Lrytas.lt skaitytojams siūlome V.Adamkaus paskaitos tekstą.
***
Nuo bendro rytojaus iki bendros ateities
Dalyvauti šių metų Rytų Europos konferencijos įžanginėje sesijoje – didelė garbė. Jūsų atstovaujamas regionas turi savito žavesio, kuriam aš, tiek kaip prezidentas, tiek kaip eilinis pilietis, niekuomet nebuvau abejingas. Šiame universitete paskutinį kartą lankiausi 2003-aisiais - tuomet intelektualūs aktyviai nūdienėmis aktualijomis besidomintys universiteto dėstytojai ir studentai man paliko labai gerą įspūdį.
Šio universiteto sienos yra mačiusios daugybę Lenkijos istorijai svarbių įvykių, čia ištisos kartos buvo lavinamos kovos už laisvę idėjomis, iš čia buvo galima stebėti laisvos ir nepriklausomos tautos idėjos vystymąsi. Universiteto dvasia nesileido pakertama nei nacių, nei sovietų okupacijų. Manau, ir šiandien ši mokymo įstaiga ženkliai prisideda prie Lenkijos vardo garsinimo pakartotinai suvienytoje Europoje.
Buvau paprašytas paskaityti paskaitą apie Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį, apie valstybės demokratizaciją, kitaip tariant, apie 1991-2011 m. laikotarpį, dvi dešimtis postsovietinių valstybių nepriklausomybės metų. 1990 m. Lietuva buvo pirmoji buvusios Sovietų Sąjungos valstybė, paskelbusi apie nepriklausomybės atkūrimą.
Tiesa, svarbu paminėto, jog vadinti Lietuvą ir kitas panašaus likimo valstybes postsovietinėmis yra nekorektiška: jos negali būti postsovietinės, nes niekada nebuvo „sovietinės“, jos neprisijungė prie sovietų Sąjungos – jos buvo okupuotos ir aneksuotos.
Lietuva pirmą kartą paminėta prieš 1002 metus – per visą šį laikotarpį Lietuvos santykiai ir bendradarbiavimas su Lenkija buvo nepaprastai reikšmingi. Prireiktų daug laiko tam, kad būtų išvardinti visi istoriniai faktai, siejantys Lietuvos ir Lenkijos valstybes.
Sutinku su žinomo lenkų politiko Wladyslawo Bartoszewskio teiginiu, jog istorija negali būti atiduodama į neatsakingų asmenų ir politikų rankas, nes šie gali pridaryti blogų dalykų, todėl lietuviai ir lenkai turėtų įvertinti mums bendrą istorinį paveldą, kuris yra unikalus ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Dabartis gali būti interpretuojama pasitelkiant pozityvius ir vienijančius dviejų tautų bendradarbiavimo istorijos elementus.
Iš bendros Lietuvos ir Lenkijos istorijos yra ko pasimokyti. Pirmiausia, solidarumo – išlikti kartu net ir sunkiausiomis akimirkomis. Prieš vienuolika metų viešėdamas šiame universitete esu sakęs: „Kritiniais momentais Lietuva galėdavo pasikliauti Lenkija, pastaroji taip pat buvo palaikoma Lietuvos. Pradžioje – Krėvos, vėliau – Liublino unijos padėjo mums išsaugoti geopolitinę pusiausvyrą regione.
Įspūdingiausias to, ką galima pasiekti solidarumu, pavyzdys – Žalgirio mūšis, kuomet jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė padedama užsienio valstybių siųstų pajėgų ir vadovaujama Jogailos bei Vytauto tandemo sumušė Kryžiuočių ordiną. Šiandien minime 601-ąsias vieno reikšmingiausių to meto Europoje mūšio metines.
Liublino unija 1569-aisiais metais to meto Europoje neturėjo analogų. Viena didžiausių to meto Europoje Abiejų Tautų Respublika buvo savanoriška skirtingų tautų ir kultūrų sąjunga. 2003-aisiais Romoje Popiežius Jonas Paulius II, tardamas žodžius: „Nuo Liublino unijos iki Europos Sąjungos“, akcentavo simbolinę Liublino unijos reikšmę Europos integracijai bei mūsų šalių ateičiai.
