Pristatydamas šio teminio ciklo pagrindu parengtą knygą, jos sudarytojas, www.eurozine.com vyriausiasis redaktorius Carlas Henrikas Fredrikssonas rašo: „Ši diskusija, apimanti temas nuo daugiakultūriškumo ribų iki marksizmo kaip analizės įrankio ir politinės perspektyvos, nuo piliečių pasitikėjimo iki politinės sistemos ir demokratijos ateities, nuo atminties politikos iki sienas peržengiančios žurnalistikos, iliustruoja bendros erdvės, kuri įveikia nacionalines ribas, svarbą, kad galėtume nagrinėti tikrovę, remdamiesi skirtingos istorinės patirties argumentais.“
Rytų ir Vidurio Europos autoriai tarp savęs ir su kolegomis vakariečiais aiškinasi šio regiono visuomenės ir kultūros specifiką, aptaria sudėtingus ir prieštaringus dabarties procesus, mentalinę distanciją, kuri vietos intelektualų bei analitikų požiūrius skiria nuo vakarietiškų mąstymo ir analizės schemų. Ne paslaptis, kad liberaliosios demokratijos šalių akademiniai ir intelektualiniai sluoksniai plėtoja marksistinę visuomeninių procesų analizės tradiciją.
Tad nebus perdėta sakyti, kad šiame pokalbių ir straipsnių rinkinyje susitinka dvi Europos – kiekviena su specifine istorine patirtimi, skirtingu praeities paveldu ir jo nulemta mąstymo tradicija.
Pirmojoje rinkinio publikacijoje „1989-ųjų dilema“ politikos analitikas ir romanistas Martinas M. Simecka, beje, buvęs čekų disidentas, kalbasi su vengrų architektu Laszlo Rajku. Pašnekovų teigimu, Rytų Europos šalių patirtis po Antrojo pasaulinio karo, kai šį regioną ėmė kontroliuoti komunistiniai režimai, buvo labai skirtinga. Antai Čekoslovakija 5-ajame dešimtmetyje rėmėsi politinės kairės tradicija, intelektualų elitas buvo glaudžiai susijęs su komunizmo ideologija ir jai prijautė – šiuo atžvilgiu šalis labai skyrėsi tiek nuo kaimyninės Vengrijos, tiek nuo Lenkijos.
Daugelis gyventojų, ypač 60 proc. jų, per 1948 m. rinkimus balsavusių už kompartijos kandidatus, nuoširdžiai tikėjo, kad Raudonoji armija ir Rusija čekams ir slovakams atnešė laisvę. Šis intriguojantis ir įžvalgus pokalbis paremtas ir asmeninėmis pašnekovų istorijomis. Rajko tėvas tarpukariu priklausė komunistų elitui, dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare, bet vėliau Kadaro režimas jį represavo ir sušaudė. Simeckos tėvas, jaunystėje žavėjęsis komunistine ideologija, ilgainiui atsitokėjo ir tapo nuosekliu disidentu, jo pėdomis pasekė ir sūnus, redagavęs samizdato leidinius.
Pasak Simeckos, 1968-ųjų įvykiai Čekoslovakijoje buvo esmingiausias praėjusio amžiaus lūžis: didesnė visuomenės dalis suvokė ankstesnių savo iliuzijų nepagrįstumą ir pamatė tikrąjį komunistinės ideologijos veidą. Tačiau, nepaisant ilgos ir vaisingos disidentinio sąjūdžio tradicijos, daugelį klausimų, susijusių su buvusiu režimu, iki šiol gaubia tyla. Išskyrus rašytoją Ivaną Klimą, niekas nesiryžta atvirai ir be kompromisų aptarti praeities. Toks atsargumas, net bailumas lemia, kad jaunesnioji karta neturi galimybės pažinti tos gyvosios istorijos, kuri turėtų būti perduodama iš lūpų į lūpas.
Istorinės atminties temą tęsia švedų rašytojas ir žurnalistas, buvęs “Dagens Nyheter” dienraščio vyriausiasis redaktorius Arne Ruthas ir lenkų kultūros veikėja Danuta Glondys – jiedu aptaria, kaip kuriamos nacionalinės mitologijos ir kokią įtaką jos daro kolektyvinei ir kultūrinei atminčiai. Kai Arne’s Rutho redaguojamas didžiausias švedų dienraštis pradėjo narplioti temą, apie kurią tylėta daug metų, – tai asocialiais laikytų asmenų sterilizacija, Švedijoje ši diskusija iš pradžių buvo ignoruojama, niekas nenorėjo drumsti kone pavyzdinio švedų visuomenės įvaizdžio Europoje.
