A.Kubilius išlošė loterijoje, Lietuva ir jos žydai – pralošė

Dar velionis prezidentas A.Brazauskas man sakė: „Tu vaikščiosi po minų lauką“. Tiesa, kai tuos žodžius sakė, jis buvo jau Ministras primininkas. O tai sakė, mane skirdamas savo asmeniniu atstovu derybose dėl žydų bendruomeninio turto restitucijos. Tą darbą dariau nuo 2002 iki 2008 metų (atstovaudamas ir A.Brazauskui, ir G.Kirkilui). Su premjerais ir atskirai teko važinėti į užsienį, susitikinėti su pasaulio žydų organizacijų vadovais, Izraelio prezidentu, užsienio reikalų ministre. Manau, kad tuo klausimu kažką žinojau. Gal net daugiau už kai kuriuos politikus.

Pirmiausia pasakysiu: nuo pat pradžių iš abiejų pusių sutarėme, kad derybos bus konfidencialios. Norėjome išvengti spaudimo iš šalies. Visuomenei pranešdavome apie delegacijų atvykimą, derybų susitikimus, tačiau apie jas pranešdavome tik svarbiausius etapinius dalykus: pretenzijų pateikimą, jų nagrinėjimą, dokumentų paiešką archyvuose, pripažintų grąžintinais pastatų skaičių ir Registrų centro fiksuotą jų vertę.

Tačiau žurnalistai pramušdavo mūsų uždarumo skydą ir atskiri laikraščiai net spausdino „konfidencialų“ grąžintinų objektų sąrašą (pripažinsiu – gana tikslų).

Kodėl šį straipsnį rašau dabar? Todėl, kad nuo 2009 metų pradžios (kai buvo paskelbtos sumos, kurias ruošiamasi žydams išmokėti) man ėmė rodytis, jog Lietuvos pareigūnai išėjo iš proto. Arba kad A.Kubilius kažkur stambiai išlošė loterijoje ir nori kažkam padovanoti iš dangaus nukritusį laimikį – 128 milijonus. Išlošė ne pas mus, nes pas mus tokių laimėjimų astronominėmis sumomis nebūna.

Kai supratau, kad kalbama ne apie pono Kubiliaus, bet apie Lietuvos žmonių pinigus, puoliau šen, puoliau ten, bandžiau prasiveržti pas visokius pareigūnus. Siūliausi pristatyti ankstesnius Lietuvos derybų principus (Vyriausybės pozicija ir buvo „Lietuvos pozicija“), tik nieko tai nedomino. Vienintelis Seimo pirmininkas A.Valinskas nustebo, kad „kažkas čia ne taip“.

Tuo tarpu teisingumo ministras R.Šimašius, kuriam buvo pavesta vadovauti restitucijos ruošimui, Seimo pirmininko akivaizdoje paklaustas, kodėl krizės sąlygomis net sėkmingiausių Lietuvos firmų akcijoms nukritus 5-6 kartus, jo sistemos institucija bemaž triskart pabrangino žydų turtą – apgriuvusius ir ne vieną dešimtmetį nenaudojamus sinagogų pastatus - komentuoti nenorėjo.

Nuostabą kėlė ir tai, kad niekas neperėmė mano „konfidencialaus“ derybų archyvo (ligi šiol saugioje vietoje laikau kelias dėžes dokumentų, kurios neturėtų būti saugomos privačiai). Specialus žmogus deryboms dėl žydų bendruomeninio turto jau nebuvo paskirtas. Vėliau paskirtas Premjero visuomeninis patarėjas (beje, šviesus ir padorus žmogus), kaip atrodo, jokių įgaliojimų neturėjo, o dėl blaivaus požiūrio į problemą nuo sprendimų lygmens buvo nustumtas. Ir Teisingumo ministerijoje visi keturi pareigūnai, besirūpinę žydų restitucija, buvo atleisti iš darbo. Kaip atrodo, Teisingumo ministerijos darbuotojų anksčiau ruoštais dokumentais taip pat nebuvo pasinaudota.

