Visų Baltijos šalių deleguotos Lietuvos atstovės Inos Marčiulionytės šalis nebeparėmė pasibaigus vos pirmiesiems dviem rinkimų ratams – Lietuva pasirinko Austrijos atstovę B.Ferrero-Waldner. Austrė – buvusi Dalios Grybauskaitės kolegė Europos Komisijoje.
Neseniai paskelbtuose „WikilLeaks“ dokumentuose atskleidžiama, kad I.Marčiulionytė buvo rimta varžovė kitų šalių kandidatams – ją rėmė net ir JAV valdžia.
Tačiau kandidatūros neįvertino Lietuvos atstovai. I.Marčiulionytės atšaukimą sekė ir prezidentės D.Grybauskaitės pasirašytas dekretas, numatantis, jog Lietuva nebeskirs atskiro šalies ambasadoriaus prie UNESCO.
2009 metų įvykius primename dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijomis: interviu su I.Marčiulionyte bei Mariaus Laurinavičiaus komentaru.
***
Dalia Gudavičiūtė: Lietuvos diplomatei trūko ir saviškių palaikymo (2009 09 23)
Lietuvos ambasadorė prie UNESCO Ina Marčiulionytė tikina, kad rinkimuose į šios organizacijos vadovo postą ji pasirodė ne prasčiau nei didesnių išteklių turinčios valstybės. Bet diplomatė mano, kad oficialusis Vilnius galėjo labiau pasistengti.
I.Marčiulionytė per pirmąjį balsavimą į UNESCO generalinio direktoriaus postą surinko 3 balsus, per antrąjį – 4.
Prieš trečiąjį balsavimą Lietuva atšaukė I.Marčiulionytės kandidatūrą ir parėmė Austrijos atstovę eurokomisarę Benitą Ferrero-Waldner.
- Ar tikėjotės laimėti rinkimus? – „Lietuvos rytas“ paklausė I.Marčiulionytės.
- Kiekvienas, kuris eina į rinkimus, turi vilties laimėti, kitaip nereikia į juos eiti. Žinojau, kad nebus lengva.
- Kaip vertinate savo rezultatus per du balsavimus?
- Manau, kad jie nėra visai prasti, kaip daug kas dabar mano. Žiūrėdami į rezultatus kandidatų, kurie buvo aukščiau manęs, matome, kad jie surinko po 7-8 balsus ir tai – nedaug daugiau. O kad Egipto atstovas surinks daugumą – visi žinojome, nes jis buvo iš anksto užsitikrinęs didelę paramą.
Buvo kandidatų, kuriuos rėmė labai stiprios valstybės ir jos galėjo užsiimti lobizmu visai kitaip nei Lietuva. O surinko ne ką daugiau už mane balsų.
- Ko pritrūko, kad jūsų dalyvavimas rinkimuose į UNESCO generalinio direktoriaus postą būtų buvęs sėkmingesnis?
- Galiu palyginti Lietuvą su Bulgarija, nes mes – to paties regiono panašių galimybių valstybės. Bulgarai sukūrė labai gerą rinkimų strategiją ir surengė didelę kampaniją.
Visi jų aukščiausio lygio pareigūnai šiais metais važiavo būtent į tas šalis, kurios balsuoja per UNESCO generalinio direktoriaus rinkimus, ir daug kur vežėsi savo kandidatę.
Taip pat jie organizavo kelias pristatomąsias UNESCO ambasadorių keliones į Bulgariją. Kiek Paryžiuje buvo surengta vakarienių ir priėmimų – sunku net suskaičiuoti.
- Ar siūlėte Lietuvai pasekti Bulgarijos pavyzdžiu?
- Neužmirškime, kad mus ištiko ekonominė krizė.
Bulgarijoje bendrasis vidaus produktas nusmuko mažiau nei Lietuvoje. Taigi buvau realistė ir iš anksto žinojau, kad pinigų trūksta.
Bulgarai savo kandidatės rinkimams išleido kelis milijonus eurų. O mano kampanija kainavo kelis šimtus tūkstančių. Iš valstybės rezervo pinigų nebuvo skirta.
Bet pagrindinis skirtumas – ne pinigai.
Buvo mobilizuota visa Bulgarijos valstybė! Po rinkimų liepą šalyje į valdžią atėjo dešinieji. Bulgarijos kandidatė Irina Bokova buvo kairioji, bet ir po rinkimų valstybė ją rėmė taip pat stipriai.
- Kaip jus palaikė Lietuva?
