, laukinė obelis, gudas (gudažolė, gudbarščiai) – rūgštynė…“
Kyla klausimas: o kur pagal susiklosčiusią hierachinę struktūrą yra lietuviai? Atrodo, jie išstumti į užribį. Lenkai juos vadino chamais. Varėnos rajone Pakanavės kaimo žmonės sakė: „Jie, lenkai, labiau galvas buvo iškėlę prieš lietuvius, į mus žiūrėdavo iš aukšto. Kai norėdavo įžeisti, tai lenkai ant lietuvių pasakydavo: „cham“. Lietuviai atsilygindami: „išverstarankoviai“. Oi būdavo, kad ir susimušdavom mokykloje, vaikais būdami. Aišku, tik vaikai mušdavos.“ Šią pravardę galima vadinti atsaku į lenkų nubrėžtą socialinę hierarciją: „išverstarankovis“ – tai „išvirkščias“, „priešingas“. Pravardė sukonstruota remiantis ta pačia struktūra, bet vertinant ją priešingai.
Gudai lietuvius pravardžiavo „klumpiniais“: „Kai supyksta, tai „klumpiniais“ pavadina lietuvius. Bet dabar gudus „klumpiniais“ gali pavadinti, nes jie prasčiau gyvena. „Klumpinis“ – tai reiškė prastesnis. Bet čia niekas nei anksčiau, nei dabar klumpių nenešiojo. Ten toliau į Lietuvą.“
Panašu, kad gudai lietuvius laikė dar žemesniais pagal socialinę hierarchiją.
Taigi matome, kad lenkai – tai socialiai „aukštesnis“, „kultūringesnis“, „civilizuotesnis“ sluoksnis, o gudai – žemesnis, „paprastas“. Lietuviai iš šios hierarchinės struktūros apskritai išmesti, taigi jie – dar žemesni.
Štai kodėl lietuviškumas buvo suvokiamas kaip gėda. Lietuviai mokėsi „kiek galėdami, lenkų, bet daugiausia gudų kalbos ir jeigu juos kas nors poniškai apsirėdęs, koks ponas, lietuviškai užkalbina, tai jie, mįslydami, kad juos nor’ išjuokti, lietuviškai neatsiliepia, tik gudiškai“.
„Asaviečius kažkas įkalbėjo, kad jų kalba visiškai prasta, prastesnė net už „prostą“ gudų kalbą, kad su ja Dievui nei nesirodyk, kad Dievas labiau mėgsta ponišką kalbą.“
Kaip teigia Halina Turska, socialiniai ekonominiai procesai lėmė, kad atsirado du galios vektoriai. Viena vertus, lietuvių ūkininkams praturtėjus, susikūrė galingesnė lietuvių inteligentija, pradėjusi „budinti“ tautą. Antra vertus, lietuviai buvo nuolatos lenkinami. Tarp valstiečių irgi plito polonofilinės nuotaikos. Lenkiškumas buvo siejamas su aukštesniu socialiniu sluoksniu ir vertinamas teigiamai, vadinasi, socialinis mobilumas turėjo atverti dar platesnius vartus lenkų kalbai ir lenkiškam tapatumui. Lietuvių liaudies dainos eilutė „visi būsit Lenkay“ galėjo būti pranašiška (juk tai ir buvo parašyta remiantis tokia kultūros logika).
Ne gėda būti lietuviu
Garsus kultūros semiotikas Jurijus Lotmanas yra detaliai aptaręs gėdos ir baimės vaidmenį kultūroje. Pasak jo, grupės, kurią vienija gėda, atskyrimas nuo grupės, kurią vienija baimė, sutampa su skirstymu į mes ir jie. Kultūros atžvilgiu mes – tai kolektyvas, kuris pripažįsta bendras vidines gėdos ir garbės normas. O baimė lemia mūsų santykį su tais, kurie yra išorėje. Pasak jo, gėda ir garbė funkcionuoja bendruomenės viduje tarp lygių asmenų, o baimė apibrėžia hierarchinių subjektų tarpusavio ryšius. Štai XIX a. Rusijoje (kaip, beje, ir kitur) kilmingųjų veiksmus apibrėžė gėdos ir garbės jausmai (rusų literatūroje visapusiškai aprašyta gėdos baimė), o santykis su valstiečiais buvo grindžiamas jiems diegiama baime (taip siekta paklusnumo).
Baimę sukelia kas nors iš išorės, o gėda užplūsta iš vidaus. Valgyti rankomis man nebus gėda tol, kol aš pats to neįsisąmoninsiu. Kas nors iš išorės (pavyzdžiui, tėvai) gali mane bausti, aš galiu tinkamai elgtis, kai esu kontroliuojamas, tačiau, ištrūkęs iš kontrolės, elgsiuosi taip, kaip noriu. O nuo gėdos jausmo nepabėgsi, nes gėda jaučiama ir tada, kai niekas nemato, kai esi tik pats su savimi.
