Žiūrėkite reportažą.
Kernavės apylinkių gyventojai jau įprato kas vakarą matyti porą, jojančią keliais, pievomis, kalvomis, miško takais.
Nedidelius žemaitukų veislės žirgus juodu pratina bristi ir į vandenį, o sutemus pririša ganykloje.
Kernaviškiui ūkininkui Česlovui Martinkui toks treniruočių ritmas kelia malonių prisiminimų – praėjusį rudenį jis dalyvavo žygyje „2000 kilometrų istorijos” ir pagirdė žirgą Juodojoje jūroje.
Per atostogas – iššūkis
Dabar vyras ruošiasi netrukus prasidėsiančiam antrajam istoriniam žygiui ir padeda jam rengtis tokios patirties neturinčiai širvintiškei veterinarei Linai Petrylienei.
„Praėjusiais metais nedrįsau prisidėti prie žygeivių – kelionė truko keturiasdešimt dienų. Tokiam laikui palikti darbą ir namus neturėjau galimybių.
Tačiau širdimi visą laiką buvau su raiteliais – skaičiau žygio dienoraščius internete, žiūrėjau vaizdo reportažus, sielojausi dėl nesėkmių.
Atrodė, jei būčiau su jais, galbūt padėčiau ar bent padrąsinčiau uždėjusi ranką ant peties”, – pasakojo L.Petrylienė, šių metų atostogas skirsianti nekasdieniam iššūkiui.
Gydys ir arklius, ir žmones
Paauglystėje jodinėjimu susižavėjusi Lina vėliau pasirinko veterinarijos studijas, o dabar dirba Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektore.
„Meilės žygyje valdovų keliu” jos lauks ne tik raitelio, bet ir veterinarijos gydytojo pareigos.
Į specialias dėžes jau sukrauti įvairiausi tepalai, vaistai ir gydymo priemonės arkliams, atskirai – medikamentai žmonėms.
Užklupti radikulito, peršalę ar susižeidę praėjusio žygio dalyviai pagalbos pirmiausia kreipdavosi į juos lydėjusį veterinarą.
Jam teko pasirūpinti ir prie žygeivių Baltarusijoje prisišliejusiu šunimi Alšiu, kuris vos nenugaišo dėl erkės įkandimo.
„Negali nuspėti, kas laukia kelyje. Iš tiesų labai neramu. Galima pasiruošti nutrynimams, sumušimams ir kitiems panašiems negalavimams, bet gali ir gyvatė įkirsti, ir širšės sugelti, ir lūžių gali neišvengti.
Atsakomybė didžiulė, bet stengsiuosi padaryti viską, kas priklausys nuo manęs”, – tikino L.Petrylienė, taip drąsindama ir save.
Vyras ir du suaugę vaikai nerimauja dėl pačios Linos sveikatos, tačiau palaiko, linki stiprybės ir neprieštarauja jos norui išbandyti save.
Žirgai – jau išbandyti
Šis noras į priekį veda ne tik širvintiškę – kartu su ja per Baltarusijos ir Lenkijos teritoriją žirgais keliaus dar viena moteris – gyvulininkystės technologijų studentė Gerda Janeliūnaitė ir septyni ankstesniame žygyje dalyvavę vyrai: verslininkas Giedrius Klimkevičius, dizaino įmonės vadovas Gintaras Kaltenis, Žemaitukų arklių augintojų asociacijos narys Vaidotas Digaitis, Pakruojo dvaro prižiūrėtojas Antanas Narmontas, miškininkas Jonas Plūčas, artojas Algirdas Motiejūnas ir arklių augintojas Č.Marcinauskas.
Dauguma jų sės ant tų pačių žirgų, per Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą nešusių juos iki Juodosios jūros.
Dar keturi žirgai bus pakaitiniai.
Populiarins žemaitukus
„Mintys apie būsimus žygius mūsų galvose ėmė suktis artėjant prie Juodosios jūros, kai įveikę dienos atstumą vakarais susėsdavome aplink laužą. Manėme, trauksime aplink Lietuvą, aplankydami senąsias piliavietes.
Buvo minčių žiemą surengti ištvermės varžybas, kad žemaitukai, jau varžydamiesi su kitų veislių žirgais, įrodytų, ko yra verti.
Kai galiausiai Giedrius pasiūlė vykti į Krokuvą, pritarė beveik visa komanda. Pasiryžau ir aš”, – nusišypsojo Č.Marcinauskas.
Save vyras vadina žemaitukų, vienos seniausių arklių veislių Europoje, gerbėju ir leisdamasis į žygius siekia ją populiarinti.
Lietuvoje žemaitukai buvo atsidūrę ant išnykimo ribos, dabar jų suskaičiuojama apie keturis penkis šimtus.
Skatins atsižvelgti į istoriją
Pastarųjų metų žygių žirgais sumanytojas G.Klimkevičius viliasi, kad „Meilės žygis valdovų keliu” paskatins žmones atsigręžti į turtingą ir stiprių sąsajų turinčią Lietuvos ir Lenkijos istoriją, užuot pasidavus politikų pastaruoju metu kurstomoms aistroms tarp lietuvių ir lenkų.
„Josime senuoju Jogailaičių keliu, jungusiu Abiejų Tautų Respublikos sostines – Vilnių ir Krokuvą.
