Tai aptarsime vėliau, o dabar tik paminėkime, kad Morta Boreckaja buvo stambi Didžiojo Naugardo žemvaldė ir politinė veikėja. Tuo metu Naugardas buvo valdomas demokratiškai, svarbiausius nutarimus priimdavo večė – tam tikra liaudies susirinkimo atmaina. XV a. II pusėje kilus Maskvos grėsmei, Morta tapo bene pagrindine Naugardo savarankiškumo gynėja. Vėliau rašytojai pavertė Mortą rusiškos laisvės, kurią įkūnijo Naugardo večės varpas, simboliu. Po 1478 m. miesto užkariautojai išvežė jį Maskvon „su kitais varpais skambėti“.
Apie Juliją Tymošenko greičiausiai yra girdėjęs kiekvienas lietuvis. Iš kitų šiuolaikinių Ukrainos politikų Tymošenko ryškiai išsiskiria ne tik savo moteriškumu, bet ir energija, radikalumu, polinkiu į reformas, į populizmą ir šou blizgesį. Pradėjusi savo kelią kaip smulki Dnipropetrovsko verslininkė, Julija padarė svaiginamą karjerą, perėjusi į Ukrainos dujų sektorių ir kuriam laikui jį, galima sakyti, monopolizavusi, tapdama vienintele moterimi oligarche ne tik Ukrainoje, bet ir visoje buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje. Žurnalistų teigimu, XX a. pabaigoje ji galėjo kontroliuoti apie 20 proc. Ukrainos bendrojo nacionalinio produkto arba apie 25 proc. Ukrainos ekonomikos (sic!).
Politinės karjeros pradžioje Tymošenko tapo Viktoro Juščenko vyriausybės vicepremjere, 1999–2001 m. rūpinosi kuro ir energijos sektoriumi, du kartus – 2005 m. ir 2007–2010 m. – buvo premjerė. Per 2010 m. Ukrainos prezidento rinkimus ši politikė antrame ture nežymiai nusileido Viktorui Janukovyčiui (45,47 proc. prieš 48,95 proc.). Ji vadovauja partijai Batkivščina (Tėvynė) ir Julijos Tymošenko blokui (JTB). Suvaidinusi svarbų vaidmenį, kai 2001 m. įsiplieskė protestai dėl žurnalisto Heorhijaus Gongadzės nužudymo, Tymošenko per Oranžinę revoliuciją 2004–2005 m. tapo viena iš pagrindinių Juščenko sąjungininkių kovoje su prezidento Leonido Kučmos režimu ir rinkimų klastojimu. Būdama vykdomojoje valdžioje pasižymėjo ne tik populizmu, bet ir bandė reformuoti ekonomiką.5 Tymošenko ne kartą buvo kaltinama įvairiais ekonominiais nusikaltimais. Kaltinimai ypač sustiprėdavo, kai politikė tapdavo neparanki valdžiai. 2001 m. atleista iš vicepremjerės pareigų ir įsitraukusi į kampaniją prieš prezidentą Leonidą Kučmą, ji kelis mėnesius praleido kalėjime. Nauji kaltinimai dėl įgaliojimų viršijimo, būnant premjere, iškelti po pralaimėtų prezidento rinkimų. Dėl spalvingos verslo ir politinės karjeros žurnalistai sugalvojo Juliai (taip familiariai ji vadinama) įvairiausių pravardžių – dujų princesė, ledi Ju, Ukrainos Žana d‘Ark, geležinis Maidano angelas...
