Sekmadienį vyko ir tradicinė estafetė Medininkai-Vilnius, skirta Medininkų pasienio poste žuvusiems pareigūnams pagerbti. Bėgimo dalyviai finišavo prie Antakalnio kapinių Vilniuje. Prie žuvusiųjų Medininkuose kapų Antakalnio kapinėse buvo išrikiuota garbės sargyba, vyko minėjimas, padėti vainikai ir gėlės. Minėjimo programą baigė parodos Medininkų tragedijai atminti Seime atidarymas.
Prieš 20 metų, 1991-ųjų liepos 31-osios rytą, Medininkų muitinės poste buvo nužudyti septyni Lietuvos policijos ir muitinės pareigūnai, vienas pareigūnas sunkiai sužeistas.
Žudikai pasalūniškais šūviais nušovė Medininkų pasienio postą saugojusius muitininkus Antaną Musteikį ir Stanislovą Orlavičių, greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ pareigūnus Algimantą Juozaką ir Mindaugą Balavaką, kelių policijos darbuotojus Juozą Janonį ir Algirdą Kazlauską. Po dviejų dienų ligoninėje mirė sunkiai sužeistas policininkas Ričardas Rabavičius.
Liko gyvas vienintelis šio žiauraus nusikaltimo liudininkas - Tomas Šernas.
Daugelis žudynių užsakovų ir vykdytojų, besislapstančių Rusijoje ir Baltarusijoje, iki šiol lieka nenubausti. Tik šį pavasarį paskelbtu Vilniaus apygardos teismo sprendimu Medininkų byloje nuteistas Konstantinas Michailovas kalės iki gyvos galvos. Tyrimas kitų įtariamųjų - taip pat buvusių OMON būrio milicininkų Andrejaus Laktionovo ir Aleksandro Ryžovo bei šio būrio vado Česlavo Mlyniko atžvilgiu tęsiamas, jie pripažinti įtariamaisiais nusikaltusiais žmoniškumui.
***
Siūlome paskaityti prezidentės D.Grybauskaitės kalbą.
Gerbiamieji,
šiandien esame vietoje, kurioje prieš dvidešimt metų vyko
kraupios žudynės. Omonininkai atslinko liepos 31 - osios naktį. Žinojo, kad
vykdo siaubingą užduotį - tą kraupią naktį buvo nužudyti muitininkai Antanas
Musteikis, Stanislovas Orlavičius, policijos „Aro" pareigūnai Algimantas
Juozakas, Mindaugas Balavakas, kelių policininkai Juozas Janonis, Algirdas
Kazlauskas bei policininkas Ričardas Rabavičius, miręs po kelių dienų
ligoninėje.
Šios tragedijos priešistorė - žudynės prie Televizijos
bokšto ir Seimo, sudegintos pasienio užkardos ir tų pačių 1991-ųjų gegužės 19 -
ą dieną Krakūnų užkardoje Šalčininkų rajone nušautas mūsų pasienietis Gintaras
Žagunis. Šie įvykiai glaudžiai susiję - taip siekta įbauginti tautą, priverčiant
ją suabejoti laisve ir šio siekio atsisakyti.
Tačiau šių nusikaltimų sumanytojų tikslams nebuvo lemta
išsipildyti, nes įvykiai mus dar labiau sutelkė ir užgrūdino. Laisvė nebuvo
dovanota, ją apgynėme savo krauju.
Medininkų, taip pat ir Sausio 13-osios tragedija - skaudi
žaizda ne tik mums, bet ir visai laisvai Europai. Tą parodė ir nesenų įvykių
atgarsiai, kai įtariamasis šiais nusikaltimais išvengė perdavimo Lietuvos
teisėsaugai.
Nors tąkart susidūrėme su apmaudžia kliūtimi, svarbiausia,
kad per pastaruosius metus padaryta daug - vienoje byloje nuosprendis, nors ir
negalutinis, jau priimtas, kitų atžvilgiu padaryti svarbūs žingsniai perduodant
bylas teismui ir siekiant galutinių sprendimų.
Medininkų įtariamieji žinomi visi, tačiau neminėsiu jų
pavardžių. Jos nevertos skambėti šioje Lietuvos laisvei svarbioje vietoje.
Tikiu, kad teisingumas išsipildys. To reikia ne tik Lietuvos žmonėms. To reikia
visai pažangiai žmonijai, mylinčiai laisvę.
Šiandieninis tragedijos paminėjimas - tai kovos už laisvę ir
teisingumą tąsa. Tai žuvusiųjų didvyrių aukos įprasminimas. Tegu šios tragedijos
prisiminimas ir tikėjimas teisingumu, kaip ir anuomet, sutelkia mus
vienybei.