Inovacijos, jei šią sąvoką laikysime apskritai visų naujovių sinonimu, paprastai siejamos su naujomis iniciatyvomis, išradimais, pažanga, judėjimu į priekį, bet neretai į jas žiūrima nepatikliai, kaip į gyvenimo nepatikrintus, abejotinus dalykus, kurie ateina ir praeina, nes ne viskas, kas nauja, yra gera ir vertinga.
Abu požiūriai turi svarų lašą tiesos, todėl jų priešpriešą derėtų vertinti santūriai. Tradicija ir inovacija, sena ir nauja yra gyvenimo realybė, daugelyje sričių jų sandūra yra akivaizdi, bet toli gražu nėra akivaizdūs galimi tos sandūros padariniai, todėl noras kai ką išsiaiškinti, manau, nėra tuščias laiko gaišimas.
Kultūra gali būti suprantama kaip per šimtmečius nuaustas tam tikrų tradicijų audinys, suardykime, atmeskime tradicijas ir iš kultūros mažai kas liks. Inovacijų prigimtis dvejopa: žvelgiant plačiau, jos atsiranda ne kur kitur, o tradicijų viduje, jų kismo, raidos procese, mąstant lokaliai – didžiuma inovacijų užplūsta iš šalies dėl kultūrinių įtakų ir sąveikų.
Pirmiausia tai pasakytina apie technologines inovacijas, kurias ypač skatina tarptautinis mokslo ir verslo bendradarbiavimas, – šiuolaikinė civilizacija be jų neįsivaizduojama. Tačiau iš šalies ateina ir plataus spektro dvasinės naujovės – žinios ir pažiūros, stiliai ir kriterijai, simboliai ir įvaizdžiai, praturtinantys tautos kultūrą ir susiejantys ją su tuo, kas vyksta plačiajame pasaulyje. To neišvengia jokia visuomenė. Tokiam susisaistymui ypač palanki globalizacija, plėtojanti sąlyčius ir sąveikas tarp įvairių tautų ir kultūrų.
Kultūrologija, menotyra tai vadina kultūros, meno formų difuzija ir laiko lyginamosios menotyros objektu. „Greta kitų dvasinės kultūros formų – religijos, filosofijos – menas buvo ta dalis, kurioje regime itin intensyvią kultūrinių elementų, motyvų, formų ir simbolių difuziją iš Rytų į Vakarus arba atvirkščiai – iš Vakarų į Rytus“ (Kapočiūtė 2008: 259). Tai pasireiškia kaip tradicijų ir inovacijų susidūrimas, kurio padariniai tautos kultūrai įvardijami akultūracijos, adaptacijos, kopijos sąvokomis.
Nenutrūkstama kultūros kaita lemia, kad tradicijas ir inovacijas saisto ne visada suderinami pereinamumo ir perimamumo ryšiai. Būtų paviršutiniška manyti, kad inovacijos, nesvarbu, kokia būtų jų kilmė, yra orientuotos tik į ateitį ir niekada nesigręžioja atgal, o tradicijos – tai beviltiškai atgyvenusi plotmė, pasmerkta nugrimzti užmarštin.
Klausimas yra sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir sklidinas paradoksų. Daug priklauso nuo to, kas yra vertinama ir iš kokios laiko perspektyvos. Populiarus posakis, kad nauja tėra tik gerai „pamiršta sena“, ne vienu atveju yra teisingas. Tą rodo ne tik drabužių mados, pavyzdžiui, iš apyvartos nesitraukiantys „retro“ modeliai, bet ir įvairūs filosofijos, menų neostiliai, tėkmės, pratęsiančios arba mėgdžiojančios tai, kas nauja ir autentiška buvo praeityje. Be to, vis naujų dalykų troškulys, kurį agresyviai skatina reklama, pamažu atbukina, nuvilia, naujovės pradeda nusibosti ir nebedaro įspūdžio, apima pastovumo ir patikimumo ilgesys. Kai visuomenę ištinka vertybių krizė, idėjų badas, kai atrodo, kad ateitis nežada nieko gero, tada žvilgsniai krypsta į praeitį, atramos bandoma ieškoti grįžtant prie „ištakų“, prie „pirminių šaltinių“, prikeliant tradicijas.