Aiškumo dėlei apsibrėžkime, kas laikytina rytų slavų erdve. Tai trijų tautų – ukrainiečių, rusų ir baltarusių – gyvenamos teritorijos. Šioje erdvėje IX a. susikūrusią (ar variagų sukurtą) rytų slavų valstybę paprasčiausia būtų vadinti taip, kaip ji pati save vadino – Rusia (Русь). Ar yra skirtumas tarp Rusios ir Rusijos (Россия)? Nesigilindami į šią problemą, kurios iki šiol nėra galutinai išsprendę nei istorikai, nei politikai, pažymėkime, kad Rusios ir Rusijos tapatinimas nėra savaime suprantamas dalykas. Neatmestina galimybė, kad Rusios ir Rusijos santykis yra panašus (bet ne tapatus!) į Frankijos (t. y. frankų valstybės; pr. Francie) ir Prancūzijos (France) santykį. Sutapatinti Frankijos ir Prancūzijos neleistų tai, kad iš frankų kilo mažiausiai dvi tautos (ir valstybės), t. y. prancūzai ir vokiečiai. Todėl neįmanoma atmesti Vokietijos teisių į Frankijos paveldą. Ir ne tiek svarbu, kad pakitęs frankų vardas perėjo prancūzams. Panašiai senojo Rusios vardo sugraikintą variantą perėmė Maskvos valstybė. Nors šalies ar tautos vardas yra labai reikšmingas požymis, tačiau vien jo perėmimas nerodo tiesioginio tęstinumo. Juk estų niekas nelaiko baltų palikuonimis, nors jie perėmė senąjį aisčių vardą. Ir atvirkščiai – tai, kad ukrainiečiai ir baltarusiai istorijos būvyje pakeitė savivardį, nepaneigia Ukrainos ir Baltarusijos teisių į senosios Kijevo Rusios paveldą (kaip ir Vokietijos teisių į Frankijos palikimą). Tą turėjo galvoje žymusis ukrainiečių istorikas Michailo Hruševskis rašydamas ne Ukrainos, bet Ukrainos-Rusios istoriją. Ir, matyt, instinktyviai tą jaučia baltarusiai, kurie savo šalį vadina Baltąja Rusia (Беларусь). Taigi po Sovietų Sąjungos išardymo sovietiškai rusišką Baltarusiją (Белоруссия) neatsitiktinai pakeitė išdidžiai skambanti Baltosios Rusios Respublika (Республика Беларусь) – toks oficialus rusiškas šios valstybės pavadinimas. Gaila, kad lietuvių kalbos strategai nepastebėjo šio reikšmingo niuanso.
Nesiveldami į šią (Kijevo) Rusios/Rusijos koliziją, toliau kalbėdami apie bendrą trijų tautų valstybę visiškai atsisakysime rus- šaknies, apsiribodami neutralesne Kijevo valstybės sąvoka. Mums rūpimos politinės figūros veikia jau po Kijevo valstybės suirimo XII a. pradžioje, todėl mums ir prireiks rytų slavų erdvės apibrėžimo, apimančio visą istorinę šių trijų tautų (ukrainiečių, baltarusių, rusų) raidą tiek erdvės, tiek laiko požiūriu.
Vėl grįžkime prie dviejų iškilių moterų. Kas tarp jų bendra, išskyrus tai, kad tiek Boreckaja, tiek Tymošenko savo gyvenamuoju laiku viena buvo, kita yra ryškiausios moterys politikės visoje rytų slavų erdvėje?
Pirmiausia jas sieja dar vienas formalus požymis – pasakiški turtai. Apie Tymošenko turtus, kurių realus dydis yra spėlionių objektas, jau užsiminėme, o Boreckiams ir Mortai, po vyro mirties likusiai našle ir giminės vyriausiąja, priklausė nesuskaičiuojamos žemės valdos Naugardo imperijos šiaurėje. Boreckiai buvo bene pirmaujanti Naugardo bojarinų7 giminė, kolonizavusi Š. Dvinos žemes. Boreckių turtų ir galios šaltinis buvo šiaurinės žemės. Naugardui ne vieną kartą teko dėl Dvinos kovoti su Maskva. Suprantama, siekis šiaurines Naugardo žemes ir savo latifundijas apginti nuo augančio Maskvos apetito, buvo vienas iš pagrindinių antimaskvietiškos Boreckių ir kitų Naugardo bojarinų laikysenos motyvų. Tačiau materialinio dėmens nereikėtų pervertinti. Laisvė buvo naugardiečių kraujyje ir neturtingieji ją gynė dar atkakliau negu daugelis bojarinų, vėliau apsigavusių, nes patikėjo netikromis Ivano III garantijomis, kad jų tėvonijos nebus liečiamos, todėl sutikusių atsisakyti večės ir tapti didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Lenkų tarpukario istoriko Felikso Koneczny’o manymu, laisvės šūkiai, skambėję Naugardo gatvėse XV a. pabaigoje, atėjo ne iš Vakarų Europos, bet buvo dar senųjų skandinavų IX a. į Naugardą atneštos laisvės sampratos apraiška.8 Būtent su Morta Boreckaja siejami didžiausi protestai večėje 1470 ir 1471 m. sandūroje, programinis jų šūkis buvo: „Nenorime Maskvos didžiojo kunigaikščio, nei vadintis jo tėvonija – esame laisvi žmonės, Didysis Naugardas […], bet norime Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero.“ Kad apjuodintų tokių „išsišokimų“ organizatorę, „papirkinėtoją“ ir „klastingiausią moterį“ Mortą, Maskvos metraštininkui prireikė vos ne viso biblinių neigiamų moteriškų epitetų arsenalo – nuo Samsono žudikės Dalilos iki karalienės Erodiadės, prisidėjusios prie šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimo.