- Mano manymu, mes dar nelabai mokame tai daryti. Pirmąkart ėjome į tokius rinkimus, be to, turime labai mažai ambasadų. Kitas dalykas – visi turime tikėti, kad mūsų kandidatas gali laimėti. Neužtenka, kad taip galvos tik pats kandidatas.
Aš pati jaučiuosi padariusi, ką galėjau. Mano pristatytas UNESCO vizijos dokumentas kolegų buvo įvertintas kaip vienas geriausių.
- Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus nuolat domėjosi UNESCO rinkimais ir apie tai su jumis kalbėjosi. Ar prezidento postą perėmusi Dalia Grybauskaitė irgi su jumis apie tai kalbėjosi?
- Man neteko kalbėti apie rinkimus su D.Grybauskaite.
Su prezidente aš buvau susitikusi tik porą kartų ir apie rinkimus nekalbėjau.
- Ar ne per anksti Lietuva atšaukė jūsų kandidatūrą – jau po antrojo turo?
- Tai buvo Užsienio reikalų ministerijos sprendimas ir nenoriu jo vertinti. Aukštiems pareigūnams iš aukščiau geriau matyti.
- Iš balso suprantu, kad šis sprendimas jums buvo skaudus? Ar su jumis jis buvo derinamas?
- Iš užsienio reikalų ministro aš žinojau, kad taip gali atsitikti.
Sprendimas nebuvo labai netikėtas, nes mūsų rezultatai nebuvo labai aukšti. Bet pažiūrėkime: Lietuva pasitraukė iš rinkimų kartu su Rusija.
Rusija pirmajame ture turėjo 7 balsus, antrajame jiems liko tik 3. O mes gavome 4 ir juos aplenkėme. Taigi mes išaugome, o jie nukrito!
- Spaudoje buvo užsiminta apie spaudimą, kurį patyrė mūsų šalies diplomatai, – atšaukti jūsų kandidatūrą ES išorės santykių komisarės B.FerreroWaldner naudai. Kuo tai pasireiškė?
- Man pačiai spaudimo nebuvo. Su manimi buvo kalbėta, tačiau visi prašė vieni kitų atsitraukti kieno nors naudai. Tai normali politinė procedūra.
- Lietuvoje spėliojama apie prezidentės D.Grybauskaitės prašymą siekiant paremti buvusią savo kolegę.
- Tikrai negaliu nieko komentuoti. Dėl prezidentės pozicijos šiuo klausimu negaliu nieko pasakyti, nes mums neteko apie tai kalbėtis.
***
Marius Laurinavičius: UNESCO vadovo rinkimai - nusikalstamas neveiklumas (2009 09 24)
Ką galvotumėte, jei išgirstumėtė, kad Lietuva beviltiškai pralaimėjo Bulgarijai? Jei tai būtų krepšinis, tikriausiai neužtektų net trenerių štabo atsistatydinimo ir viešo prikalimo prie gėdos stulpo. Įpykę gerbėjai tikriausiai į šipulius sumaltų ir visą šalies krepšinio federaciją.
Jei būtų futbolas, emocijos tikriausiai būtų kiek santūresnės. Tačiau vis tiek nė vienas sirgalius nepasakytų: „Koks čia skirtumas“.
O jei ir vienu ir kitu atveju išgirstumėte, kad viskas galėjo būti kitaip? Tačiau sporto vadovai kažkodėl nusprendė neskirti lėšų komandos pasirengimui. Maža to, treneris nesivargino kurti jokių žaidimo planų, analizuoti varžovų stipriųjų ir silpnųjų pusių.
Kalbant paprasčiau - niekas tiesiog apskritai nedirbo savo darbo, palikdami tikrai neblogo lygio žaidėjus kapstytis patiems.
Neįtikėtina? Tačiau tai jau tapo Lietuvos realybe. Tik ne sporto, o šalies diplomatijos lauke.
Antradienį Lietuva iš tiesų beviltiškai pralaimėjo Bulgarijai. Šios už Lietuvą nė kiek neįtakingesnės ir dar skurdesnės valstybės atstovė I.Bokova išrinkta UNESCO generaline direktore.
Tuo tarpu ilgai ir garsiai reklamuota mūsų šalies diplomatės I.Marčiulionytės tų pačių rinkimų „kampanija“ baigėsi fiasko. Lietuvos atstovė, trenerio pareigas ėjusios Užsienio reikalų ministerijos sprendimu, pasitraukė iš kovos pačioje jos pradžioje.