Gegužės 3-osios Konstitucija 1791-aisiais buvo pirmoji rašytinė konstitucija Europoje bei antroji didžiausia rašytinė konstitucija pasaulyje (po JAV) – tai buvo bendras abiejų tautų įnašas į modernųjį politinį mąstymą bei konstitucionalizmo evoliuciją.
Šiandien lietuviai gali didžiuotis davę kaimyninei Lenkijai vieną iškiliausių jos valdovų – lietuvį Jogailą.
Bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimas aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje bei nepriklausomybės praradimas nesunaikino įgimto teisingumo ir laisvės jausmo žmonėse. Lietuvių ir lenkų sukilimai 1831-aisiais ir 1863-aisiais buvo puikus bendros kovos pavyzdys. Šiose kovose gimė devizas: „Už jus ir už mūsų laisvę“, kuris buvo iš naujo atgaivintas XX amžiaus pabaigoje tam, kad vieni kitiems išreikštume palaikymą kovoje dėl laisvės, nepriklausomybės ir demokratijos.
1831-ųjų ir 1863-ųjų sukilimai buvo bendros mūsų žmonių pastangos pasiekti laisvę, kuri tuomet dar buvo toli.
Lietuviams ir lenkams ne kartą teko susidurti su rimtais iššūkiais. Derėtų prisiminti, jog XX amžiuje dėl abiejų tautų konflikto tarpukariu, nutraukusio keturis amžius trukusį taikaus kaimyniško bendradarbiavimo periodą, dėl po jo sekusių sovietų bei nacių okupacijų ir netrukus netektos nepriklausomybės mes ilgą laiką gyvenome istorijos šešėlyje modeliuojami nacionalistinės bei komunistinės ideologijų.
Visi žinome, jog tarpukario laikotarpiu Vilnius buvo pagrindinė Lietuvos ir Lenkijos nesutarimų priežastis. Stebėtina, kaip greitai dvi tautos ėmė nesutarti. Suprantama, įtakos tam turėjo ir išorinis poveikis.
Vilniaus pamoka turėtų paskatinti mus nekartoti praeities klaidų – nesigriebti jėgos ir ultimatumų.
Derėtų pastebėti, jog šiandien santykiai tarp dviejų tautų dažnai yra veikiami praėjusio amžiaus stereotipų – bendros lietuvių-lenkų tautos neigimo.
Neabejotina, jog esama daugybės problemų, susijusių su šiuose regionuose gyvenančiais lietuviais ir lenkais – jos privalo būti sprendžiamos rimtai ir atsakingai. Tačiau nepasiduokime ribotiems stereotipams – ir dviejų tautų vienybė grįš.
Šiais metais buvo minimas 72-osios Antrojo pasaulinio karo pradžios metinės. Praėjusį mėnesį Lietuvoje taip pat minėtas pirmųjų trėmimų septyniasdešimtmetis.
1941 m. Lietuva patyrė nacių okupaciją, 1944-45 – sovietų. Sovietų okupacijos metais daugybė lietuvių buvo ištremti, kitus privertė emigruoti. Netekome ketvirtadalio valstybės gyventojų. Vėliau prasidėjo partizaninės kovos, taip pat pareikalavusios didelio skaičiaus lietuvių gyvybių.
Tolesni įvykiai vėl buvo paženklinti bendrumo ir solidarumo kovojant už laisvę: ilgiausiai trukusios partizaninės kovos regione bei Lenkijos ir Lietuvos partizanų bendradarbiavimas kritiniais momentais.
Lecho Walesos įskelta laisvės kibirkštis Lietuvoje nesunkiai įžiebė laužą: žabai jau buvo sukrauti. Lenkų „Solidarumas“ buvo lietuviško Sąjūdžio prototipas.
Tais laikais Lenkija Lietuvai buvo lyg nedidelis langas į liberalų pasaulį. Nepamirštama ir neįkainojama „Solidarumo“ parama Sąjūdžiui 1988-89 m.
Lenkų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė bei Lenkijos vėliavos ant Seimo pastato dramatiškąją 1991-ųjų sausio 13-ąją – dar vienas abipusio palaikymo kovojant už laisvę pavyzdys. Nors Lietuvai teko iškęsti kruviną griūvančios imperijos puolimą 1991-aisais, nepriklausomybę teko atkurti dėl nepripažinimo politikos. Baltijos šalys niekuomet nebuvo prisijungusios prie Sovietų Sąjungos, jos buvo okupuotos.