„Antrą kvėpavimą“ tiems, kurie ragino pripažinti praeities kuprą, užuot ją slėpus, suteikė pasaulio žiniasklaida, susidomėjusi šiais skandalingais įvykiais. Danuta Glondys, remdamasi lenkišku kontekstu, sako: „Istorija nėra tik praeities faktų saugykla, ji teikia kritišką tų įvykių interpretaciją ir įteisina grupinį tapatumą. Štai kodėl ji tokia svarbi Europai – bendrumo siekiančiam kontinentui. Istorija suteikia mums bendrą patirtį, kultūrinę elgseną ir etinę sistemą.
Todėl, kai kalbama apie liudijimus, istorijos politiką ar atsiminimus, visada kyla pavojus pakliūti į istorinės atminties spąstus – vadinčiau tai atminties kerštu.“ Arne Ruthas pritaria pašnekovei ir pabrėžia: nors pastaruoju metu daugelis valstybių aktyviai plėtoja atminimo politiką, labai svarbu nepalikti jos vien valstybinėms institucijoms, kurios visada palaiko sau naudingus politinius mitus, todėl būtina perkelti tai į pilietiškumo sferą. Tik taip galima tikėtis, kad atmintis nebus „privatizuota“ ir netaps vienų ar kitų politinių jėgų manipuliacijos objektu.
Knygoje neapsiribota vien politinių ar ideologinių mitologemų analize, aptariami ir ekonominiai šiandieninės Europos prioritetai, įsigalėjusi homo economicus pasaulėžiūra ir jos žala Europos visuomenių raidai. Buvęs Rumunijos finansų ministras, buvęs Europarlamento narys Danielis Daianu akcentuoja vertybių ir etikos svarbą ekonomikai, nors daug kas mano, kad ji su šiais „nepamatuojamais“ dalykais visiškai nesusijusi.
Svarstydamas apie globalinės krizės priežastis ir veiksnius Daianu sako: „Mums būtina paklausti savęs, kodėl visos ekonomikos funkcionavimui tokia svarbi industrija [čia turima galvoje bankininkystės sistema – M. G.] galėjo staiga imti ir išsikraustyti iš proto. Viena vertus, kaltinu tą ekonomikos paradigmą, kuri neįvertino sisteminės rizikos.
Antra vertus, daugybė žmonių žinojo, kad kažkas yra negerai, bet toliau tęsė tokią pačią žlugdančią veiklą. Jie žinojo, kad tai, ką daro, žalinga visai sistemai, tačiau nesiliovė, nes matė iš to uždirbsiantys nemažus pinigus. Tad problema susijusi ir su sąžiningumu.“ Ekonomistas daro išvadą: pasimokius iš šios krizės, būtina sugrąžinti ekonomikai vertybinę dimensiją, o etikos dalykus dėstyti kiekvienoje aukštojoje ekonomikos mokykloje.
Nepakanka guostis tuo, esą tokios manijos ir panika yra neišvengiami kapitalizmo atributai, atėjo laikas ne tik mokytis iš šiurkščių klaidų, šios pamokos turi keisti ekonominį mąstymą ir elgseną. Austrų publicistas ir kritikas Robertas Misikas primena, koks svarbus pasitikėjimo vaidmuo bankų veikloje ir apskritai visoje ekonomikos sferoje. Misikas pabrėžia, kad atėjo laikas peržiūrėti ne tik ekonomines, bet ir pasaulėžiūrines paradigmas, susigrąžinti socialinio solidarumo ir socialinės atsakomybės sąvokas – iš dailių teorinių abstrakcijų jos turi pagaliau tapti finansinės politikos orientyrais.
Pokalbyje „Esminė skirtis“ Niujorko universiteto Prahoje rektorius Jiři Pehe, buvęs artimas Václavo Havelo bendražygis ir pagalbininkas, su anglų rašytoju ir dokumentinių filmų režisieriumi Benedictu Seymouru svarsto, kodėl tokie skirtingi yra požiūriai į marksizmą kaip metodologinį šiuolaikinio kapitalizmo analizės įrankį.
