Stelmužė saugo šimtmečių paslaptis

Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie medinę Stelmužės bažnyčią ir senąjį ąžuolą. Šis gamtos paminklas garsus ir tuo, kad yra bene vienintelis Lietuvos medis, kurį privalu aplankyti visiems moksleiviams. Ir jie tai daro su didžiuliu malonumu.

Lietuvos geografas, gamtininkas profesorius Česlovas Kudaba yra sakęs, kad „...įžymybių šiose apylinkėse netrūksta. Tik mums pasididžiavimo jomis stinga, netgi elementarios savigarbos.“ XVII a. buvusio dvaro sodybvietėje esanti bažnyčia ir varpinė – respublikinės reikšmės architektūros paminklai, vieni iš iškiliausių ir autentiškiausių medinės sakralinės architektūros statinių ne tik Zarasų rajone, bet ir Lietuvoje.

Ši vietovė žinoma nuo XVI a. II pusės. Anot padavimo, kažkoks milžinas nutarė ant pravažiuojančio caro karietos nuversti ąžuolą, tačiau vienas stelmužiškis stipruolis, atrėmęs tą ąžuolą, išgelbėjo carą. Arogantiškas imperatorius šiam žmogui už išgelbėjimą ne tik pinigų nepasiūlė, bet netgi padėkoti nesiteikė. Ėmė ir nurūko savo šešiakinke.

Stipruolis iš apmaudo karietą pasivijo, griebė už rato ir pusė ratlankio liko jo saujoje. Gal todėl Stelmužės dvaro herbe buvo vaizduojama pusė ratlankio.

Stelmužės galiūnas ir caras padavime minimi neatsitiktinai. Manoma, kad kadaise prie Stelmužės ežero būta pilies. Vėliau čia iškilo dvaras, kurį XVII–XIX a. valdė Livonijos baronai Folkerzambai ir caro statytiniai Valujevai. Juos XIX a. pabaigoje pakeitė baronai Hanai. Vienas iš Valujevų buvo carinės imperijos ministru.

1650 m. dvaro savininko Folkerzambo nurodymu buvo pastatyta medinė bažnyčia. Ji suręsta gabių meistrų rankomis, naudojant pagrindinį darbo įrankį – kirvį, be pjūklo ir vinių. Tik durų lentoms sutvirtinti buvo panaudotos kaltinės vinys.

Stelmužės kultūros paveldo objektai – bažnyčia ir varpinė yra unikalus, tobulas liaudiškos sakralinės architektūros ir įspūdingos medžio skulptūros jungties pavyzdys, įkūnijantis natūralų žmogaus buities ir kūrybos ryšį su gamta.

Bažnyčios pastato išorei būdinga monumentalumas ir sunkios proporcijos. Visoje kompozicijoje dominuoja gegninės konstrukcijos dvišlaitis stogas.

XVIII a. pradžioje liaudiškų bažnyčių architektūrą netiesiogiai veikė barokas, ypač išryškėjęs interjerų sprendimuose. Manoma, kad 1713 m. Stelmužės sakralinio pastato interjerą papuošė iki šiol išlikęs altorius su skulptūromis ir sakykla, panašia į Latvijos liuteronų bažnyčių sakyklas. Altorius su skulptūromis ir sakykla yra respublikinės reikšmės dailės paminklai. Nukryžiuotojo papėdėje, dešinėje presbiterinės dalies sienoje (čia liko aiški žymė, atsiradusi dažant interjerą) iki 1939 m. dar buvo to paties Stelmužės bažnyčios meistro sukurtas reljefas „Paskutinė vakarienė“. Vėliau kūrinys buvo perkeltas į Vilniaus Pranciškonų bažnyčią, iš kur 1949 m. – į tuometinį istorijos ir etnografijos muziejų Kaune.

Stelmužės bažnyčios meistras, kaip sąlyginai galima pavadinti šią bažnyčią dekoravusį nežinomą latvių dailininką, pasak menotyrininkų, buvo medžio drožybos profesionalas, nors ir kilęs iš liaudies.

Kalbant apie Stelmužę, negalima nepaminėti dar kelių objektų – buvusio dvaro sodybvietės statinių, išlikusių iki mūsų dienų. Šalia bažnyčios, vakarinėje šventoriaus dalyje, nuo XVII a. vidurio stovi varpinė, sudaranti neatskiriamą sakralinio ansamblio dalį. Varpinė, kaip ir bažnyčia, pasižymi funkcionalumu, proporcijų ir silueto raiškumu, formų paprastumu. Šis ansamblis ryškiai išsiskiria iš analogiškų Lietuvoje esančių kūrinių, o dėl savo meninio originalumo nusipelno ypatingo menotyrininkų dėmesio.

Aikštelėje priešais bažnyčią XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje pastatytame mauzoliejuje buvo laidojami Stelmužės dvaro savininkų šeimos nariai. Per karus mauzoliejus nukentėjo, o velionių palaikai buvo perkelti į bažnyčios rūsį.

Nuo XVII a. minima buvusi žiauri priespauda, ką liudija Padvarinės ežero įlankos pietrytiniame krante stovintis iš akmenų sukrautas keturkampis „vergų bokštas“. Bokšto sienų storis net 0,75 metro. Tai akmenų, plytų, kalkių ir molio skiedinio statinys, kuriame buvo kalinami nepaklusnūs baudžiauninkai. Istorija byloja, jog neišlaikę dvaro pareigūnų žiaurumų, baudžiauninkai bėgdavę iš Stelmužės. Pasakojama, kad Stelmužės dvarininkai Valujevai kelerius metus slėpę nuo kaimiečių žinią apie baudžiavos panaikinimą.

Stelmužės ąžuolui galiūnui yra apie 1 500 metų. Tai seniausias ąžuolas Lietuvoje ir vienas iš senesnių Europoje. Ąžuolo aukštis 23 m, storis 3,5 m. Šykščios žinios pasiekė mus iš amžių tolių, bet ir jos liudija: po Stelmužės ąžuolo šakomis kadaise degusi šventoji ugnis. Rudeniop ant aukuro dievaičiui Perkūnui žyniai aukodavę barzdotus ožius, rugių pėdus, midaus ąsočius, melsdami laukams derliaus ir sėkmės medžioklėse.

Ir ąžuolas, ir bažnyčia su varpine stovi XVII a. buvusio Stelmužės dvaro parke, besidriekiančiame iki pat Padvarinės ežero įlankos.

Gražios Stelmužės apylinkės. Su Degsnės, Lygumų, Šabolinės, Stumbrinės miškais. Su kalvų kalvelėmis ir tarp jų blizgančiais vandenų stiklais. Lygumų miške riogso „antrasis Puntukas“ – Lygumų akmuo, iki pat viršugalvio sulindęs į žemę ir įsitaisęs sunkiai prieinamoje vietoje. Akmens ilgis 8 m, aukštis 2 m ir plotis 3,5 m. Sakoma, kad ant šio akmens sutilpdavę net 30 medžiotojų, kurie kadaise čia rinkdavosi.