Tokį posūkį gali lemti ir politinės aplinkybės. Žlugus komunistiniams režimams, Lietuvą, kaip ir kitas Vidurio Rytų Europos šalis, užplūdo naujovių lavina. Tam tikrą jų dalį sudarė tai, kas Vakarų pasaulyje nebuvo jokia naujiena, o ir Lietuvoje tarpukariu atrodė įprasta, tačiau sovietmečiu buvo sunaikinta, nuslopinta, ištrinta iš žmonių atminties.
Pirmiausia tai – Lietuvos nepriklausomybė, kaip faktas ir kaip idėja, politinis ir kultūrinis atvirumas, kapitalistinė ūkio sankloda ir daugybė kitų dalykų. Čia slypėjo dainuojančių revoliucijų unikalumas ir paradoksalumas – žengėme į ateitį, susigrąžindami praeitį, gaivindami istorinę atmintį. Privati nuosavybė, rinkos ūkio pradmenys tam tikro amžiaus ir patirties žmonėms atrodė gana radikalios naujovės, prie kurių jiems buvo nelengva priprasti ir prisitaikyti, o kai kam to padaryti nepavyksta iki šiol. Nepriklausomybės išvakarėse ne vienam jaunesnio amžiaus žmogui „naujovė“ buvo ir Lietuvos himnas – todėl masiniuose Sąjūdžio mitinguose buvo dalijami lapeliai su „Tautiškos giesmės“ tekstu.
Bet tai jau praeitis, šiandien pagrindinė problema – suvokti, kaip dabarties naujovės derinasi su tradicijomis, su tuo, ką esame paveldėję iš artimesnės ir tolimesnės praeities, kas lemia mūsų gyvenimo būdą, sudaro svarbią tapatumo dalį. Kaip klostosi arba kodėl nesusiklosto šių dviejų sluoksnių tarpusavio ryšys, koks naujovių poveikis tradicijų tęstinumui? Kurios sritys geba inovacijas natūraliai integruoti į tradicijas, atnaujindamos jas ir leisdamos plačiau išsiskleisti, o kurios elgiasi priešingai – tradicijas įterpia į naujoves, nelabai paisydamos jų turinio ir dvasios, kartais nukopijuojamos tik išorės formą arba iškraipydamos net ir ją. Bet kokiu atveju išvengti įtampos ir priešpriešos yra sunku, ypač jeigu skirtumai tarp abiejų pusių yra dideli, t. y. jeigu naujovės atmeta tai, ką teigia tradicijos, arba atvirkščiai.
Pabandykime apžvelgti, kokias dėl to atsirandančias įtampas patiria Lietuvos visuomenė ir kultūra, pasvarstykime, kurlink šis procesas gali plėtotis, juo labiau kad kiekvienos didesnės inovacijos padariniai neišvengiamai dviprasmiški – kai kas įgyjama, bet kai kas ir prarandama.