Panašaus gesto iš Lenkijos buvo sulaukta Lietuvai siekiant narystės NATO: Varšuva aktyviai atstovavo Vilniaus interesus. Paradoksalu, tačiau Lietuva visuomet buvo stiprios Lenkijos valstybės pamatu. Abi valstybės laikėsi galios balanso principo, nes jį pamiršus grėsė susidūrimas su galingomis pajėgomis.
Sovietų Sąjungos žlugimas suteikė galimybę savarankiškai priimti su mūsų ateitimi susijusius sprendimus. Tarp mūsų pasirinkimų buvo prisijungimas prie Europos Sąjungos ir NATO, daugybė dvišalių ir regioninių susitarimų, įtvirtinti siekiai kurti ir vystyti glaudesnį bendradarbiavimą su galingiausiomis pasaulio valstybėmis.
Daugelis pripažįsta Baltijos valstybių pastarojo dešimtmečio pasiekimus esant neįtikėtinais. Buvusio JAV prezidento George‘o W. Busho žodžiais – ištartais 2002-ųjų lapkričio mėnesį jo vizito Vilniuje metu – tai – stebuklas. Iš tiesų stebuklas, kad mūsų šalys ne tik išsilaisvino iš ilgametės priespaudos, bet dar ir sugebėjo tapti vienomis iš postkomunistinės transformacijos lyderių.
Esama ketverto tokios sparčios ir sėkmingos transformacijos priežasčių.
Pirma, politinis stabilumas valstybių viduje. Mūsų demokratija nėra blogesnė už bet kurią kitą Europos demokratiją. Laisvi rinkimai ir demokratiška konkurencija yra vienintelės teisėtos priemonės, kuriomis gali būti apgintos kieno nors idėjos. Tikėtina, kad demokratinio parlamentinio modelio pasirinkimas buvo labai svarbus sėkmingam pereinamajam laikotarpiui.
Antra, išplėtota aiški realistiška perspektyva. Liepos 6 d. Lietuva minėjo 758-ąsias Karaliaus Mindaugo karūnavimo metines. Tai buvo svarbi diena mūsų istorijoje, prieš beveik aštuonis šimtus metų paženklinusi sėkmingą Lietuvos integraciją į Europą – nuo tada Lietuva oficialiai tapo Europos valstybe. Išsilaisvinus iš Sovietų Sąjungos nekilo abejonių, kokia kryptimi mūsų valstybė turėtų judėti – norėjome vėl priklausyti Europai, išpažinti europietiškas vertybes. Ir mes tai padarėme prisijungdami prie Europos Sąjungos ir NATO.
Trečia, pereinamąjį laikotarpį išgyvenančioje visuomenėje privalo būti pasiektas aiškus sutarimas dėl strateginių tikslų. Lietuvoje buvo atvirai sutariama dėl valstybės narystės Europos Sąjungoje ir NATO. Vienų valdžios atstovų įtvirtintą integracijos programą perimdavo jų pasekėjai, imtos vykdyti ilgalaikės reformos. Šiandien Lietuva yra aktyvi abiejų organizacijų narė.
Galiausiai, draugų ir partnerių pagalba akmenuotą kelią į tikslą gali paversti lygiu lyg stiklas. Tarptautinių bei Europos fondų, taip pat ir kaimyninės Lenkijos pagalba Lietuvai buvo labai svarbi. Šiandien mes esame pasirengę didinti paramą tautoms, demonstruojančioms ryžtą tęsti demokratines reformas, ir tai darome tikrai nuoširdžiai.
Narystė euroatlantinėse strūktūrose atvėrė naujų galimybių ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai bei kitoms valstybėms, ji suteikė mums galimybę dalyvauti bendrų vertybių plėtotės bei saugojimo procese. Mūsų valstybės narystė Europos Sąjungoje bei NATO užtikrino šioms organizacijoms didesnę įtaką su pasauliniu saugumu ir bendradarbiavimu susijusiuose procesuose.