Baimė yra kontrolė iš išorės, o gėda – iš vidaus. Tad garbės ir gėdos (atitinkamai negarbės ir negėdos) svertai būdingi bendruomenei, kuri remiasi lygiateisiais ryšiais. Čia ir slypi transformacijos galimybė: tą, kas anksčiau atrodė gėdinga, pavertus pasididžiavimo vertu objektu, galima aktualizuoti ir įteisinti tam tikrą grupę. Šiuo atveju buvo įteisinta valstiečių, kalbančių lietuvių kalba, bendruomenė.
Garbės svertas buvo labai svarbus „susipratusiems“ lietuviams. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė rašė: „Užtektų juk jau romantizmo laikų, kuomet vien džiaugėmės ir, trindami mieguistas akis, šaukėme viens kitam: „Ar žinai, brol, juk aš lietuvis, ir moku lietuviškai, ir nesigėdysiu su tavimi ant ulyčios ir kitose vietose lietuviškai šnekėti“. – „Ir aš irgi nebūsiu už tave prastesnis“. – O mūsų tėvynė tokia puiki! Ir joje pievos žaliuoja ir miškai gaudžia, ir laukuose javai uždera ne prasčiau kaip kitur, ir mes niekuo ne prastesni už kitus žmones, todėl nesidrovėkime tarti balsiai: „Aš lietuvis! Tu lietuvis! Mes visi lietuviai! Mūsų tėvynė Lietuva!“
Čia reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą: negėda būti lietuviu valstiečiu. Tai buvo laikoma natūraliu dalyku, niekas nereikalavo, kad valstiečiai kalbėtų lenkiškai. Tačiau tiems, kurie socialinės hierarchijos laiptais pakilo aukščiau, vartoti lietuvių kalbą atrodė gėdinga. Kitaip tariant, po baudžiavos panaikinimo nebeliko baimės sverto, kuris atskirtų ponus nuo valstiečių, tačiau išliko gėdos svertas. Noras pasiekti ko nors daugiau socialiniu atžvilgiu vertė atsisakyti lietuvių ir pereiti prie lenkų kalbos. Taip buvo todėl, kad ši (lenkiškai kalbanti) bendruomenė lietuvių kalbą laikė valstiečių, „chlopų“ kalba, netinkama aukštesniam luomui.
Į mokslus išleisti lietuvų valstiečių sūnūs paklusdavo šiam reikalavimui. Jie atsisakydavo lietuvių kalbos ir kalbėdavo lenkiškai.
Baudžiavos panaikinimas nereiškė, kad išnyko ir mentaliteto struktūros, persismelkusios baudžiavine ideologija. Socialinis mobilumas atvėrė dar platesnes galimybes perimti lenkų kalbą.
Lietuvių kalbai žūtbūt reikėjo išsikovoti teisę egzistuoti, reikėjo įrodyti, kad lietuviškai kalbėti ne tik nėra gėda, o atvirkščiai – verta tuo didžiuotis. Jei nebūtų atsiradęs šis svertas, būtų buvusi masiškai perimta lenkų kalba ir kultūra. Taigi vien socialinės reformos dar nereiškia, kad būtinai atsiras ir nacionalinis sąjūdis. Suprantama, jei baudžiava nebūtų buvusi panaikinta, vargu ar būtų prasidėjęs nacionalinis lietuvių atgimimas. Tačiau ne ką mažiau svarbu įveikti ir mentaliteto pančius, paveldėtus iš praeities.
Kai atsikratoma gėdos jausmo, pradeda galioti naujos taisyklės ir galima nebeslėpti savo tapatumo, įteisinti jį ir sulaukti palankaus aplinkinių vertinimo.
Propaguoti šią garbės ir gėdos dialektiką pradėjo ne Vincas Kudirka – žemaičių bajorai kalbėjo apie tai jau XIX a. pradžioje. Prisiminkime vieną Simono Stanevičiaus eilėraštį:
Mačiau Vilnių, šaunų miestą,
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą.
*
Šlovė visus sujudino
Gera tėviškei daryti,
Ir, ką amžiai pagadino,
Čėsas yra sutaisyti.
*
Daugel metų sviets rokavo,
Mūsų žemė kaip pražuvo,
Kaip užmiršo kalbą savo
Ir užmiršo, kuomi buvo.