Jeigu svarstymus pradėsime nuo kultūros, į akis ypač kris priešprieša, atsiradusi tarp tradicinio spausdinto leidinio ir sparčiai kelią besiskinančios elektroninės knygos, o žvelgiant plačiau – tarp teksto ir vaizdo kultūros, diegiamos elektroninių technologijų. Įsibėgėja savotiškos varžybos tarp šių knygos rūšių ir kyla daugybė klausimų, kaip visa tai atsilieps rašto ir žodžio kultūrai. Gyvenimo būdo logika negailestinga – rašto kultūra silpnėja, ir tai požymis, kad gimtoji kalba traukiasi iš viešojo gyvenimo, o atsirandančią tuštumą užpildo raštas kuria nors svetima kalba. Todėl lietuvių kalbos tradicijos tęstinumui turbūt nėra tas pats, išliks ar neišliks spausdintinės formos tekstai, nes nežinia, ar skaitmeninės knygos pajėgs užtikrinti jos gyvavimą. Šiuo metu esama ir vienokių, ir kitokių knygų, spausdintų leidinių dabar išleidžiama gal net daugiau negu kada nors anksčiau. Tačiau jų tiražai tokie vargani, kad apima abejonės, ar skaitytojų skaičius pakankamas bent ligšioliniam skaitančiųjų kultūros lygiui užtikrinti. Iš kultūros istorijos žinome, kad knygų spausdinimas rankraštines knygas pavertė bibliografine retenybe, perrašinėtojų menas tapo nebereikalingas (Vladimirovas 1979: 153–176). Ar panašus likimas neištiks ir spausdintos knygos?
Toks klausimas skamba kol kas retoriškai, reikia manyti, kad taip neatsitiks, tuo įtikina ryškėjanti „specializacija“ pagal leidžiamos literatūros paskirtį. „Popieriniam“ tekstui yra ir turbūt liks ištikima grožinė literatūra, didžioji dalis humanitarinių mokslų leidinių. Kad rašomo ir skaitomo žodžio kultūra turi tvirtas tradicijas, neseniai patvirtino Poezijos pavasaris – viena iš gimtosios kalbos gyvybingumo apraiškų. Kitų sričių mokslinė literatūra, mokslo periodika, studijoms skirti leidiniai labiau krypsta elektroninės leidybos pusėn. Jau dabar kai kurie universitetai dėstytojų mokslinius ir metodinius darbus skelbia daugiausia elektroniniu pavidalu, nes tai užtikrina platesnę žinijos sklaidą.
Elektroninis, kaip ir kitoks kultūroje įsitvirtinęs tekstas ne tik sukuria atitinkamą sociokultūrinį kontekstą, bet ir ženkliai pakoreguoja (ne vien teigiama linkme) žodinės kūrybos ir jos vartojimo pobūdį, autorių teisių apsaugos normas, leidėjų ir prekybininkų darbą. Anądien, kai pirkau laikraštį, kioskininkė nusiskundė, kad žmonės beveik nebeskaito laikraščių – buvusieji pirkėjai dabar naujienų ieško internete. Tai objektyvus vyksmas, kalbantiems, rašantiems ir skaitantiems būtina prie jo prisitaikyti.
Rimto dėmesio nusipelno ir kitas aspektas: knygos, nesvarbu, kokia būtų jų forma, apibendrintai tariant, vadinamoji teksto kultūra, turi veržlų varžovą – tai vaizdo kultūra, kurią plėtoja tokios informacinės technologijos kaip televizija, kompiuteriai ir pan. Vaizdas, kaip regimosios pasaulio patirties elementas, ir jo raiška mene nėra naujovė. (Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad vaizdas, apie kurį čia kalbama, yra kūrybos produktas, taigi kultūros reiškinys. Realiame gyvenime regimuosius įspūdžius sukelia tikri daiktai, o ne jų atvaizdai.) Ne naujiena ir tai, kad tekstas ir vaizdas daro skirtingą poveikį suvokėjų sąmonei.
Vis dėlto kažin ar teisingas pasakymas, esą geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti.
Rašytinis tekstas, nesvarbu, kokios literatūrinės formos ir turinio jis būtų, yra skaitomas ir suvokiamas per žodžius, sąvokas, mintis, o tam reikia valingo dėmesio ir pastangų. Vaizdas, nesvarbu, ar gamtovaizdis, ar dailininko paveikslas, ar kino kadras, yra žiūrimas, intuityviai reflektuojamas, todėl valingos koncentracijos reikalauja mažiau. Darniam asmenybės ugdymui svarbūs abu šie sandai.
