XVI amžiaus pradžioje nutapytus kūrinius restauratoriai aptiko 1985 metais.
Vėlyvojo gotikos laikotarpio freskos 1993-iaisiais buvo atidengtos ir užkonservuotos. Kūriniai visu savo grožiu lankytojams atsivėrė tik dabar.
Vaizduoja šventojo gyvenimą
Po bažnyčios tylą mus vedžioja restauravimo darbams vadovaujantis Vilniaus dailės akademijos Paminklosaugos katedros vedėjas docentas Algirdas Juozas Pilipavičius. Ant šiaurinės sienos matyti trys freskos. Visose – skirtingos šventųjų gyvenimo scenos ir simboliai.
Pirmoje freskoje pavaizduotas šv.Pranciškus. Kelių dalių paveiksle – svarbiausi jo gyvenimo momentai.
„Čia vaizduojama, kaip Šv.Pranciškui atsiveria stigmos. Jis jas rodo Bažnyčios hierarchams, nenorintiems tuo tikėti. Taip pat pavaizduota jo ekstazė, jis tarsi kyla į dangų”, – aiškino A.J.Pilipavičius.
Dar vienoje freskos dalyje – šv.Pranciškus petimi su darbininkais laiko griūvančią bažnyčią. A.J.Pilipavičius aiškina, jog dailininkas parodė, kad XI amžiuje Bažnyčia buvo patyrusi nuopuolį, dėl polinkio į turtus praradusi autoritetą, o šv.Pranciškus grąžino prarastą jos reputaciją.
„Nutapyti tokią freską nėra paprasta. Tai sudėtinga ir gerai apgalvota kompozicija. Sakralinio meno paskirtis – pavaizduoti religines idėjas, jas išaiškinti. Juk tuomet nedaug kas mokėjo skaityti”, – pasakojo A.J.Pilipavičius.
Veidai – neįžvelgiami
Antroje freskoje nutapytas Kristaus nukryžiavimas. Joje matyti teisėjas Poncijus Pilotas, šalia padėti krepšiai su
vinimis, virvės. Restauratorius atkreipė dėmesį, kad nematyti jokio patoso ar sureikšminimo, kuris įprastas tapant tokią sceną.
Šios freskos apačioje vaizduojamas ir Bernardinas Sienietis, o šalia jo – trys vyskupų kepurės. Taip dailininkas
pavaizdavo, kad Bernardinas Sienietis net tris kartus atsisakė tapti vyskupu. Freskose nematyti vaizduojamų žmonių veidų.
„Veidai sunyko, tik iš arti truputį matyti jų bruožai, – aiškino A.J.Pilipavičius. – Kai ant freskų vis buvo tapoma iš
naujo, dažai neišliko. Nenorėjome peržengti ribos, kai restauravimas tampa atnaujinimu, todėl taip viską ir palikome.”
Geriausiai išlikę freskų apvadai – jų spalvos yra artimiausios originalioms.
Iš kur restauratoriai žino, kas vaizduojama freskose?
A.J.Pilipavičius paaiškino, kad istorinės asmenybės atpažįstamos iš tam tikrų simbolių, turėjusių didelę svarbą jų gyvenimui. Juos atpažinti padėjo Rūtos Janonienės studija apie Bernardinų bažnyčios ansamblį.
Naudojo natūralius dažus
Trečioje freskoje, kuri neryškiausia, tarsi nebaigta, – šv.Kristoforas, kuriam ant peties sėdi Kristus. Freskos
apačioje plyti istorinis miestas. Be restauratoriaus paaiškinimo tai įžvelgti būtų sudėtinga.
„Joje ne viskas matyti. Freską būtų galima dar labiau atverti, tačiau taip palikome sąmoningai”, – sakė A.J.Pilipavičius.
Netrukus darbą čia pradės ir menotyrininkai. Jie turės išsiaiškinti, kokie žodžiai buvo parašyti ant freskų. Yra išlikę tik nežymūs jų pėdsakai.
Ant freskų nėra parašų, kurie atskleistų jas tapiusių dailininkų tapatybę. Tuo laikotarpiu nebuvo tradicijos
pasirašyti. Dailininkų noras būti žinomiems atsirado vėliau.
Nors buvo įprasta, kad savo bažnyčias puošdavo patys pranciškonų vienuoliai, specialistai spėja, jog šias freskas tapė profesionalūs dailininkai, sekę Vakarų Europos meno tradicijomis. Manoma, jog kūrinius tapė ne vienas žmogus. Darbas greičiausiai užtruko mažiausiai dvejus metus.Dailininkai tuo laikotarpiu naudojo natūralius dažų pigmentus: uolienas, akmenis. Juos sutrindavo į miltelius ir dėdavorišamąją medžiagą, pavyzdžiui, kiaušinį.
Tuo laikotarpiu, kai buvo nutapytos freskos Bernardinų bažnyčioje, Vilnių valdė Žygimantas Augustas, o jo ryšiai su Italija buvo itin glaudūs.
Todėl spėjama, jog dailininkai galėjo būti atvykę būtent iš šios šalies. Tuo labiau kad šv.Pranciškų vaizduojančios scenos labai panašios į jo metraštininku vadinamo italų dailininko Giotto di Bondone darbus.
Laukia nelengvas darbas
Ant šiaurinės Bernardinų bažnyčios sienos šalia trečiosios freskos atverti ir kitų laikotarpių kūriniai – Renesanso (ant bažnyčios skliautų šią savaitę rasta 1578 m. data), baroko (XVIII amžiaus) dekoras.
„Anksčiau vyravo požiūris, kad vertingiausia tai, kas seniausia. Visi ieškojo gotikos, o kitų laikotarpių kūrinius tiesiogšalino nuo sienų. Mes vertingais vadiname visus laikotarpius. Todėl ieškome būdų, kaip parodyti juos visus. Tai sudėtingas uždavinys”, – sakė A.J.Pilipavičius.
Restauratorių laukia dar nemažai darbų, nes freskomis buvo puoštos ir bažnyčios kolonos.