Savyje talpina lakūną ir pedagogą (nuotraukos)

Mane, kaip kraštotyrininką, domino, kiek prie Lietuvos aviacijos sporto vystymosi ir raidos prisidėjo gerbiamas Raimundas. Todėl bendraudami daugiau kalbėjomės būtent šia jo tema.

Susitarėme, kad susitiksime Lietuvos aviacijos muziejuje Kaune. Sutartu laiku, nešinas asmeniniu nuotraukų albumu ir skraidymų knygute, Raimundas atvyko į muziejų. Prašau, kad veteranas prisimintų savo bendražygius ir kolegas. Na, ir norėjau, kad pasidalintų prisiminimais apie Kulautuvos – Virbaliūnų sklandytojų šlaitą.

Šiek tiek užbėgdamas įvykiams už akių Raimundas sako, kad gerai pamena, kai nuo Vytauto bažnyčios prieplaukos Kaune plaukė į Kulautuvą.

Tai buvo ratiniai garlaiviai „Kęstutis“, „Liūtas“, „Lietuva“. „Laivui praplaukus Nevėžio intaką ties Raudondvariu sklandytuvininkai užtraukdavo J. Naujalio „Lietuva brangi“, o laivo kapitonas duodavo sireną“,- gerą jausmą prisimena aviatorius.

Taigi, pokalbis krypsta į Raimundo aviacijos sporto pradžią. „1952 metais , būdamas KPI studentu pradėjau lankyti instruktoriaus Jono Balčiūno vedamą teorinį kursą. Mūsų buvo gal 60 žmonių. Išklausęs visą kursą 1953 m gegužės 2 d, atsiradau Kulautuvoje. Pirmasis mano skrydis buvo Kulautuvoje lygumoje su amortizatoriumi sklandytuvu M – 1 „Varna““,- lėtai rinkdamas žodžius, ir tiksliai datas įvardindamas, pasakojimą pradėjo Raimundas.

Kiek luktelėjęs ima pasakoti technines sklandytuvo veikimo detales: kokiu principu skrenda sklandytuvas, kokią reikšmę turi vėjo kryptis ir greitis. Sako, kad geriausias sklandymui virš šlaito - pietvakarinis vėjas.

Vėl grįžtame prie pirmojo skrydžio. Jis pašnekovui buvo sėkmingas. Tam, kad sklandytuvas pakiltų nuo žemės, buvo naudojamas guminis amortizatorius vėliau Jono Balčiūno sukonstruotas mechaninis agregatas. „Tai buvo „palutarkės“ variklis, kuris suko bugną, ant kurio vyniojosi maždaug vieno kilometro ilgio plieninis lynas“,- prisimena to laiko skrydžius pašnekovas.

Toliau pasakojimas linksta apie aviacijos sporto asmenybes su kuriomis pašnekovui teko bendrauti.

Vienas jų Jonas Balčiūnas, beje, pirmasis pašnekovo instruktorius. Jis buvo geras sklandytojas, Lietuvos aviacijos istorikas, vienas iš Lietuvos aviacijos muziejaus steigėjų. Parašė daug straipsnių, publikacijų, knygų. Geras organizatorius. Kai kurias atvejais, priimant sprendimus buvo atsargus, linkęs abejoti.

Jeigu Joną Balčiūną laikytume Lietuvos sportines aviacijos istorijos pradininku Lietuvoje, tai šalia jo deramą vietą užimtų ir Bronius Oškinis. Beje, daug skraidęs ir Kulautuvoje. Jis buvo pirmasis sklandymo stoties steigėjas ir jos viršininkas. Stotis organizavo skrydžius Kulautuvoje vėliau Vepriuose, Alytuje ir Pociūnuose. O pašnekovas šioje stotyje dirbo instruktoriumi. Pasak Raimundo, Bronius Oškinis turėjo didžiulį ikikarinio sklandymo stažą.

Savo sukonstruotus sklandytuvus išbandydavo pats. Puikus novatorius, kovotojas. Ypač „kliedėjo“ mažąja aviacija, kuri buvo skirta masiniam naudojimui. Tai nedideli sklandytuvai su mažais greičiaisir saugūs. Jie vadinosi BRO – 9( „Žiogas“),BRO -11 („Pionierius“) ir kiti, kurie skraidė net Kulautuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje, nes jie buvo gaminami serijomis.

Šiuos du jau Anapilin išėjusius aviacijos sporto pradininkus Raimundas mini su pagarba ir geru žodžiu, bet sako, kad prie šios sporto šakos puoselėjimo ir vystymo Lietuvoje nemažai prisidėjo ir Zenonas Brazauskas, Jonas Čepulis, Vladas Drupas. Greta jų savo indėlį aviacijos sporte paliko ir Aleksandras Jonušas, Jonas Kavaliauskas, Valentinas Baliūnas, Antanas Arbačiauskas, Vytautas Dovydaitis ir kiti.

Pašnekovas dėkoja likimui, kuris suvedė jį su šiais žmonėmis.