Man nemalonu, tačiau čia aš išduosiu konfidencialią informaciją apie derybas dėl žydų religinių bendrijų išlikusio nekilnojamo turto grąžinimo. Pirmiausia ji skirta Lietuvos Seimo nariams, kurių dauguma net nepasidomėjo, dėl ko jie balsuoja (mano laiškai atskiriems seimūnams liko neatsakyti).

Kai Archyvų departamentui davėme užduotį patikrinti žydų delegacijos pateiktų pretenzijų (mūsų gautas sąrašas buvo 1600 objektų) pagrįstumą, archyvarams dukart skyrėme po 100 tūkstančių litų. Žmonės dirbo viršvalandžius, už tai reikėjo mokėti papildomai, tačiau specialistai atliko didelį darbą.

Grąžintinais buvo pripažinti 108 objektai. Kiekvienam iš jų buvo užvesta atskira inventorinė byla, sudėtos visų rastų dokumentų kopijos ir šiandieninės vertės pagrindimas. Šių bylų pavyzdžius rodėme 2008 metų rudenį Niujorke, kai premjeras G.Kirkilas susitiko su Amerikos žydų kongreso ir visų kitų svarbiausių tarptautinių žydų organizacijų vadovais. Tas milžiniškas darbas visiems darė įspūdį.

Tuo metu Registrų centre užsakėme įvertinti visus grąžintinais pripažintus pastatus. Juos vertino tuometine rinkos verte pagal tuometinį stovį. Galbūt, tuometinis vertinimas atitiko „kainų burbulo“ tendencijas, nes tuo metu nekilnojamo turto kainos buvo nerealiai aukštos. Ir nors dauguma grąžintinų pastatų buvo kaimų ir miestelių sinagogos, bendra jų vertė siekė 174 milijonus litų. Tą sumą tada ne vienąkart paskelbėme ir visuomenei.

Tačiau skelbdami ją visuomet pabrėždavome, kad didžioji grąžintinų pastatų vertės dalis – sukurta jau dabar. Tai dabar iš griuvėsių pakelti ir privataus kapitalo išpuoselėti pastatai tapo viešbučiais ir restoranais (kaip pavyzdį galiu paminėti marmuru ir veidrodžiais tviskantį nedidelį viešbutėlį sostinės Stiklių gatvėje. Nedidelis pastatas buvo įvertintas, rodo, 4 milijonais litų, tačiau tie milijonai nieko bendro neturi su senuoju žydišku palikimu – jie investuoti jau dabar. Tie privatūs pinigai žydams nepriklausė).

Gavau A.Brazausko įgaliojimą pasitelkti pagalbon mūsų ambasadas Europoje – kaip ten sprendžiamas restitucijos klausimas. Mažiausiai galėjome pasinaudoti Latvijos patyrimu: ten Vyriausybė dosniai užsimojo padaryti didelę dovaną mažokai žydų bendruomenei, bet Latvijos parlamentas prabalsavo prieš ir... viskas tuo pasibaigė.

Austrijoje už kažkada prarastą žydų bendruomeninį turtą tebuvo kompensuota 12 proc. šiandienės vertės. Lenkijoje žydų bendruomenei buvo pasiūlyta 15 proc. dabartinės vertės, tačiau žydams pareikalavus 20 procentų, derybos įstrigo.

A.Brazauskas ką ne ką, o valstybės pinigus skaičiuoti mokėjo. Tačiau jis jautė didelę simpatiją Žydų bendruomenės pirmininkui S.Alperavičiui, su kurio tėvu dirbo dar Valstybiniame plano komitete. Be to, premjeras puikiai žinojo tragišką mūsų bendrapiliečių žydų istoriją. Todėl bendrai sutarėme, kad Lietuvos žydams pasiūlysime aukščiausią Europoje procentą – 28 proc.s nuo šiandienės vertės.