Įtampa atsiranda tada, kai kultūroje nusistovėjęs teksto ir vaizdo santykis iškreipiamas. Vaizdai yra patrauklesni, prieinamesni už tekstus, be to, lengviau suvokiami, todėl nesunkiai nustelbia žodžius, kurdami ir plėtodami atitinkamą vizualinį kontekstą, kuriame, be kitų dalykų, ryškėja viena edukologiniu požiūriu ypač svarbi problema, nes bene aktyviausi vaizdo kultūros vartotojai yra paaugliai.
Pasinėrimas į vaizdo kultūrą, kad ir kokia įvairi, įdomi ji atrodytų, atpratina jaunus žmones nuo skaitymo, kartu ir nuo rišlaus loginio mąstymo, nes stebėti vaizdus yra daug lengviau, negu gilintis į tekstą. Tai pasyvi, receptyvi būsena, slopinanti raštingumo sklaidą, bloginanti bendrąją kalbos būklę.
Nors vaizdai vaizdams nelygu, vis dėlto prie kompiuterio ekrano paauglius prikausto tikrai ne gamtos panoramos ar kitokie harmoningi reginiai, bet uždara virtuali erdvė, kompiuteriniai žaidimai, kurių sudėtinis elementas yra prievartos, žiaurumo, pornografijos scenos su virtualiais personažais. Panašų poveikį daro jau ir kai kurie animaciniai filmai vaikams. Tokie reginiai, užuot praturtinę, iškreipia tikrovės suvokimą, dorovinę nuovoką, susiaurina pažintinį akiratį. Manoma, kad technologiniam vizualumui apskritai yra būdinga tam tikra prievartos dozė, menotyra vartoja net sąvoką „vizualinė prievarta“. (Визуальное (как) насилие 2007: 15–16).
Atsiranda naujų priklausomybių, kurioms pasiduoda nemaža jaunosios kartos dalis, ne paskutinę vietą tarp jų užima vadinamoji kompiuterinė priklausomybė, kurią tyrinėtojai prilygina priklausomybei nuo alkoholio ar narkotikų. Ne be reikalo tėvai, kuriems rūpi harmoningas jų atžalų ugdymas, ieško būdų, kaip atitraukti vaikus nuo kompiuterio ir sudominti aktyvesne kūrybiškesne veikla.
Įtampos tarp tradicijų ir inovacijų neišvengia ir akademinės institucijos. Pagal tradiciją itin reikšmingas universitetinių studijų aspektas yra tiesioginis studentų ir profesorių bendravimas. Bet pastaruoju metu aktyviai taikomas virtualusis studijų būdas, suteikiantis studentams galimybę išeiti programą nematant ir negirdint dėstytojo, bendraujant vien su kompiuteriu. Toks būdas, dar vadinamas nuotolinėmis studijomis, privalumų turi daug – universitetai gali lanksčiau įgyvendinti savo programas, išplėsti studijų auditoriją, prisitaikyti prie konkretaus studento padėties.
Tačiau prarandamas itin svarbus tradicinio studijų būdo privalumas – studentas netenka galimybės įgyti žinių, kurias perteikia dėstytojas kaip asmenybė, čia daug lemia jo erudicija, gyva mintis, kalba, elgesys. Seniai žinoma, kad asmenybę labiausiai ugdo kita asmenybė, negerai, kai tokią atsakomybę perleidžiame kompiuteriui. Prarandamas ir kitas svarbus akademinio ugdymo aspektas – studentų tarpusavio bendravimas, paprastai nenutrūkstantis ir po studijų.
Įtampų laukas neapsiriboja kultūra ir švietimu. Lietuvos politikų, taip pat dalies visuomenės ginčų objektu tapo šeimos samprata. Vieni gina tradicinę šeimą, kurią įteisina vyro ir moters santuoka, kiti pasisako už netradicinę, nesantuokinę – „faktinę“ šeimą, kai kuriose šalyse jau įteisinta ir tos pačios lyties asmenų šeima.