Lietuva ir Lenkija, Europa ir Amerika sudaro vertybinę bendruomenę, politiškai ir instituciškai įkūnijamą NATO. NATO įkurta siekiant sudaryti atsvarą Sovietų Sąjungai, tačiau šiandien Sovietų Sąjungos jau nėra. Nepaisant to, ateityje transatlantinis bendradarbiavimas turėtų augti ir vystytis. Naujų grėsmių kontekste NATO pastebimai keičiasi – vieni tvirtina šią organizaciją įgyjant vis daugiau politinio aljanso bruožų, kiti neslepia ateityje regintys NATO globalios iniciatyvos instrumentu. Tikiu NATO išliksiant stipriu gynybiniu aljansu, pajėgiu prisidėti prie tarptautinio saugumo užtikrinimo.
Globalizacija pakeitė tarpvalstybinius santykius – vienas pastebimiausių pokyčių yra auganti tarpusavio priklausomybė. Valstybė jau nebėra valdžios kontroliuojama apibrėžta teritorija bei jos gyventojai, šiandien valstybė yra tik efektyvios valdžios kontroliuojama apibrėžta teritorija ir jos gyventojai. Efektyvi – vadinasi, laiduojanti būtinas sąlygas universalių vertybių plėtotei. Tai, ar valdžios efektyvumas pasiekiamas nacionalinėmis, ar tarptautinėmis pastangomis, nėra labai svarbu.
Neabejoju, jog tiek Lietuva, tiek Lenkija yra kontroliuojamos efektyvios valdžios.
Europos Sąjunga yra vienas geriausių efektyvios valdžios kūrimo tarptautinėmis pastangomis pavyzdžių. Integracijos proceso metu valstybės-narės išvystė naują politinio bendradarbiavimo atmainą – už tradicinę federaciją pranašesnę sąjungą, kuri duoda ir ima, apdovanoja ir baudžia, riboja galimybes vieniems ir maksimizuoja kitiems.
Džiugu, kad mūsų valstybės Europos Parlamente aktyviai veikia jau antrą kadenciją. Drauge mes pritarėme Lisabonos sutarčiai (vadinamajai Europos Konstitucijai). Sąjunga tapo glaudesnė, integralesnė savo viduje ir aktyvesnė išorėje.
Per du dešimtmečius Lietuva ir Lenkija drauge rado sprendimus daugybei problemų. Nors mūsų valstybės skiriasi dydžiu, tikiu, jog mūsų bendradarbiavimas visuomet buvo grindžiamas lygiateisiškumu, ir juo buvo ženkliai prisidėta prie regiono stabilumo. Šiandien esama bendrų Lietuvos ir Lenkijos institucijų, be to, turime bendrą užsienio politikos viziją. Drauge su kitais regiono pasiekimais, tokiais, kaip Baltijos valstybių kooperacija, Visegrado grupė bei daug kitų Vidurio Europos ir Baltijos – Šiaurės Europos valstybių iniciatyvų, reikšmingai pasitarnavome Europos Sąjungos plėtros procesui.
Svarbu, kad įtvirtinti instituciniai ir politiniai ryšiai būtų panaudojami konkrečių praktinių projektų, suteiksiančių mūsų bendradarbiavimui tvirtumo, įgyvendinimui. Seminaruose ir konferencijose pristatyta daugybė tokio pobūdžio projektų, iš kurių labiausiai akcentuotini yra infrastruktūriniai projektai – Via Baltica bei Rail Baltica, taip pat Baltijos energetikos rinkos sujungimo planas (BEMIP), kuriuo numatoma sujungti Šiaurės, Vidurio ir Pietų Europą. Kitos svarbios sritys – aplinkosauga, išsilavinimas bei dalijimasis patirtimis.
Šiais metais minimos dvidešimtosios Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo metinės. Per šiuos du dešimtmečius daug kas pasikeitė ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Sustabarėjusius stereotipus pakeitė bendri tikslai, kuriais, kaip ir praeityje, sėkmingai grįstas kelias strateginei dviejų šalių partnerystei. Bendradarbiavimas padėjo mums iš naujo pastatyti tai, kas buvo sugriauta daugiau nei dviejų amžių agresijos ir slaptų susitarimų. Manau mūsų partnerystę būsiant drąsiu ir kūrybingu atsaku į šiuolaikinius iššūkius ir įtvirtinsiant mūsų įnašą į regiono bei visos Europos ateitį.