Tikrovėje tai reiškė 50 mln. litų (neužmirškime Registrų centro įvertinimo – bendra suma lygi 174 milijonams litų). Niekada nepateikėme šio skaičiaus oficialiai, tačiau Lietuvos žydų bendruomenės vadovai tai žinojo (jų interesai mums rūpėjo pirmiausia, ir nežinau, ar jie dalijosi informacija su savo partneriais iš Amerikos). Iš jų pusės jautėme nebylų prašymą – nors kiek pridėkite, o svarbiausia – pradėkite restituciją kuo greičiau, nes žmonių amžius nelaukia. Manėme, kad susitarimas iš esmės pasiektas. Tačiau čia atėjo 2009 metai ir A.Kubilius.

Aš nežinau argumentų, kodėl naujoji Vyriausybė 2,5 karto padidino restitucijos (ar kompensacijos – nes kalbama apie tą patį turtą) sumą.

Lietuvos valstybė negali grąžinti žydams nieko kito kaip išlikusį religinių bendrijų turtą (pagal 1996 metų įstatymą). Kompensacijos už žydų bendruomeninį turtą negalima net užsiminti, nes būtų pažeistas Konstitucijos 29-asis straipsnis (paprasčiau kalbant – niekas negali būti persekiojamas ar turėti privilegijų dėl tautybės, kilmės ir t.t.). Derybose teisininkai mums visada tą pabrėždavo – juk negrąžiname Klaipėdos vokiečių ar Vilniaus lenkų organizacijų turto. Kai Amerikos žydai mūsų partnerių delegacijoje imdavo pernelyg spausti, mes primindavome, kad tokiu atveju teks iškeldinti Amerikos ambasadą Akmenų gatvėje iš lenkų harcerams priklausiusio pastato.

Bet kokioje restitucijoje ar kompensacijoje valstybė galėjo atsiremti tik į turėtą religinį turtą. O jis buvo labai materialus ir suskaičiuojamas.

Ir štai čia įvyko tai, kas man labiausiai nesuprantama – kažkieno nurodymu (tai turėtų išsiaiškinti specialiosios tarnybos, nes čia galėjo būti ir asmeninio pasipelnymo) Registrų centras naujai įvertino buvusias žydų sinagogas. Jų vertė šoktelėjo toli už 300 (ar tik ne 378) mln. litų.

Kaip ir svarbiausia – kodėl reikėjo padaryti tokią manipuliaciją, sunku pasakyti. Sako, kad Registrų centras panaudojo kažkokią kitą metodiką. Bet su protu ji neturėjo nieko bendro.

Skaitytojams patarčiau nueiti iki artimiausios žinomos sinagogos ir ją bent savo galva įvertinti. Pavyzdžiui, kiek galima šiandien būtų galima gauti už dešimtmečiais uždarytą jokių komunikacijų neturinčią Želvos sinagogą (su stogu, ant kurio auga berželiai), jau seniai nenaudojamą sinagogą Ramygaloje – buvusį kino teatrą? O kiti pastatai dar prastesni. Šiandien jų kaina – nulinė (negalima parduoti ir geresnių pastatų), ir visi tai supranta.

Pats brangiausias žydų prašomas objektas buvo vadinamoji „žydų ligoninė“ Kaune. Esanti senamiestyje, ji atrodė tarsi aukso gabalas. Tačiau nei žydams, nei Archyvų departamento specialistams nepavyko rasti dokumentų, patvirtinančių jos priklausomybę žydų religinei bendrijai. Brazausko ir Kirkilo vyriausybės kantriai laukė paieškų rezultatų, kelis kartus išbraukdamos ją iš privatizuojamų objektų sąrašo. Pagaliau 2010 metais ją išstatė aukcione. Gruodžio mėnesį tik iš antro karto pastatą pardavė, bet ne už aukso kainą – už 2,2 milijono.

Į 128 milijonų litų sumą tilptų net šešios dešimtys tokių pastatų, kas rodo iš lubų ištrauktos kompensacijos sumos absurdiškumą.

Galima paimti ir kitą pavyzdį – Vilniaus senamiestyje priešais „Stiklių“ viešbutį esančią Austrijos ambasadą. Šis pastatas praėjusiame dešimtmetyje buvo grąžintas Lietuvos žydų bendruomenei ir parduotas Austrijai maždaug už 400 tūkst. JAV dolerių. Deja, daugiau tokių pastatų grąžintinų objektų jau nėra likę.