Maža to, Lietuvos komanda netrukus patyrė ir antrąjį skaudų pralaimėjimą. Mat sugebėjo viešai paremti kandidatę, kuri ne tik nelaimėjo, bet nesugebėjo pasiekti net finalo.
Sportą ir diplomatiją lyginti galbūt ir nėra tikslu. Galbūt kam nors atrodys, kad tokie palyginimai - nekorektiški. Tačiau bent jau viena turėtų būti neabejotina. Lietuvos diplomatijos vadovai po šio viešo fiasko ne tik turėtų patys skubiai analizuoti klaidas ir daryti išvadas. Jie privalėtų ir pasiaiškinti visuomenei dėl nusikalstamo savo neveiklumo.
Apie kokį neveiklumą kalbu? Netgi žmogui, visiškai nežinančiam
diplomatijos užkulisių, viskas turėtų būti aišku vien perskaičius I.Marčiulionytės interviu „Lietuvos rytui“. Galbūt nedrąsiai, galbūt vietomis tik Ezopo kalba, tačiau diplomatė išdrįso viešai pasakyti tai, apie ką jau gerokai anksčiau kalbėta užkulisiuose.
Juk galybės tarnybinės etikos, pavaldumo ir kitų pančių saistoma bei diplomatine kalba įpratusi kalbėti valstybės tarnautoja vis dėlto pripažįsta skandalingą faktą - ji neslepia, kad oficialusis Vilnius rinkimų kovoje galėjo padaryti daugiau.
O išversti tokį prisipažinimą į paprastų žmonių kalbą tikrai nėra sunku. Ir skamba tai dar skandalingiau: oficialusis Vilnius nepadarė nieko, kad jo iškelta ir visų trijų Baltijos valstybių remta kandidatė sėkmingai dalyvautų šiuose rinkimuose.
Tai kam tada iš viso reikalinga Lietuvai jos Užsienio reikalų ministerija?
Prisiminkime, kad diplomatai, kaip ir kiti valstybės tarnyboje dirbantys žmonės, iš esmės yra visuomenės pinigais išlaikomi tarnautojai. Tuomet padėtis atrodys dar absurdiškiau negu jau minėto sportinio palyginimo atveju.
Mat tokiu atveju kiekvienas mūsų moka pinigus už tai, kad kažkas galėtų demonstratyviai nedirbti. O mes visa tai tiesiog stebime ir net nereikalaujame pasiaiškinti.
Bet gal viskas yra ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Gal visi padarė savo darbą, o Lietuva pasirodė pagal savo galimybes?
Vien Bulgarijos pavyzdys įrodo, kad yra visiškai priešingai. Maža to, sėkminga kova dėl UNESCO generalinio direktoriaus posto galėjo bent jau suteikti turinį tam naujajam Lietuvos užsienio politikos šūkiui: „Draugausime ne su “ubagais”, o su sprendimus priimančiomis šalimis“.
Galbūt garsiosios laidos „Klausimėlis“ rengėjai ir gerokai pajuokintų Lietuvą kur nors gatvėje paklausę, kas yra UNESCO. Gal net ir žinantiems atrodo, kad tai nereikšminga ir Lietuvai nelabai aktuali organizacija.
Tačiau tikriausiai niekas, kas tikrai išmano tikrojo tarpvalstybinio diplomatinio turgaus nerašytas taisykles, nesiginčys dėl vieno. Bulgarija pasiekė ne vien prestižinę pergalę. Tokį savo atstovės užimamą postą bet kuri šalis, jei tik nori, gali paversti įrankiu net visai kitos srities derybose.
Todėl atsakymų tiesiog verkiant reikia. Ir visai nesvarbu, ar kam nors patinka I.Marčiulionytė, ar nepatinka. Nesvarbu ir tai, kaip vertinsime visą kitą užsienio reikalų ministro V.Ušacko veiklą. Nesvarbu, ar pritariame naujajai D.Grybauskaitės užsienio politikai, ar ją kritikuosime.
Jei norime, kad kažkas Lietuvoje keistųsi, netgi už klaidas bet kuris pareigūnas privalo atsiskaityti visuomenei. O čia, panašu, net ne klaida. Čia tikras savo darbo neatlikimo pavyzdys.
Gal ministras V.Ušackas argumentuos užgriuvusia ekonomine krize? Neva lėšų nebuvo?
Tos pačios Bulgarijos pavyzdys rodo, kad pinigų savo tikslui siekti gali rasti net už Lietuvą skurdesnės valstybės. O jei kuris nors ministras (šiuo atveju nebūtinai V.Ušackas) nesugeba paskirstyti turimų lėšų taip, kad nenukentėtų prioritetiniai projektai, jam tiesiog ne vieta šiame poste.