Palyginkime miestus, kuriuose veikė ar veikia aptariamos moterys. Spindinčią sostinę – „auksabokštį“ Kijevą tik iš pirmo žvilgsnio sunku lyginti su Didžiuoju Naugardu, tapusiu dabartinės Rusijos provincija prie Ilmenio ežero, kažkur Sankt Peterburgo prieigose. Kijevą ir Naugardą nuo žilos senovės sieja daugybė saitų. Šios paralelės ir svaigina, ir gąsdina. Naugardas – pirmoji Kijevo valstybės sostinė (iš kurios variagai savo centrą netrukus perkėlė į Kijevą, užkariautą 882 m.) – suvaidino milžinišką vaidmenį rytų slavų tautų istorijoje, pradedant politika, baigiant raštija ir menais. Ankstyvuoju rytų slavų istorijos periodu Naugardas, antrasis Kijevo valstybės centras, stebuklingai išvengė mongolų totorių nuniokojimo XIII a. ir tarsi išsaugojo nenutrūkstamą senąją tradiciją. Būtent Naugarde atsirado ir subrendo rytų slavų senovinės demokratijos atmaina – večės respublika, kuri buvo tiesiog akį rėžiantis kontrastas besiformuojančiai Maskvos didžiųjų kunigaikščių (vėliau carų) patvaldystei ir jų valdinių „cholopų“ vergijai. XV a. Vladimiro ir Maskvos didieji kunigaikščiai pagal tradiciją buvo renkami ir Naugardo valdovais. Ši vidinė įtampa negalėjo ilgai tęstis. 1471 m. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III pradėjo totalinį puolimą prieš laisvąjį miestą. Beje, nereikėtų manyti, kad Didysis Naugardas buvo bejėgė auka. Nors miestas buvo valdomas demokratiniais principais, tačiau panašiai kaip ir antikinė Roma jis valdė bekraštę imperiją nuo Livonijos iki Obės Užuralėje, nuo Kolos pusiasalio iki Didžiųjų Lukų netoli Polocko. Net įvertinus tai, kad šie dideli plotai buvo retai apgyventi, sutikite – tai įspūdingos erdvės. Nenuostabu, kad apie Didžiojo Naugardo turtus sklido legendos. Šioje dramatiškoje kovoje, tarsi atkartojančioje Atėnų ir Spartos dvikovą antikos laikais, susigrūmė du istoriniai rytų slavų pradai – večė ir kunigaikštis. Susigrūmė ir dvi politinės tradicijos, viena besiremianti laisvės principu, kaip minėta, naugardiečiai laikė save „laisvais žmonėmis“ (вольные люди), o kita – valdovo ir valdinystės idėja.