Kadangi tai buvo dalis mano darbo, apvažiavau daugelį pastatų, dėl kurių buvo deramasi. Iš 108 grąžintinų pastatų apie 75-78 (daugiausia miestelių ir kaimų sinagogos) yra tušti ir nenaudojami iki šiol. Nuo 2003 metų mes didvyriškai braukėme juos iš privatizavimo sąrašų (tuo labai supykdydami rajonų merus) ir net savivaldybių lėšomis saugojome juos, kad reikalui esant, galėtume nedelsiant grąžinti.

Galbūt, derybos su žydų bendruomene dėl turto grąžinimo iš tikrųjų nepateisinamai užtruko. Tačiau mus stabdė bent kelios aplinkybės, kurias visuomenė irgi turėtų žinoti.

Pirmiausia, Lietuvos žydų organizacijų tarpusavio konfrontacija. Neturint vidinės vienybės, mūsų žydų partneriai nusprendė nustumti nuo derybų dalį savo tautiečių. Kauno žydų religinė bendrija, juridiškai pripažinta prieškarinės Kauno bendrijos įpėdine ir pagal 1996 metų įstatymą net atgavusi kelis pastatus, staiga tapo ignoruojama. Jos atstovų netraukė nei į sukurto specialaus fondo valdybą, nei į derybų delegaciją. Tuo tarpu kauniečiai ryžtingai pasakė: „atiduosite mūsų turtą jiems – mes kreipsimės į teismą“. Daryti neteisėtų žingsnių Vyriausybė negalėjo.

Buvo dar vienas aspektas. Kartą į mane kreipėsi senyva moteris žydė, kuri labai nuoširdžiai paprašė „neatiduoti mūsų turto jiems“. Paprašiau konkretizuoti, kas yra „Mes“ ir kas yra „Jie“. Netikėtai iškilo niekuomet nediskutuota tiesa, kad „mes“ – tai senieji Lietuvos žydai, o „jie“ – jau po karo iš Rusijos ir kitų tarybinių respublikų į Lietuvą persikėlę žydų tautybės piliečiai.

Prieškarinių Lietuvos žydų, žuvusių per holokaustą, palikuonys Lietuvos šiandieninių žydų tarpe tikriausia sudaro mažumą. Atvykėliai iš Rusijos holokausto nepatyrė, juo labiau – jie nefinansavo religinių pastatų pirkimo prieškaryje.

Laiškai, kuriuos ėmė masiškai gauti premjerai A.Brazauskas ir G.Kirkilas, atkreipė dėmesį į dar vieną aplinkybę, į kurią pradžioje net nebuvome įsigilinę: prieškaryje Lietuvoje gyveno žydai ortodoksai, jie už savo pinigus statė sinagogas, jie tapo holokausto aukomis. Šiandien Lietuvoje žydų ortodoksų neliko. Todėl iš užsienio esančių Lietuvos žydų ješivų vadovų gaunami laiškai įspėjo – be jų dalyvavimo suformuota žydų derybų delegacija neturi įgaliojimų. Tuo tarpu delegacija bet kokį ortodoksų rabinų apsilankymą Vyriausybėje traktavo kaip ...antisemitinį išpuolį.

Tuo tarpu ortodoksų rabinai iš mūsų prašė pačių sinagogų, o ne pinigų. Tačiau su jais, kaip neatstovaujančiais šiandieninių Lietuvos žydų, derėtis negalėjome.

Mes atsidūrėme situacijoje, panašioje į tokią: kažkas katalikų turėtą turtą atiduoda stačiatikiams, aiškindamas – „jūs - vis vien krikščionys“.

Neskubėjome dar ir todėl, kad jau buvome nudegę pirštus su 2003 metais Jeruzalės organizacijai „Hechal Shlomo“ perduotomis toromis – žydų pusė neįvykdė savo įsipareigojimų informuoti apie jų likimą, dar daugiau: dauguma mus lankiusių žydų veikėjų aiškino mus padarius didžiausią kvailystę, nes toros buvo atiduotos „ne jiems“. Net ir iš dovanos priėmėjų nuo pat pradžių girdėjome mintį, kad tai ne geranoriškas Lietuvos aktas, o „didelio spaudimo Lietuvai rezultatas“. Algirdas Brazauskas, girdėdamas tokias šnekas, laikė tai asmeniniu įžeidimu.