Tai gal I.Marčiulionytės dalyvavimas UNESCO generalinio direktoriaus rinkimuose nebuvo tarp prioritetinių mūsų šalies užsienio politikos tikslų?
Kažkodėl V.Ušackas per visą savo kaip ministro veiklos metą apie tai net neužsiminė. Atvirkščiai, jis mielai puikavosi, pavyzdžiui, šių metų balandį Paryžiuje pristatydamas I.Marčiulionytę kadenciją baigiančiam UNESCO vadovui K.Matsuurai. Lyg šis japonas būtų galėjęs lemti, kas taps jo įpėdiniu.
Apie I.Marčiulionytės kandidatūrą V.Ušackas kalbėjo ir šių metų pradžioje pristatydamas Lietuvos užsienio politikos prioritetus mūsų šalyje reziduojantiems diplomatams. Daug ir viešai apie Lietuvos tikslą kalbėta ir kitomis progomis.
Tačiau būtent „kalbėjimas“ čia, ko gero, ir yra raktinis žodis. Buvo daug kalbėta, bet beveik nieko nedaryta. Arba tiksliau - veikla buvo tik imituojama.
Todėl tiek V.Ušackas, tiek už valstybės užsienio politiką tiesiogiai atsakingta D.Grybauskaitė turėtų atsakyti visuomenei bent jau kam buvo iššvaistyti keli šimtai tūkstančių litų.
Būtent tiek, I.Marčiulionytės teigimu, valstybė skyrė jos rinkimų „kampanijai“. Ir, jei niekas net nesistengė, kad ši kampanija baigtųsi sėkme, kitaip, kaip mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu to nepavadinsi.
Tiesa, prezidentę D.Grybauskaitę dėl Lietuvos fiasko UNESCO prezidento rinkimuose galima kaltinti nebent iš dalies. Tik liepą pareigas pradėjusi eiti valstybės vadovė, nors ir yra pagrindinė šalies diplomatijos vairininkė, tikrai negalėjo padaryti esminės įtakos nebe pirmus metus vykusiai kampanijai.
Tačiau ir prezidentės vertėtų paklausti, ką ji nuveikė, kad I.Marčiulionytės galimybės padidėtų. Net per tuos porą mėnesių, kai ji vadovauja valstybei. Ar, pavyzdžiui, bent kalbėjo apie tai, su Prancūzijos prezidentu N.Sarkozy, kurdama su juo „strateginę partnerystę“?
Juo labiau, kad diplomatijos užkulisiuose sklando bjaurus gandas, kad D.Grybauskaitė nusprendė, jog I.Marčiulionytei reikia trauktis iš kovos, nes Prezidentei buvo svarbiau paremti buvusią D.Grybauskaitės kolegę Europos Komisijoje B.Ferrero-Waldner iš Austrijos. Nors ši kandidatė, kaip minėta, taip pat netrukus buvo priversta trauktis iš kovos.
Norėčiau tikėti, kad tai ir yra tik gandas. Tačiau tuomet būtų įdomu, ką Lietuva laimėjo atsiimdama I.Marčiulionytės kandidatūrą B.Ferrero-Waldner naudai. Nes diplomatijoje, kaip ir gyvenime, įprasta, jog „net arklys arklio dykai nekaso“.
Lietuvos diplomatai, netgi tie, kurie nesiryžta tvirtinti, jog būtent D.Grybauskaitė lėmė sprendimą dėl I.Marčiulionytės kandidatūros atšaukimo ir B.Ferrero-Waldner viešo parėmimo, pripažįsta visai kitką.
Minėta taisyklė šį kartą, pasirodo, negaliojo. Lietuva paprasčiausiai nieko neprašė už savo paramą.
Todėl ir kyla klausimas, ar ši istorija - tai tiesiog neįtikėtina klaidų virtinė, ar tiesiog piktybiškas neveiklumas?
Ir jei tai nėra naujosios D.Grybauskaitės užsienio politikos išraiška, prezidentė turėtų pareikalauti atsakymų iš V.Ušacko.
Beje, būtų gerai, kad atsakymai būtų vieši. Nes jie svarbūs ne vien šalies diplomatijos ateičiai. Atsakymai padėtų suprasti ir tai, kaip D.Grybauskaitės eroje Lietuvoje bus suprantamas tarnavimas valstybei. Juk D.Grybauskaitė šio tarnavimo svarbą pabrėžė net savo inauguracinėje kalboje.