Dvišaliai Lietuvos ir Lenkijos santykiai turėtų tapti Vidurio ir Rytų Europos regiono bendradarbiavimo ašimi. Dar daugiau, jie turėtų tapti fundamentaliu Rytų ir Vidurio Europos kooperacijos pagrindu bei svarbiausiu ją kontroliuojančiu veiksniu. 1997-aisiais Vilniuje Lietuva ir Lenkija drauge organizavo viršūnių susitikimą gerų kaimynystės santykių tema. Tuomet neabejota, jog – nepaisant daugybės politinių skirtumų bei narystės įvairiose organizacijose – geri kaimynystės santykiai buvo ir bus svarbiausių regiono vertybių atspindys.
Galime stebėti mūsų patirtį ir bendradarbiavimo principus tampant Europos Sąjungos ir NATO politikos dalimi.
Šiandien mūsų valstybės didžiuojasi galėdamos prisidėti prie saugumo, demokratijos ir laisvės užtikrinimo pasaulyje: mūsų pajėgos bei civiliai ekspertai veikia Afganistane, Lietuvos ir Lenkijos kariai dalyvauja taikos misijose, vadovaujamose Jungtinių Tautų, NATO bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, mūsų valstybės aktyviai užsiima demokratijos bei žmogaus teisių skleidimu. To mums reikėjo prieš dvi dešimtis metų.
Lietuva ir Lenkija yra Demokratijų bendrijos (CoD) narės, Lenkija buvo viena iš šios bendrijos įkūrėjų. Pastaruosius dvejus metus Lietuva pirmininkavo CoD. Šį egzaminą mes išlaikėme puikiai.
Tai, ko mūsų valstybėms pavyko pasiekti nuo diplomatinių santykių atkūrimo 1991 m. rugsėjo 5 d., yra labai daug. Šiandien mūsų santykiai vertinami kaip konstruktyvūs. Mūsų strateginė partnerystė praktiškai įtvirtinta plataus tarpvalstybinės kooperacijos tinklo išvystymu, aktyviais dvišaliais susitarimais bei investicijomis, žmonių tarpusavio bendradarbiavimo, įskaitant ir jungtinį jaunimo fondą, galiausiai – augančiu turistų skaičiumi.
Kalbėdami apie dvišalius Lenkijos ir Lietuvos santykius negalime ignoruoti etninių mažumų klausimo. Tautinės mažumos – tai jungtis tarp mūsų valstybių, jų istorijos bei kultūros. Nors abi valstybės tebeturi problemų spręsdamos tautinių mažumų problemas, tikiu, jog tai išspręs laikas ir investicijos. Šis klausimas buvo pernelyg supolitizuotas, tačiau anksčiau ar vėliau ši politizacija prieis liepto galą. Tautinės mažumos yra visateisiai valstybės piliečiai, jų problemos yra valstybės problemos.
Laisvos ir demokratiškos tų pačių pažiūrų vienijamos lietuvių ir lenkų tautos šiandien prisideda prie modernios Europos formavimo. Šiais metais turime unikalią galimybę stovėti prie Europos vairo vienu metu: Lenkija perėmė pirmininkavimą Europos Sąjungai, Lietuva pirmininkauja ESBO.
Tam, kad Europa būtų vairuojama atsakingai, mūsų šalims derėtų sudaryti bendrą darbotvarkę bei koordinuoti savo prioritetus atsižvelgiant į viso žemyno poreikius.
Veikdami drauge savo rūpesčius ir troškimus galime paversti visos Europos Sąjungos rūpesčiais ir troškimais. Įvertinusios mūsų šalių pastangas kitos Rytų Europos valstybės ėmė aktyviau dalyvauti Europos Sąjungos diskusijose – tokiu būdu subalansuota ES kaimynystės politika. Dėl mūsų bendrų pastangų į Lisabonos sutartį įtraukta bendra ES energetikos politika bei solidarumas energetikos srityje, o energetinis saugumas tapo ES ir NATO darbotvarkių dalimi.
Lietuva ir Lenkija turėtų drauge prisidėti prie solidarumo tradicijos bei prie sėkmingos mūsų bendradarbiavimo ateities ir suformuoti ambicingus tikslus, kurių bus siekiama. Esama trijų sričių, kur mūsų pastangos gali būti ypač produktyvios ir naudingos: svarbiausių ES politikos krypčių formavimas, Rytų Europos kaimynystė bei stipraus ir gyvo transatlantinio bendradarbiavimo palaikymas.