Seimo priimtas įstatymas įstumia Lietuvą į nelengvą ūkinę-moralinę problemą. Žydų pusei pasiūlyta astronominė kompensacija. Kažkodėl negrąžinama pati nuosavybė, tarsi tos 75 tuščios ir grąžinti parengtos sinagogos būtų valstybei neįsivaizduojamai reikalingas turtas.

Kas bus su tomis sinagogomis? Ir kodėl negrąžinamos jos, o atiduodami pinigai?

Prisipažinsiu, kad buvau piniginės kompensacijos idėjos autorius. Matėsi, kad ortodoksų sinagogos šiandien niekam nereikalingos, o negausiai žydų bendruomenei prižiūrėti jas būtų tik nepakeliama našta. Iš kitos pusės, jeigu žydų bendruomenė pati pradėtų pardavinėti sinagogų pastatus, kiltų įvairių moralinių peripetijų. Todėl tada pasiūliau, kad valstybė per Turto banką gali parduoti visus nereikalingų sinagogų pastatus, o žydų pusei būtų išmokėta visa (100-procentinė) suma. Apie tai tariausi ir su Turto banko vadovais – jie buvo nieko prieš, minusuotos būtų tik aukcionų išlaidos. Turto bankas net rodė iniciatyvą, nes sumažėjus privatizuojamo turto, institucijai atsirastų nauja veiklos sfera.

Dabar derybose dėl turto užmirštos sinagogos po milžiniškos ir niekuo nepagrįstos kompensacijos išmokėjimo taps antra (dar kartą – daugiamilijonine) našta Lietuvos mokesčių mokėtojams. Tokio valdžios neūkiškumo (ar tiesiog nesugebėjimo tvarkytis) reikia su žiburiu paieškoti.

Niekaip nesuprantu, kodėl Seimo priimtas įstatymas pavadintas taip mįslingai – geros valios? Kokia čia „gera valia“, kai kalbama apie labai konkretų turėtą turtą ir konkrečias sumas? Suprasčiau, kad skiriame milijardą, arba 10 milijardų – tiesiog neskaičiavę. Iš plačios ir geros širdies. Kaip laimėję skandinavų loterijoje arba kaip girtas rusų poručikas, jau pralošęs kortomis pulko kasą.

Ir už ką mokame kompensaciją – už nacių ir sovietų valdžios nusavintą religinį turtą ar už holokaustą? Jeigu už pastarąjį, tai aš žydų nešaudžiau. Nešaudė ir mano tėvas, jaunas mokytojas pro Želvos mokyklos langą girdėdamas šūvius už gretimos kalvos. Nešaudė ir mano vaikai, kuriems kaip mokesčių mokėtojams teks mokėti savo dalį į kompensaciją. Nereikia painioti kraujo ir pinigų. Vienu metu derybų metu girdėjau sentenciją: „susimokėkite, tada būsite demokratai“. Laimei, ji nebuvo pakartota.

Man apskritai kelia nerimą bet koks holokausto ir pinigų susiejimas. Kažkada man yra tekę platinti informaciją apie Šveicarijos bankų kompensacijas, apie Vokietijos ir Austrijos valdžių išmokamus pinigus. Bet tai buvo prieš keliasdešimt ar keliolika metų. Kiek Lietuvoje liko nacių koncentracijos stovyklų kalinių, praėjus bemaž septyniems dešimtmečiams po Dachau ir Štuthofo išvadavimo? Jų sąrašo nemačiau net derybų metu. Bet nemanau, kad tie žmonės Lietuvoje gyvena blogiau už kitus. Tuos keliolika asmenų paremti galima ir ne per restitucijos (ar geros valios) įstatymą.

Demokratija ir geras vardas už pinigus neperkami. Už juos neplaunamos ir istorijos dėmės.