Trumpoje 1471–1478 m. dramoje ryškiai sušvito Mortos „posadnikės“ žvaigždė. Morta Boreckaja tapo pagrindine laisvės gynėja, aplink ją susibūrė vadinamoji prolietuviška grupuotė, kuri vienintele galimybe išsaugoti laisvę laikė sąjungą su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Pagal naugardiečių projektą Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis turėjo tapti naujuoju Naugardo valdovu ir miestą valstybę apginti nuo Maskvos. Sẽnosios Naugardo laisvės ir stačiatikybė turėjo būti neliečiamos. Maskva apšaukė naugardiečius išdavikais ir tikėjimo laužytojais. Po to sekusius du karus laimėjo Maskva, nes Kazimieras taip ir nestojo ginti Didžiojo Naugardo. Maskoliai ne tik susidorojo su prolietuviška grupuote, bet ir atėmė išdidžiųjų Naugardo bojarinų (tarp jų ir promaskvietiškai nusiteikusių) žemes, ištrėmę juos saulės tekėjimo kryptimi.
Ši tragedija asmeniškai palietė Mortą Boreckają. Vyresnysis jos sūnus Dmitrijus buvo nukirsdintas 1471 m. po pralaimėto Šelonės mūšio, sūnus Teodoras 1475 m. buvo suimtas ir išvežtas į Maskvą, pati Morta 1478 m. po Naugardo kapituliacijos su anūku Vasilijum Teodoraičiu buvo suimti ir išvežti į rytus, tolesnis jų likimas nežinomas. Neaprėpiamas bene stambiausios Naugardo žemvaldės valdas Maskva, žinoma, konfiskavo. Buvo sunaikintas beveik visas Naugardo visuomenės elitas, ne tik bojarinai, bet ir smulkesni žemvaldžiai, pirkliai. Kad galutinai išrautų večės prisiminimus ir palaužtų Naugardo dvasininkiją, puoselėjusią senas tradicijas, pirmasis Maskvos caras Ivanas Rūstusis surengė iki tol nematytas kraują stingdančias skerdynes Naugarde 1570 m. Anot legendos, nuo visų baisybių net baltasparnis balandis ant Šv. Sofijos katedros suakmenėjo…
Naugardo išskirtinumas buvo visiškai sunaikintas. Įdomus sutapimas – Naugardas galutinai kapituliavo 1478 m. sausio 13-ąją... Večės varpas, pasak liaudies padavimo, taip ir nepasiekė Maskvos – pakeliui, nutraukęs pančius, jis įkrito į Valdajaus daubą ir sudužo – taip atsiradę skardžiabalsiai Valdajaus varpeliai...
Paskutiniai Naugardo večės varpo dūžiai žymėjo politinės ir pilietinės laisvės esmingą susitraukimą didžiarusių žemėse ir pirmąją rimtą būsimųjų Maskvos patvaldžių pergalę. Didžiojo Naugardo žemių prisijungimas kone dvigubai padidino Maskolijos potencialą. Milžiniški konfiskuotos žemės plotai, atsidūrę Maskvos didžiųjų kunigaikščių rankose, leido jiems suformuoti naują, nuo valdovo stipriai priklausomą sąlyginį žemėvaldos tipą – pomestijas. Pomestijos po truputį išstūmė senąsias tėvonijas, o privalomos tarnybos supančioti paklusnūs dvarininkai pakeitė senuosius Maskvos bojarinus. Valdovas darėsi vis stipresnis, laisvė vis labiau traukėsi – Rusijoje įsigalėjo patvaldystė. Visa tai vyko, deja, pasyviai stebint vakarykščiam Maskvos varžovui Rytų Europos erdvėje – Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Tokią laikyseną iš dalies galima paaiškinti tuo, kad pasikeitė Lietuvos užsienio politikos prioritetai. Tuo metu Kazimierui (valdė 1440–1492 m.) labiau rūpėjo plėsti savo įtaką Vidurio Europoje, siekiant savo sūnums Vengrijos ar Čekijos sostų. Trumpam laikui net pavyko sukurti tai, ką vėliau istorikai išdidžiai pavadino Jogailaičių Europa. Tačiau nepamirškime, kad dominuoti Vidurio Europoje pirmiausia buvo suinteresuota Lenkijos Karūna, o Lietuvai pasyvi Rytų politika buvo fatališkai pavojinga. Pasekmių nereikėjo ilgai laukti – jau Kazimiero brolis Aleksandras už neveiklumą Rytuose sumokėjo pirmaisiais pasienio teritorijų praradimais XV a. pabaigoje. Valdant vėlesniems įpėdiniams, Lietuva patyrė dar rimtesnius smūgius – Smolensko kritimą XVI a. pradžioje, priverstinę Liublino uniją 1569 m., pirmąją per visą istoriją Vilniaus okupaciją 1655 m., būtinybę nebyliai susitaikyti su Rusijos protektoratu 1717 m., galiausiai pirmosios mūsų valstybės sunaikinimą. Ar ne per didelė kaina? Pačiai Rusijai večės varpo nutildymas reiškė riedėjimą vos ne azijinio despotizmo kryptimi, lydimą prievartos ir tremčių.