Tuo keliu Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas lydėjo savo mylimos žmonos, Lenkijos karalienės, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės palaikus iš Krokuvos į gimtąjį Vilnių”, – pasakojo G.Klimkevičius.
Istorinis jo vedamos raitelių komandos maršrutas vingiuos per Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos teritorijas.
Pasimokė iš ankstesnių klaidų
Raitelius lydės žirgų pašarą, stovyklavietės reikmenis, maistą ir asmeninius raitelių daiktus vežantys vairuotojai.
Šiemet raitelių palyda kur kas mažesnė nei praėjusiais metais. Pasak G.Klimkevičiaus, leisdamiesi į pirmąjį žygį jie taip apsidraudė nuo galimų nepatogumų, nes nebuvo iš ko pasisemti žygių žirgais patirties.
Per dieną įveikę po 60–70 kilometrų, raiteliai vakarais patys įsirengs stovyklavietes, statysis palapines, gaminsis valgį.
Maždaug 1000 kilometrų atstumą žygeiviai tikisi įveikti per 18 dienų.
G.Klimkevičius džiaugiasi turėjęs daugiau laiko rengtis antrajam žygiui, pasimokęs iš ankstesnių klaidų ir išžvalgęs vietoves, kuriomis keliaus.
„Praėjusią savaitę buvau Lenkijoje, nes nerimą kėlė kelių eismo draudimai šalyje.
Nors išsiaiškinome reikalavimus, į Lenkiją žvelgiu kaip į naują ir nelengvą iššūkį.
Ji urbanizuota kur kas labiau nei Baltarusija ar Ukraina, keliai daug kur asfaltuoti, tad nėra patogūs ir netgi pavojingi tiek žirgams, tiek raiteliams.
Stovyklaviečių nesame numatę, jas pasirinksime pakeliui, atsižvelgdami į žirgų ir raitelių savijautą. Be to, Lenkijoje žemė daugiausia privati, todėl nebus taip lengva įsikurti kaip, pavyzdžiui, Baltarusijoje.
Labiausiai nerimauju dėl dienos, kai reikės kirsti Baltarusijos ir Lenkijos, kartu ir Europos Sąjungos sieną.
ES įstatymai nenumato sienų kirtimo raitam, tad iki šiol ieškome sprendimų”, – nuogąstavimais dalijosi žygio sumanytojas.
Į žygį leisis ir Alšis
Į kelią su žygeiviais leisis ir ištikimas palydovas Alšis, kurio nuotykiai praėjusį rudenį sulaukė ne mažiau dėmesio nei raitelių ir žirgų istorijos.
Po žygio jis įsikūrė Pakruojo dvare, kuriame dirba vienas raitelių A.Narmontas.
„Ruošiasi žirgai į žygį, ruošiasi ir Alšis – kaip kitaip!
Kiek galės, jis bėgs greta mūsų, o kai pails, važiuos su vairuotojais.
Jokių išskirtinių užduočių jam nerengiame.
Tiktai norėtųsi, kad šįkart Alšis reikalautų mažiau raitelių dėmesio ir laimingai kartu pasiektų tikslą. O lengva nebus”, – kalbėjo į antrą žygį žirgais išjojantis G.Klimkevičius.
Karalius išpildė paskutinį žmonos norą
Raimonda Ragauskienė
Istorikė, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorė„Šių metų gegužės 8 dieną sukako 460 metų nuo Lenkijos karalienės, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės mirties.
Nėra geriau žinomos moters Lietuvos istorijoje. Ji sužavėjo vieną įtakingiausių XVI amžiaus Europos valdovų, Renesanso princu vadinamą Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą.
Dėl jos valdovas buvo pasiryžęs paaukoti net ir karūną.
Sudėtingas Barboros Radvilaitės gyvenimo kelias bei trumpas karūnavimo triumfas giliai įsirėžė ne tik į jos gyvenamo laikotarpio, bet ir šiandieninės Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos visuomenių istorinę kultūrą.
Liga anksti nutraukė karalienės gyvenimą. Ji mirė Vavelio pilyje ant ją mylinčio vyro rankų.
Žygimantas Augustas išpildė paskutinį Barboros Radvilaitės norą būti palaidotai ne Vavelyje, karalių panteone, bet gimtojoje Lietuvoje, Vilniuje.
Nepaisydamas Lenkijos būgštavimų dėl didžiulių išlaidų, jis su kalkėmis užpiltais Barboros palaikais karste ir visa laidotuvių procesija patraukė iš Krokuvos.
Kelionės maršrutas nusidriekė per tas vietoves, per kurias Radvilaitė atvyko į Lenkiją.
Žmonos kūną Žygimantas Augustas visą kelią lydėjo raitas, o per miestelius ar kaimus eidavo paskui karstą pėsčias. Lenkų būgštavimai dėl didelių išlaidų pasitvirtino: gedulingai procesijai buvo išleista beveik tiek, kiek 1547 metais išleido visas karaliaus dvaras, neskaičiuojant maistpinigių.
Po bemaž mėnesio laidotuvių procesija įžengė į Vilnių, kur Vilniaus katedros rūsių kriptoje po Šv.Kazimiero koplyčia ir buvo palaidoti Barboros Radvilaitės palaikai.
Laiką pralenkusią didžią meilę mena į Barboros Radvilaitės karstą įdėtos sidabrinės lentelės įrašas: „Mirė be laiko, bet jeigu ji ir būtų senyvo amžiaus, Augustas kalbėtų, kad mirė be laiko.”