Kiek palūkuriavęs, tyliai mintimis pagerbdamas jau, kai kuriuos Anapilin išėjusius savo draugus Raimundas kiek atsikvėpęs ramiai ima pasakoti, kaip „susirgo“ aviatoriaus liga. „Gyvenau Kaune, Liepų gatvėje 4, greta aerodromo. Tėvukas Leonas dirbo VDU mašinų technologijos katedroje tarnautoju, mama Jadvyga buvo rusų caro armijos karo gydytojo dukra.

Mokėsi rusiškose ir lenkiškose mokyklose, tačiau mamai lietuvių kalba buvo šventa“,- pagarbiai apie tėvelius sako Raimundas. Pašnekovui pagrindiniai skaitiniai buvo tėvelio prenumeruojami „Karys“ ir „Lietuvos sparnai“.

Su kokiu įdomumu vaikas būdamas stebėjo, kaip rašytojas Jonas Dovydaitis skraidė Kauno aerodrome. Tuomet rašytojas buvo instruktoriumi mokomuoju sklandytuvu.

„Kaip dabar regiu: rašytojo kelnės plevėsuodavo pakilus į orą. Reginys buvo labai juokingas. Iki šiandien prisimenu“, - su šypsena aptaria matytą reginį pašnekovas.

Veteranas atvirauja pasakodamas, kad tėvai norėjo, jog Raimundas mokytųsi groti pianinu. Iš namų išeidavo tarytum pas muzikos mokytoją, tačiau, priėjęs aerodromą, sėsdavo ant griovio krašto ir stebėdavo kylančius ir besileidžiančius lėktuvus. Pašnekovas neužsikirsdamas ima vardinti tuometinių lėktuvų vardus: „Krėgždė“, „Kovas“, „Karvelis“ ir du pilotažinai „Merkurijus“ ir „Meteoras“.

„Taigi muzikantu netapau, bet išsipildė vaikystės svajonė – skraidyti. To niekada nesigaliu“,- tvirtai taria pašnekovas džiaugdamasis savo pasirinkimu.

Ilgainiui Raimundui jau nebeužteko sklandyti, nes sportinis sklandymas, anot, jo buvo ribotas, nepatiko varžybos ir jų reglamentas. „Varžybose prarandama skrydžio laisvės idėja“,- šiokia tokia kategorišiškumo gaidelė juntama pašnekovo lūpose. Todėl Raimundas 1962 metais pradeda skraidyti lėktuvu JAK 12R, likdamas sklandytoju.

Po kiek laiko įvykdė sporto meistro normatyvinius reikalavimus. Prasidėjo „velniškai įdomi“ veikla. Su lėktuvu JAK 12, lenkiška „Vilga“, veteranas buksyruodavo sklandytuvus. Jeigu koks sklandytuvas per varžybas nepriskrisdavo iki aerodromo ir leisdavosi į laukus ar pievas reikėdavo jį iškelti ir parbuksyruoti į aerodromą -namo.

Prisimena, kai kartą nusileido greta nutupusio laukuose sklandytuvo. Vietos gyventojai, pamatę lėktuvą su rusiškomis žvaigždėmis į pilotą kreipėsi rusiškai. O šis atsakė lietuviškai. Tada išgirdo netikėtą gyventojų reakciją: „O, ir lietuviai skraido?“. „Po tokių susitikimų jutau pasididžiavimą, kad esu lietuvis ir dar lakūnas “,- šypsodamasis prisimena aviacijos veteranas, rankose laikydamas skraidymų knygutę.

Klausiu, kas toje knygelėje rašoma? Raimundas sako, kad tai jau trečioji skraidymų knygutė. Kitos, pilnai užpildytos, paliktos namuose. Tose knygutėse pilotas įrašo savo skydžius, nurodo jų trukmę. Tad imamės matematikos ir skaičiuojame, kiek iš viso skrydžių padarė Raimundas. Pasirinkome 1965 metų įrašus. Atidžiai paskaičiavo ir sako, kad jų būta 1 155 skrydžiai, tai sudaro 229 valandas ore.

Tuo metu skraidė ir su dviviečiu pilotažiniu lėktuvu Z 326. Tais pačiais metais veteranas buvo ir skraidymo instruktoriumi. Pažvelgiame ir į 1968 metų įrašus. Akrobatiniu lėktuvu atlikti 276 skrydžiai, dauguma jų buvo instruktoriški. Iš viso veteranas iki 2011 metų atliko 10 tūkstančių 207 skrydžius. O juos pavertus valandomis, susidaro 2446 valandos skrydžių.

Dar iki mūsų pokalbio su Raimundu buvau nugirdęs jo ir kolegos Sauliaus Prialgausko (Kauno aviacijos veteranų sąjungos pirmininkas) pašnekesį apie aviacijos šventes. Jiedu tikslino skaičių, kiek jų yra pravedęs Raimundas. Tad ir klausiu veterano, kaip su tomis šventėmis? Jas pradėjo vesti nuo 1959 metų ir vedė iki praeitų metų.