Kijevas, pirmosios rytų slavų valstybės sostinė, per savo ilgą istoriją buvo nesantaikos obuolys tarp Černigovo, Smolensko, Haličo-Voluinės ir Suzdalės-Vladimiro Riurikaičių dinastinių atšakų, tapo mongolų totorių antpuolių auka, turėjo priverstinai nusilenkti buvusiems duoklininkams lietuviams. Vėliau, po Lietuvai nesėkmingos Liublino unijos, Kijevas pateko į Lenkijos valdžią, po kazokų sukilimų tapo hetmonų valstybės sostine, kol po truputį virto Rusijos imperijos pakraščio – Mažosios Rusijos provinciniu centru. Nors Kijevas buvo nepriklausomos Ukrainos Liaudies Respublikos sostinė 1918–1920 m., tačiau bolševikinės Ukrainos SSR centru tapo Charkovas. Vis dėlto pagrindiniam stalinizmo architektui nebuvo svetima tam tikra istorinė logika – jis ne tik grąžino lietuvių tautai istorinę sostinę Vilnių, bet ir Ukrainos sostinę perkėlė į natūralų jos centrą – Kijevą. Šiais dviem veiksmais žinomiausias visų laikų gruzinas, gal to visai nenorėdamas, pakirto didžiarusiškosios imperijos šaknį, nes lietuviškos LDK ir Ukrainos-Rusios idėjoms tai potencialiai suteikė antrą kvėpavimą.
Dabar Kijevas – pirmosios rytų slavų valstybės politinis ir idėjinis centras – yra nepriklausomos Ukrainos sostinė. Užtenka paklausyti Vladimiro Žirinovskio kalbų, pabendrauti su eiliniais rusais, kad suvoktum, kaip giliai rusų tautinę savimonę užgavo „jaunesniojo brolio“ nepaklusnumas ir savarankiškumas. Menkinti ukrainiečius pradedama nuo esą „juokingos“ jų kalbos ir baigiama Ukrainos valstybinės tradicijos neigimu. Reikalą dar labiau komplikuoja tai, kad jaunesnysis brolis, jei jam apskritai pripažįstama teisė egzistuoti, anksčiau iš esmės buvo vyresnysis, nes Kijevo valstybės laikais ne Volgos ir Okos tarpupis (Maskvos valstybės branduolys) buvo tikroji Rusia. Pirmine ir siaurąja prasme Rusia tada buvo Vidurio Dniepro kraštas su pagrindiniais centrais Kijeve, Černigove ir Rusios Perejaslaulyje (dab. Chmelnyckio Perejaslavas). Taigi galutinio ukrainiečių atsiskyrimo iššūkis neišvengiamai turėjo stipriai sukrėsti prie Sovietų imperijos horizonto jau įpratusią tautinę didžiarusių savimonę.