Tam, kad Europos balsas būtų girdimas pasaulyje, turime drauge veikti kurdami stiprią ir vieningą sąjungą, kalbančią vienu balsu ir užsitikrinusią globalaus veikėjo statusą tuomet, kai atstovaujami mūsų piliečių interesai priklausomame, kategoriškame bei perpildytame XXI a. pasaulyje.
Privalu užtikrinti, kad energetinis saugumas, konkurencingumas, tyrimai ir inovacijos – ypač mūsų regione – užima deramą poziciją ES prioritetų ateičiai kontekste. Privalu dirbti drauge tam, kad Europos integracija būtų užbaigta būtinos infrastruktūros įtvirtinimu bei energetikos projektų įgyvendinimu, tokiu būdu sumažinant mūsų priklausomybę nuo trijų monopolijų. Galiausiai, Lietuva ir Lenkija turi dirbti drauge tam, kad užtikrintų toliau tęsiantis ES plėtros procesą.
Energetinis tiltas Lietuva-Lenkija yra strategiškai svarbus Baltijos valstybių saugumui. Pastarojo projekto įgyvendinimas reikšmingai palengvins Baltijos valstybių integravimąsi į bendrą Europos Sąjungos energetikos rinką. Mūsų partnerystė atominės energetikos srityje statant Lietuvoje naują atominę elektrinę yra integrali bendro siekio užtikrinti regiono energetinį saugumą dalis. Nepaprastai svarbu parengti Lietuvos-Lenkijos dujų tinklo sujungimo įvykdomumo studiją.
Ne mažiau svarbu pasirūpinti regioninio ir transregioninio transporto sistemų integravimu. Kelionė traukiniu iš Vilniaus į Varšuvą turėtų trukti keletą, ne keliolika valandų. Šiuolaikiškos Šiaurės-Pietų transporto ašies sukūrimas bei efektyvaus transporto tinklo rytiniame Baltijos jūros regione sukūrimas naudingas tiek Lietuvai, tiek Lenkijai, tiek visam Baltijos jūros regionui.
Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas nepaprastai svarbus priimant ateities iššūkius, dalį kurių šiandien norėčiau įvardyti.
Transatlantinio dialogo vaidmuo ir svarba. Visi žinome, jog sėkmingas transatlantinis dialogas yra fundamentalios svarbos veiksnys mūsų saugumui. Taip manoma ne vien Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir kitose valstybėse.
Euroatlantinė bendruomenė atsakydama į šių dienų iššūkius privalo pademonstruoti išmintį ir apdairumą. Tikimės, jog ES ir JAV užsienio politika Europos integracijos stiprinimo ir spartinimo atžvilgiu išliks atvira ir grįsta bendru sutarimu. Tikimės, jog šia politika ir toliau bus ginamos mūsų bendros vertybės ir interesai. Tai – vienintelis būdas užtikrinti ilgalaikį transatlantinės kooperacijos gyvybingumą.
Transatlantiniai Lietuvos, Lenkijos bei kitų Rytų Europos valstybių santykiai yra išskirtinai stiprūs ir vaisingi.
Europos ribų klausimas. Solidarumas, aiškus bendrų tikslų suvokimas bei atsakomybė yra mūsų sprendimo šerdis. Privalome plėtoti ir stiprinti unikalią bendradarbiavimo tradiciją.
Mūsų santykiai su „naujosiomis“ Europos Sąjungos kaimynėmis. ES santykių su Rusija ateitis yra nepaprastai svarbi. Rusijos vaidmuo šių dienų Europoje negali būti apribojamas instituciniais ar infrastruktūriniais sprendimais. Tikimės, jog veikiai bus pasirinkta pragamatiškesnė ir platesnė bendrų problemų vertinimo perspektyva. Kuo sėkmingesnė bus šio regiono plėtra, tuo geriau klostysis ES dialogas su kaimyninėmis valstybėmis.
Artimas NATO ir ES bendradarbiavimas paskatino viltis ilgalaike taika ir stabilumu Vidurio ir Rytų Europos regione. Padedamos išmintingų sprendimų ir diplomatinių įgūdžių Lietuva ir Lenkija regione inicijavo daugybę pozityvių permainų.