Po 1990-ųjų lūžio Rytų ir Vidurio Europa stengėsi (ir stengiasi) atsikratyti dešimtmečius prievarta bruktos suvulgarintos ideologijos, neva galinčios pateikti atsakymus į visus gyvenimo keliamus klausimus, o Vakarų akademiniai sluoksniai ir toliau nuosekliai plėtoja marksizmo paradigmą. Ši skirtis darosi vis ryškesnė: Rytų Europoje distancija su marksizmu tolydžio didėja, bet marksistiniam diskursui Vakaruose komunizmo žlugimas, regis, nė kiek nepakenkė. Nors ir nesutardami tiek dėl marksizmo vaizdinių, tiek dėl vaidmens šiuolaikinės visuomenės gyvenime ir tuo paliudydami, kad regi skirtingus marksizmo profilius, abu pokalbio dalyviai paradoksaliai pripažįsta šios metodologijos neįtikėtiną gyvybingumą, o kartu – principinius pasaulėžiūrinius nesutarimus, atsiradusius po sociopolitinio lūžio, ir jų inspiruojamą poreikį ieškoti naujų teorinių įrankių visuomenės raidai analizuoti.
Dar vienas (anaiptol ne paskutinis) diskusijų objektas – daugiakultūriškumas, jau tapęs akivaizdžia daugelio Vakarų Europos šalių realija. Vis dažniau jis ima reikštis ir toje Europos dalyje, kuri anksčiau priklausė sovietų įtakos zonai (prisiminkime, kad daugiakultūriškumas, nors ir kitokio pobūdžio, dar iki modernybės ir komunizmo įsigalėjimo šiame regione buvo neginčytina konstanta). Žinomas britų rašytojas, akademikas Kenanas Malikas, diskutuodamas su slovakų rašytoju ir politiku Fero Sebeju, atkreipia dėmesį, kad daugiakultūriškumo realijos politinėje sferoje jau ima slėgti. Nemaža dalis politikų išgalvotus stereotipus apie kitas religijas ir kultūras bando bet kokia kaina paversti realybe.
Pavyzdžiui, taip atsitiko, kai radikalaus islamo atstovai Europoje, vieniję ne itin reikšmingą bendraminčių grupę, tapo „tikraisiais“ islamo religijos ir ideologijos reiškėjais, o liberalesni islamistai pasidarė „netinkami“ reprezentuoti šios religijos – taip buvo paspartintas radikalaus islamo diskursas ir pagausinta jo auditorija, iki tol kai kuriose šalyse, kaip antai Danijoje, nesiekusi nė tūkstančio asmenų. Įsidėmėtina Kenano Maliko pastaba (kuri, galėčiau pridurti, visada buvo ir Kultūros barų išpažįstamas principas) apie „diskretiškų“ nutylėjimų ir kitokios nuomonės ignoravimo žalą kultūros klimatui. Malikas sako: „Man regis, perdedame laisvo kalbėjimo keliamus pavojus. Taip elgdamiesi sukuriame naują problemą.
Tikrąjį pavojų kelia net ne, pavyzdžiui, islamistų smurto protrūkiai, o Vakarų visuomenėse giliai įsišaknijusi nuostata, kad moraliai neteisinga užgauti kitas grupes ir kitas kultūras. Žmonės bijo tai daryti, nes baiminasi pasekmių, tačiau taip pat bijo kalbėti apie dalykus, kurie esą moraliai neteisingi todėl, kad užgauna kitus žmones ir kitas kultūras. Mano nuomone, tai gerokai gilesnė problema. Galėtume sakyti, kad užgauti kitus žmones yra moraliai teisinga. Tokia ir yra pliuralistinė visuomenė. Jei norime joje gyventi, turime mokėti ir jos kainą – nors laikau tą ne kaina, o pliuralistinės visuomenės vertybe, – tai galimybė konfrontuoti vieniems su kitais.“
Konfrontacija, kaip ją interpretuoja Kenanas Malikas, – tai būtinybė kvestionuoti kitus požiūrius, įsigalėjusias mitologemas, stereotipus ir gyventi pilnakraujį kultūros gyvenimą, užuot slapsčiusis veidmainiškų nutylėjimų paunksmėje. Regis, vertėtų tai įsidėmėti ir Lietuvos intelektualams, ypač tiems, kurie prisiskiria sau arbitrų, neklystančių teisėjų vaidmenį, kai svarstomi problemiški, dažnai „nekorektiški“ klausimai, ir bando nubrėžti viešųjų diskusijų erdvės ribas. Tačiau kas driekiasi už jų? Ar ne melo ir veidmainystės viešpatija, gerai pažįstama iš komunizmo ir sovietmečio praktikos?
Šiuos ir kitus klausimus inspiruojantis įdomus, daugiabalsis, sąžiningą ir kritišką mąstymą skleidžiantis leidinys kuria atvirą diskursą, įkvėptą, kaip galima spėti iš keleto aiškių užuominų, ir tos tematikos, kuri prieš pusantrų metų gvildenama Vilniuje, Eurozine konferencijoje „Europos istorijos“. Šiemet tokia konferencija vyko Lince. Plačiau apie ją skaitykite kitame “Kultūros barų” numeryje.