Ta proga pacituosiu restitucijos derybose dalyvavusio JAV ambasadoriaus J. Cloudo man pasakytus žodžius: „Man nesvarbu kiek jūs grąžinsite, o kada.“

Galiu patvirtinti, kad JAV oficialūs atstovai, stebėdami derybas dėl restitucijos, jokio spaudimo – ypač dėl sumų – nedarė. Jie laikė restituciją svarbiu pokyčių mūsų dvasiniame pasaulyje požymiu ir kantriai laukė derybų pabaigos. Esu asmeniškai dėkingas JAV ambasadai, užsistojusiai mane, kai derybos ėmė įgauti nekorektiškumo ženklų.

Man buvo keista stebėti balsavimą dėl žydų restitucijos įstatymo. Net opozicijos vadai paskelbė, kad jie pasižadėję balsuoti „už žydus“. Bet ką tai bendro turi su tuo baisiu neūkiškumu ir prisiimamais protu nepagrįstais valstybės įsipareigojimais? Pamenu, Seime įstatymo projektą pristatinėjusio R.Žemaitaičio paklausiau, iš kur paimta 128 mln. Lt suma. Jis net supyko, pasiūlęs kreiptis į premjerą A.Kubilių. Jis juk tik teisininkas, o ne ūkininkas. Tačiau daugiau kaip šimtą milijonų iš žmonių kišenės ištraukiantį įstatymą pristatinėjo būtent jis...

A.Kubilius pasielgė klastingai, pažadėdamas milžinišką sumą, tačiau iš karto pasakydamas, kad kompensaciją mokės ne jis, o būsimos vyriausybės. Ar ras pinigų biudžete ateinanti Lietuvos valdžia „mokėti už orą“, kai Lietuvą ir jos mokesčių mokėtojus dusins per šiuos kelerius metus prisiimti daugiamilijardiniai kreditai (už protu nepaaiškinamus procentus), kai dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių Lietuvoje bus likę gal tik pusė?

Taip užprogramuojame valstybės įsipareigojimų nevykdymą. Tuo jau dabar apgaudinėjame mūsų žydus. Tuo planuojame ir ateities Lietuvos blogus santykius su mūsų svarbiu partneriu – JAV.

Ar nepalieka pono Kubiliaus valdžia ateinančiai Lietuvai dvokiančios bombos?

Tikriausia mažai kam pakils liežuvis pavadinti mane antisemitu. Prieš savaitę kaip vaikas džiaugiausi, žvelgdamas į mūsų žemiečio Arbit Blato parodą, dovanotą Lietuvai ir atvežtą iš Amerikos bei Italijos ne be mano pastangų. Tą 362 paveikslų ir skulptūrų dovaną Lietuvai taip pat galima vertinti milijonais, tačiau Arbit Blatui ar jo šeimai nekilo minties išmatuoti meilę savo gimtinei pinigais.

Lietuvos istorija man yra šventa (būtent dėl jos išmanymo Algirdas Brazauskas ir paskyrė mane tai nelengvai misijai) ir labai gerai žinau, ko Lietuva neteko karo metais. Šiais laikais mes turime užtikrinti ateitį Lietuvos žydų bendruomenei, nes be jos Lietuva taps pilka, uždara ir gal net egoistiška. Bet nuo Lietuvos pensininkų atplėštų milijonų nereikia patiems žydams. Tokie pinigai dvokia.

Nors Seimas jau priėmė, o prezidentė pasirašė Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą, restitucija gali būti vykdoma labai dalykiškai ir pigiai:

1. Nedelsiant perduoti žydų bendruomenei visus laisvus pastatus, pripažintus grąžintinais. Skaičiais tai bus didžioji restitucinių objektų dalis. Jeigu reikia, padėti žydams parduoti tuos pastatus, išmokant ne 30, o 100 procentų jų vertės.

2. Jau privatizuotų ar valstybės naudojamų pastatų likimą įsipareigoti spręsti šaliai pakilus iš ekonominio nuosmukio, bet ne vėliau kaip po 3 (4 ar 5) metų. Tada vertinti pastatus tuometinėmis rinkos kainomis ir dengti atitinkamą (28-30) procentą. Numatyti trumpą kompensacijos išmokėjimo terminą.