Archeologas tikėjosi aptikti XIII–XIV a. plokštinį kapinyną, tačiau po kelių sezonų vis labiau pradėjo dominti klausimas, kodėl nuo pilkapių laidojimo tradicijos iki krikšto nėra mūsų protėvių laidojimo žemėje pėdsakų. Ši problema tapo pagrindiniu tyrimų objektu, kuris pareikalavo tiek dėmesio, kad tyrimai Bajoruose vykdomi iki šiol.
Prieš 30 metų buvo suformuluota hipotezė, kad mūsų protėviai galėjo būti laidojami vandenyje, nustebino archeologų bendruomenę. Tačiau profesoriaus Vytauto Urbonavičiaus iškelta hipotezė pasitvirtino. Obeliuose, Marvelėje, Kernavėje ir Bajoruose vykdyti tyrimai leidžia susipažinti su šiuo viduramžiais lietuvių naudotu laidojimo būdu.
„Viena iš prielaidų: žmonės, kuriuos degindavo, krikščioniškoje Lietuvoje nebūdavo priimami į tas kapines, kurios priklausė apkrikštytos Lietuvos dvasininkijai ir valdovams“, – pasakoja V.Vaitkevičius.
Degintiniems kapams parinkdavo liūnus, balas, miške esančius ežerėlius, pelkes, svarbiausia – nešventintas žemes. Tai kartu ir nepasikrikštijusių žmonių laidojimas pagal seną paprotį. Ir po krikšto ilgai gyvavusi tradicija – kartu su žmonėmis deginami ir žirgai, jų daiktai.
Vykdyti tokius kasinėjimus ir pastebėti radinius vandenyje – fiziškai sunkus darbas. Vykintas sako, kad tokį procesą galima prilyginti povandeninei archeologijai. Tam neužtenka kantrybės, valios - reikalinga ir ištvermė, susikaupimas.
Atsargiai narstomas kiekvienas žemės sluoksnelis. Nuimama po 1-2 cm žemės, atskiriamos durpės, smėlis. Žemė plaunama - taip atskiriami radiniai. Viskas yra žymima etiketėmis, o prieš sudedant į maišelius, radiniai džiovinami.
Svarbi ir metodika, tad tenka mokytis iš savo klaidų. Iš pirmo žvilgsnio tyrinėtojams atrodė, kad nėra jokios sistemos. Tačiau po kantraus fiksavimo pastebėta, kad radinių grupės telkiasi vienoje vietoje. „Mūsų tyrimų plotas toks nedidelis, kad mūsų protas ir vaizduotė negali net šukės įlipdyti į tą puodą“, – pasakoja archeologa.
Tik atvykęs į Bajorus pamatai entuziastingą tarptautinę 16 žmonių grupę - iš Vilniaus, Klaipėdos, Giotingeno (Vokietija) ir Liverpulio (Anglija) miestų universitetų, komandą papildo du archeologija besidomintys moksleiviai, o neatsiejamu simboliu tapo šuo Amsis.
Jau antrą savaitę kasinėjimuose dalyvaujanti, archeologijos studijas baigusi Ana Markevič, vertina galimybę prisidėti prie šių kasinėjimų, be to, jai ypač patinka lėtumas – tik kruopščiai ir atidžiai dirbant įmanoma pastebėti mažyčius radinius.
Tyrimo dalyviai visą dieną praleidžia laužydami durpių grumstelius, pirštais čiupinėdami kiekvieną žemės smiltelę ir tikėdamiesi kažką užčiuopti.
Naudodamiesi panašiomis į gaisrininkų žarnas, archeologai stipria srove surinktą žemę atskiria į mažas, lengvas daleles, kurios išplaunamos per sietą. Tik tuomet galima įžvelgti radinius. Jie - miniatiūriniai. Seniausi - iš mezolito – ankstyvojo neolito laikotarpio.
Kapinynas, esantis žemumoje tarp Bajorų ir Šuolių kaimų, rytinėje Briaunio ežero pakrantėje, pelkių apsuptyje kelia daug klausimų. Anot V.Vaitkevičiaus, papildomą intrigą Bajoruose kuria tai, jog laidojimo vieta egzistavo ežero, matyt, kitados vadinto Švento ežero (Švenčiaus) vardu, seklumoje.
Ši vieta buvo nuolat apsemiama, o šiaurinėje šios salelės papėdėje, durpėse, radiniai slūgso pirminėje vietoje, kur pateko tuomet, kai ežero pakraščiai jau buvo pradėję užaugę ir pelkėti.
Į klausimą, ar iš tikrųjų mūsų protėviai degindavo mirusiųjų palaikus ir išberdavo juos kartu su sutrupinta keramika bei įkapėmis į vandenį? Po šių tyrimų archeologai tikisi į šį klausimą atsakyti teigiamai.
Iškeltos ir kitos hipotezės. Pavyzdžiui, gali būti, jog žmonės būdavo laidojami ne tik žemėje, vandenyje, bet ir keliant palaikus į medžius.