Tai tik keletas situacijų, parodančių, kad įtampa tarp tradicijų ir inovacijų, nors ne visur vienodai pastebima, yra konkreti realybė, kurios padarinius jau dabar jaučiame, o ateityje, matyt, susidursime su tokiais, kokių kol kas neįmanoma net numatyti. Elektroninės inovacijos, viena vertus, pagreitina komunikaciją, sutrumpina nuotolius, padeda taupyti laiką, paįvairina pramogas. Antra vertus, technologijos, įsiterpdamos į žmonių tarpusavio santykius, į jų veiklos aplinką, smarkiai apriboja gyvo bendravimo tarpusavyje sferą. Tai matyti ir iš paprasčiausių dalykų – laiškus ir atvirukus jau mažai kas siunčia, juos išstūmė elektroninės žinutės, internetinės paslaugos susiaurino betarpišką darbuotojo ir kliento bendravimą. Silpstant tradiciniams tarpasmeniniams ryšiams, žmonės susvetimėja vieni su kitais, visuomenė atomizuojasi. Tuos praradimus, žinoma, lemia ne vien technologijos, bet vargu ar juos galės kompensuoti internetinio bendravimo būdai, kad ir kaip sparčiai jie tobulėtų.
Visa tai yra objektyvūs pokyčiai, kurių neįmanoma nei sustabdyti, nei išvengti, belieka prie jų prisitaikyti. Ir suprasti, kad įtampa tarp tradicijų ir inovacijų nebūtinai turi išsispręsti vienos ar kitos pusės (ne)naudai, nors gali baigtis ir šitaip. Kultūriškai pliuralistinė visuomenė, kokioje dabar gyvename, leidžia vieniems šalia kitų gyvuoti labai skirtingiems, sunkiai suderinamiems dalykams. Įgyti ir prarasti taip pat galima iš abiejų pusių – prarandame ir tada, kai dėl neišmanymo nematome to, kuo yra vertingos mūsų tradicijos, ir tada, kai nespėjame žengti koja į koją su naujovėmis.
Prieš dvi dešimtis metų Lietuvą užplūdo daugybė tikrų ir netikrų naujovių. Nukamuoti priverstinio uždarumo dešimtmečių, buvome joms godžiai imlūs, nelabai skirdami, kas yra kas. Norėjome kuo greičiau „grįžti į Europą“, bet dabar, kai jau keliolika metų esame jos dalis, kai daug ką matome iš arti ir geriau suprantame, galėtume žvelgti kritiškiau, kad abejotinų dalykų, pavyzdžiui, visokių reitingų, normų ir vertinimų nelaikytume gryna tiesa.
Drąsiau gręžkimės į savo kultūros tradicijas, remkimės savo istorine patirtimi – čia slypi svarbūs mūsų stiprybės ir savitumo šaltiniai. Netrūksta įrodymų, kad geriausiai sekasi tada, kai perimame tvirtas, iš kartos į kartą perduodamas tradicijas. Tą patvirtina, pavyzdžiui, Lietuvos dainų šventės, manyčiau, pasiseks sėkmingai surengti ir netrukus prasidėsiantį Europos vyrų krepšinio čempionatą.
***
A. Kapočiūtė, Meno formų difuzija ir komparatyvistinės menotyros transformacijos, Estetikos ir meno filosofijos probleminių laukų sąveika, 2008, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.
L. Vladimirovas, Knygos istorija, 1979, Vilnius: Mokslas
Визуальное (как) насилие, Вильнюс: Европейский гуманитарный университет, 2007
Straipsnis parašytas vykdant Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinės mokslo programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ projektą „Individo socialinis ir kultūrinis tapatumas“, Nr. VAT-16/2010.