Dar skaudžiau ambicijas žeidžia tai, kad Ukraina strategiškai labai svarbi Rusijai. Zbigniewas Brzezinskis abiejų šalių santykį 1994 m. apibrėžė taip: „Negalima teigti, kad be Ukrainos Rusija nustoja būti imperija, tačiau papirkusi ir pavergusi Ukrainą Rusija savaime taps imperija.“ Tai kažkiek primena geopolitinę situaciją Rytų Europoje XV a. II pusėje. To amžiaus I pusėje Maskva, dar neužvaldžiusi Naugardo resursų, buvo pakliuvusi į iškiliausio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto protektoratą (1427–1430), o šimtmečio pabaigoje (1494 m. taika) Lietuva neteko pirmųjų teritorijų rytuose. Mūsų laikais tai, ar Ukraina, didžiarusių niekinamai vadinama pakraščiu (окраина), išliks, ar neišliks savarankišku faktoriumi Rytų Europos politiniame žemėlapyje, lems geopolitinę regiono ateitį. Todėl Lietuva neturėtų nusisukti nuo Kijevo (kaip ir Tbilisio) realijų, šiuo atžvilgiu prezidentas Valdas Adamkus dabartinės prezidentės užsienio politiką, manyčiau, ne be pagrindo vadina katastrofa.
Beje, Ukraina etimologiškai iš tikrųjų reiškia kazokų gyvenamą pakraštį, tačiau ne Didžiosios Rusios (t. y. Rusijos), kaip norėtų Maskvos ideologai, o Abiejų Tautų Respublikos Rusios (arba rusėnų gyvenamos teritorijos) pakraštį. Taigi su Maskva Ukraina turi kur kas mažiau bendro, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Vėl grįžkime prie laisvės. XVIII a. pab. – XIX a. pr. buvo parašytas įdomus kūrinys, atspindintis gimstančią nacionalinę politinę ukrainiečių mintį. „Rusų arba Mažosios Rusijos istorija“ – tai pirmoji politinė Ukrainos istorija, parašyta savotiška politinio pamfleto forma. Šiame kūrinyje yra įdomus epizodas. 1650 m. Padnieprio kazokams išsivadavus iš Abiejų Tautų Respublikos ir įtvirtinus savo valstybę, valdomą hetmono, buvęs sušauktas seimas, kuriame svarstyta, su kuria valstybe jungtis – su Maskva, su Turkija ar Lenkija. Linkstant prie sąjungos su vienos tikybos ir kilmės Maskva, tam ryžtingai pasipriešinę jaunieji kazokų atstovai. Jų kontrargumentai buvo tokie: „Maskvos tautoje viešpatauja negarbingiausia vergovė ir didžiausia nelaisvė, pas juos be Dievo ir caro nieko nuosavo nėra ir negali būti. Žmonės, jų manymu, ateiną į pasaulį tik tam, kad jame nieko neturėtų, o tiktai vergautų.“ Taigi laisvės ribų ir jos suvokimo skirtumai Ukrainoje ir Rusijoje egzistavo nuo seno. Vertėtų pasvarstyti, ar Oranžinė revoliucija galėjo kilti atsitiktinai ir ar Maidano idealai (o ypač aistringas jų gynimas) nebuvo sudėtingos istorinės Ukrainos raidos rezultatas? Kita vertus, turbūt istorinė raida lėmė ir tai, kad Rusijoje spalvotoji revoliucija nekilo, nors daug kas prognozavo tokią galimybę.