*
Tarp žemaičių vis atgijo
Garbė tėvų ir liežuvis,
Meilė tarp jų išsiliejo,
Prasidžiugo ir lietuvis.
*
Sveiks, Ringaude, mūsų tėve!
Sveiks, Mindauge, karaliūnai!
Garbę jūsų skelbdink, dieve,
Kuri linksmin mumis nūnai.
*
Sveiks būk, senas Gediminas!
Sveiks, Algirde galingiausias!
Sveiks, Kęstuti minėtinas,
Iš žemaičių ko stipriausias!
*
Buvot ligšiol užmiršime
Dėl daugumo neprietelių,
Štai žemaičių surinkime
Šlovė jūsų prisikėlė.
*
Prasidžiugo Lėtų šalys
Ir geruma sūnų savo,
Nesang greitai iš nevalios
Pražuvimo išvadavo.
*
Šviesi saulė užtekėjo,
Lėtų nušvito pašaliai,
Rankas ant akių uždėję,
Išsisklaidė neprieteliai.
*
Šimtabalsis garsas lėkė,
Ilgus sparnus plasnodamas,
Nepaliaudams šaukė, rėkė,
Po pasaulį skrajodamas:
*
Veizdėk, sviete nusiminęs!
Kas ten šiaurėj atsitiko,
Lietuvos senos giminės
Pražuvime sveikos liko.
Eilėraščio autorius kreipiasi į istorinę tradiciją, nori atgaivinti didžiųjų kunigaikščių šlovę (plačiau apie šlovės ir garbės skirtumus yra rašęs Paulius Subačius33). Stanevičiaus adresatas yra bajorai – tie, kuriems svarbi istorinė perspektyva. Garbingas yra noras būti tauta, lygia tarp kitų tautų. Tačiau čia nebandoma keisti to meto realybės, nesipiktinama, kad lietuvių kalba laikoma „mužikiška“, nesiekiama sugriauti įsitvirtinusio požiūrio. Aišku, tuo metu, esant baudžiavai, ši opozicija („mužikiška lietuvių vs poniška lenkų kalba“) nebuvo aiškiai išreikšta vien todėl, kad ji nebuvo aktuali, socialinis mobilumas tada buvo toks menkas, kad lietuvių kalba nekėlė jokios grėsmės, neturėjo pretenzijų tapti „elito“ kalba.
Utenos apylinkių dvarininkas Pranciškus Vilčinskis nusiuntė Eustachijui Tiškevičiui tokį eilėraštį:
Kur Kunigaykszczey nuzdieia,
Ku musu Zemi tureja
Ir lietuviszkay kalbeia,
Kur musu Jaunimas ginklay
Ju stiprybies waldzios ženklay?
Lika tik kapay paminklay.
Kas ios suieszkat nares,
Kitam dot‘ zyniu gales,
Garbi nuo musu tures.
Idealas – senoji LDK, jos kunigaikščiai ir sąjunga su Lenkija. Atgaivinti tokią senovę yra garbingas dalykas. Dionizas Poška rašė:
Lietuway nier giedas
Sawa žinkla statiti pri Greku peliedas.
Lietuva gretinama su antikinės kultūros idealais – su Graikija. Tai aukštosios kultūros laukas, kuris niekaip neatliepė to meto realijų. Todėl „savo ženklą statyti prie graikų“ atrodė normalu, bet nebandyta nė užsiminti, kad „prie lenkų“ negėda kalbėti lietuviškai… Labai būdingas dalykas: Poška poemoje „Mužikas žemaičių ir Lietuvos“ užjaučia baudžiauninką, aiškina jo dorybes, aiškina, kad pasaulis laikosi tik ant jo pečių, bet šio pasididžiavimo nesieja nei su tautiškumu, nei su nauju kolektyviniu tapatumu.
Taigi reikėjo sulaukti Kudirkos kartos, kuri tą pasididžiavimą susiejo su lietuvių kalba, su kasdienine praktika, t. y. su kalbėjimu lietuviškai viešosiose erdvėse. Ankstesnę socialinę gėdą išstūmė pasididžiavimas. Baudžiavos panaikinimas suteikė valstiečiams galimybę praturtėti, įgyti išsilavinimą, užimti aukštesnę socialinę padėtį, tačiau, kaip minėta, tai nepakeitė jų mąstymo krypties. Baudžiavinio mentaliteto pančius sutraukė aušrininkai ir Kudirka. Tad šis jų veiksmas mentaliteto srityje simboliškai reiškia tą patį, ką socialinėje ir ekonominėje plotmėje reiškė baudžiavos panaikinimas. Jei to nebūtų buvę, lietuvių ir Lietuvos likimas būtų buvęs visiškai kitoks.