Strateginė Lietuvos ir Lenkijos partnerystė yra integrali anksčiau minėto kaitos proceso dalis. Šiandien mes drauge dalyvaujame tarptautinėse operacijose bei koordinuojame europines bei transatlantines darbotvarkes. Lenkija veikiausiai yra vienintelė regiono valstybė, su kuria Lietuva palaiko tokius intensyvius ir sėkmingus santykius.
Infrastruktūrinė plėtra pastaruoju metu tapo viena populiariausių temų Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo kontekste. Užsitęsusi susisiekimo problema turi būti sprendžiama sujungiant mūsų valstybes modernia autostrada bei geležinkelio linija.
ES ir NATO Lietuva ir Lenkija ir toliau turi veikti drauge, turi būti išlaikoma ir toliau tvirtinama strateginė dviejų valstybių partnerystė, nes būdami stiprūs regione tampame stiprūs tarptautinėje erdvėje. Tam, kad išlaikytume įtaką regione, privalu skatinti dialogą tarp mūsų žmonių, tarp mūsų intelektualų. Mums reikia jų pagalbos politikos formavimo procese identifikuojant bendradarbiavimo ir veiksmų viziją, kurios įgyvendinimas suvienytų mūsų žmones.
Neturėtume leisti mūsų strateginei partnerystei tapti institucionalizuota rutina. Iššūkių, su kuriais susiduriame šiandien, ir su kuriais bus susiduriama ateityje, daug, ir jie vis sunkiau nuspėjami. Lietuvos-Lenkijos bendradarbiavimui turėtų būti skatinamas įkraunant mūsų santykius pozityvia, į rezultatą orientuota energija, kuri įgalintų sėkmingai susidoroti su bet kokiais nesklandumais.
Prieš dvidešimt metų buvo atverstas naujas mūsų dvišalių santykių puslapis. Tai padaryta tiek Lenkijai, tiek Lietuvai labai sunkiu laikotarpiu. Tačiau net tuomet puikiai supratome, jog valstybių ateitis yra grindžiama jų tarpusavio pasitikėjimu ir bendradarbiavimu, jog tik taip gali būti stiprinamas paneuropinis saugumas. Vieningai Europai reikia mūsų idėjų ir mūsų patirties demokratijai stiprinti bei permainoms besivystančiose šalyse siekti.
Pastarųjų dviejų dešimtmečių pasiekimai bei sutarimas dėl partnerystės principų turi būti išlaikomi bendradarbiaujant ateityje. Privalu ugdyti ir puoselėti žmogiškuosius ryšius, nes asmeninis bendradarbiavimas generuoja naujas kūrybingas idėjas bei naujas patirtis.
Šiais metais prie keturių sėkmingų bendros Lietuvos ir Lenkijos istorijos šimtmečių gali būti pridėtos dar dvi dešimtys metų. Ir tai – tik pradžia. Prieš mus – nauja ateitis, naujos koegzistavimo galimybės vis stipresnę tendenciją bendradarbiauti ir jungtis demonstruojančiame Senajame žemyne.
2009-aisiais Varšuvoje Kovo 11-osios minėjime tuometinis Lenkijos parlamento pirmininkas ir šiandieninis valstybės vadovas Bronislawas Komorowskis sakė: „Lietuva ir Lenkija laisvę prarado tuo pačiu metu, tuo pat metu ją ir atgavo“. Taigi, reikia mokytis iš praeities. Neabejoju, jog ateityje mūsų valstybės nekartos praeities klaidų. Tikiuosi, kad naujoji Europos Sąjunga gyvuos ta pačia solidarumo dvasia, kokia kažkada gyvavo Abiejų Tautų Respublika.
Lietuva ir Lenkija yra istorinės kaimynės, vienijamos bendros praeities ir bendros ateities Europos Sąjungoje. Kažkada mus vienijo bendra konstitucija – šiandien tie laikai sugrįžo, ir mes esame vienijami vadinamosios Europos Konstitucijos, įtvirtintos Lisabonos sutartimi ir tapusios dar vienu kokybinės Europos integracijos pažangos įrodymu.
Lietuviams ir lenkams būdinga bendra praeitis, bendri skausmingi išgyvenimai bei – neabejotinai – bendras optimizmas ateities atžvilgiu. Tai – nepaprastai vertingas aspektas, vieningoje Europoje užtikrinantis mums reikšmingą poziciją.