Su vidinės laisvės klausimu XXI amžiaus Ukrainoje ypač glaudžiai susijusi Julija Tymošenko. Julija Vladimirovna Grigian/Telegina (ukrainietiškai Julija Volodymyrivna Hryhian/Telehina) yra kilusi iš Dnipropetrovsko – tai Leonido Brežnevo gimtasis miestas Ukrainos viduryje. Sovietmečiu Dnipropetrovskas (beje, taip pavadintas ne Petro I, o bolševiko Grigorijaus Petrovskio, vieno iš holodomoro organizatorių, garbei) buvo stambus sovietų karinio pramoninio komplekso centras, čia projektuotos ir gamintos kovinės balistinės ir kosminės raketos. Leonidas Iljičius nepamiršo savo gimtojo miesto, nemažai dnipropetrovskiečių pasiėmė į Kremlių, o ir „deficitų“ jie gaudavo netgi dažniau negu maskviečiai. Didelė dalis naujojo Ukrainos politinio elito atėjo būtent iš Dnipropetrovsko – antruoju Ukrainos prezidentu tapo Leonidas Kučma, buvęs stambiausios miesto gamyklos „Južmaš“ (įkurtos, kai sričiai vadovavo Brežnevas) direktorius. Tymošenko nuo kitų Dnipropetrovsko „klano“ atstovų skiriasi tik tuo, kad yra kilusi ne iš nomenklatūros, o iš eilinės šeimos, gyvenusios paprasčiausioje „chruščiovkėje“. Išsiveržti iš šio lygmens Julijai padėjo sena kaip pasaulis pelenės istorija – simpatiška mergina ištekėjo už vidutinio lygmens Dnipropetrovsko funkcionieriaus sūnaus. Su vyro šeima susijusi tiek jos verslo pradžia, tiek pirmoji pažintis su ukrainiečių kalba. Tarp kitko, Dnipropetrovsko sritis per pastaruosius rinkimus balsavo taip, kaip rytinė prorusiška šalies dalis, taigi prieš savo kraštietę Julią (už oranžinius balsuoja vakarai su Lvovu ir centras su Kijevu). Verslą pradėjusi nuo vaizdajuosčių nuomos ir roko koncertų organizavimo, paskui persikėlusi į dujų sektorių, didžiausio pakilimo metais Tymošenko, kaip minėta, kontroliavo gal net ketvirtadalį Ukrainos ekonomikos. Beje, žurnalistai pavadino ją газoba принцесса, iš pradžių turėdami galvoje ne dujas, o šilkinį permatomą audinį (gaz), iš kurio buvo kuriama Julijai skirta madų kolekcija.
Tačiau ne ekonomikos magnato ar oligarcho padėtis Juliją Volodymyrivną daro išskirtine figūra Ukrainos politikos padangėje. Tokių magnatų Ukrainos politikoje daug, galima būtų net rizikingai teigti, kad visi svarbesni Ukrainos politikai yra magnatai (ar bent jų statytiniai). Tymošenko sugebėjo pasinaudoti ne tiek savo turtais, kiek asmeniniais gabumais, kad taptų viena pagrindinių Oranžinės revoliucijos veikėjų, kai kas ją laiko netgi tikruoju revoliucijos varikliu. Pasyvus Juščenko valdymas ir fiasko per pastaruosius Ukrainos prezidento rinkimus rodytų, kad aktyviausia oranžinė figūra visąlaik buvo ukrainietiškoji Žana d’Ark, kaip ją pakrikštijo vokiečių žurnalistai. Ne tiek svarbu, kokie yra Tymošenko motyvai, svarbiau tai, kad ji gina demokratijos principus ir turi individualių idėjų. Viena iš jų – sukurti ukrainietišką gerovės valstybę, antra – reprivatizavimas, priverčiant savininkus sumokėti realią kainą. Nors tai skamba gana utopiškai, vis dėlto 2005 m. Tymošenko pavyko reprivatizuoti keletą įmonių, didžiausią sensaciją sukėlė pakartotinis plieno liejyklos „Kryvorižstal“ aukcionas – ji buvo parduota šešis kartus brangiau, palyginti su pirmuoju statymu. Pažymėtinas ir Tymošenko santykis su ukrainiečių kalba. Nuo gimimo rusakalbė (beje, svarstomos rusiškos, latviškos, žydiškos, armėniškos Julijos etninės kilmės šaknys), ji ne tik išmoko ukrainietiškai (perėjo prie šios kalbos būdama 36-erių), bet dabar oficialiai nebevartoja rusų kalbos ir gina ukrainiečių kalbos pozicijas Ukrainoje. Jeigu Tymošenko būtų svarbūs tik pinigai, ji seniai būtų pasirinkusi saugų Boriso Berezovskio kelią – emigraciją. Dabar atrodo, kad ji eina Michailo Chodorkovskio takais. Išties darosi įdomu, kuo baigsis kaltinimai Tymošenko, nes dabar kalbama jau ne apie vieną, o apie tris teismines bylas, kurias buvusiai premjerei iškėlė Janukovyčiaus valdžia. Tai labai panašu į bandymą susidoroti su politiniu konkurentu.