Iš viso - 127 šventės. Prisimena, kad iki to šventes vedė aktoriai, arba kiti nepakankamai nusimanantys aviaciją. Taigi aviacijos švetė Paneriuose buvo pirmoji, kurią vedė Raimundas.

Matau pašnekovo rankose popieriaus lapas, kuriame tvarkingai surašytos jo vestos aviacijos šventes. Tai buvo respublikinės, rajoninės aviacijos šventės Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palanga, Pociūnuose, Nidoje. Šventes vedė kartu su veteranu Tadu Koronkevičiumi. Beje, taip pat pedagogu. Vesdamas šventes improvizuoja, pajuokauja, pateikia istorinių duomenų, statistikos ir žinių apie aviaciją. Supratau, kad kolegos apie Raimundo vedamas šventes atsiliepia gražiu žodžiu.

Na, o pedagogika, klausiu Raimundo? Ir vėl prisiminimais grįžtame į Kulautuvą. Sako, kai baigė KPI chemijos technologijos falultetą, prašėsi paskiriamas dirbti į Vilkijos pramkombinatą, plytinės vedėju. Mat, ši buvo netoli Kulautuvos, todėl galėjo dažniau atvažiuoti į sklandymo stovyklą. Vėliau, sako, pakvietė dėstyti į Kauno medžio apdirbimo technikumą tuometinis direktorius Liudgardas Gabrėnas, buvęs Kulautuvos sklandytojas(aut. Dabar Kauno Kolegija) kuriame ir „užsibuvo“ 45 metus.

Veteranas geru žodžiu mini savo kolegas ir studentus. Su jais, atlikdami praktikas, išvažinėjo tuometinę Tarybų Sąjungą. Na, o pedagogo paruošti technikumo studentai savo diplominiais darbais rimtai varžėsi su KPI studentų darbais. Prisimena ir Nepriklausomybės atkūrimo metus. Jis kartu su bendražygiais kūrė Sąjūdžio grupę technikume.

Pasakoja, kad sutinkant grįžtančius „Sąjūdžio“ suvažiavimo delegatus šventės metu reikėjo įnešti mūsų trispalvę į technikumo aktų salę. Tai padaryti pasisiūlė vaikinukas, kuris buvo tarnavęs Afganistane. Iškilmingai įnešęs vėliavą, įstatė ją į stovą, priklaupė ir pabučiavo. Matau veterano akyse ašaros. Sako visada, kai pasakoju šį epizodą, negaliu sulaikyti ašarų.

Ir dar priduria, kad 1960 metais, šokdamas parašiutu Mariampolėje susilaužė koją. Prasidėjo ilgai trunkantis gydymas. Laiko turėdamas, ir iš nuobodulio pradėjo lėktuvėlio projektavimo darbus ir savarankiškai ėmėsi studijuoti aerodinamiką. Tas žinias keleta metų perteikė KPI, Mechanikos fakulteto studentams, siekiantiems bakalauro ir magistro diplomų. Raimundas sako, kad dar iki 2008 metų dėstė aerodinamikos pagrindus jauniesiems sklandytojams.

Pokalbis gali tęstis iki begalybės. Supratau, kad Raimundas turi daug ką pasakyti. Bendraudamas juntu, kad Raimundo asmenyje be galo daug inteligencijos, vidinės kultūros, gero įvairių gyvenimo sričių išmanymo. Bet svarbiausiai, ką patyriau klausydamasis prisiminimų, tai pagarba visiems apie kuriuos kalbėjomės. Gražūs, taisyklingi sakiniai ir būtinai patikrinti faktai, kuriuos pateikia.

Stebiuosi, kad tokio garbaus amžiaus sulaukęs žmogus tiek visko žino ir nori tuo dalintis su kitais. Tad ko daugiau aviatioriaus ar pedagogo Raimundo asmenyje? , - klausiu pašnekovo. Raidundas kiek luktelėjęs atsako: „Čia matyt, kaip tie du galvos smegenų pusrutuliai abu labai svarbūs“. Linkėjau Lietuvos aviacijos veteranui, pedagogui, polėkių ir skrydžių aviacijos istorijos erdvėse. Mat, ši gyvenimo atkarpa tai branda ir patirtis, kuri atiduodama draugams, šeimai ir jaunimui. Ir dar viena reikšminga detalė pašnekovo portretui.

Klausiu, kaip žmona reaguodavo į Raimundo užimtumą ir veiklą. Sako, kad kartu su Danute nuo 1975 metų. „Aš emocionalus, staigus kai pradėjau skraidyti, mat šių savybių pilotams reikia, bet gyvenime toks nesu, o ji labai rami, tolerantiška, taikstėsi su mano sportine veikla. Ji geras mano veiklos ir gyvenimo papildinys“,- pagarbiai ir su meile apie žmoną sako Raimundas. Ilgų ir prasmingų skraidymų savo sukaupto gyvenimo visatoje.