Manyčiau, Tymošenko bylos baigtis parodys, ar Ukrainos demokratija išlaikė brandos egzaminą. Pasodinti už grotų pagrindinę opozicijos figūrą būtų didelė Janukovyčiaus pergalė, bet ar tai būtų ir Ukrainos pergalė? Taip klostantis įvykiams, matyt, būtų labai realus putiniškas valdomos demokratijos scenarijus. Matėme, kuo baigėsi Mortos Boreckajos kova dėl laisvės varpo XV a. Ne tokia kruvina (vis dėlto gyvename XXI a.), bet iš esmės panaši baigtis ištiko Michailo Chodorkovskio demokratinės Rusijos viziją. Tikėkimės, Ukrainoje neatsitiks taip, kaip Rusijoje, ir laisvė (o vėliau ir nepriklausomybė) nebus užgniaužta.
Tačiau signalai, sklindantys iš Ukrainos, nuvilia – demokratijos ir informacinės laisvės erdvė (ypač televizijoje) traukiasi, mažiau kontroliuojamas yra tik internetas. Į tai jau sureagavo tarptautinė visuomenė. Štai nevyriausybinė organizacija Freedom House, kuri vertina politinių teisių ir pilietinių laisvių padėtį pasaulio valstybėse, nustatydama jų „laisvės statusą“, 2011 m. paskelbtoje kasmetinėje ataskaitoje Ukrainą nužemino nuo „laisvos“ šalies, kokia ji buvo vos 5-erius metus (2006–2010), iki „iš dalies laisvos“. Paryžiuje įsikūrusios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Reporteriai be sienų“, vertinančios spaudos laisvės lygį įvairiose pasaulio valstybėse, duomenimis, 2010 m. Ukraina nusirito į 131-ąją vietą iš prieš metus užimtos 90-osios (iš viso vertintos 178 šalys) ir priartėjo prie Rusijos (140) ir Baltarusijos (154), nuo kurių prieš tai buvo jau gerokai atsiplėšusi. Galėtume pasidžiaugti, kad Lietuva šiame sąraše užima garbingą 11/13-ąją vietą, o Estija – net 9-ąją. Ukrainoje 2010 m. rugpjūtį dingo (greičiausiai buvo nužudytas) apie korupciją rašęs žurnalistas Vasylis Klymentjevas. Tai primena Heorhijaus Gongadzės nužudymą 2000 m. ir yra pirmoji žurnalisto žūtis Ukrainoje po 2004 m.
Šiame kontekste politizuotos bylos, iškeltos opozicijos lyderiams – buvusiam vidaus reikalų ministrui Jurijui Lucenko (nuo 2010 m. gruodžio laikomas kalėjime) ir ekspremjerei Julijai Tymošenko yra bloga lemiantis ženklas. Lenkai turi tokį posakį: Musi to na Rusi, a w Polsce jak kto chce („Privalu Rusijoje, o Lenkijoje – kaip kas nori“). Panašu, kad ukrainiečiai bus priversti rinktis vieną iš dviejų variantų. Palinkėkime jiems lenkiškojo.
Ką savo kaimynų laisvės labui galime nuveikti mes, Ukrainos žemių senųjų valdovų palikuonys? Neužmirškime likimo brolių ukrainiečių (taip pat ir gruzinų), atstatykime aktyvią Rytų politiką, nes antrosios „Kazimiero klaidos“ istorija gali ir neatleisti.
***
Turima omenyje vidinė laisvė, skirstoma į politinę ir pilietinę. Politinė laisvė – tai piliečių teisė daryti įtaką valdžios sudarymui ir dalyvauti valdyme. Pilietinė laisvė – tai garantuotos piliečių socialinės laisvės ir teisės, išskyrus teisę daryti įtaką valdžios sudarymui. Išorinė laisvė – tai politijos (valstybinio darinio) nepriklausomybė nuo kitų politijų. Naugardiečiai (tiksliau, Naugardo aukštesnieji sluoksniai) mėgavosi visomis laisvės atmainomis.