Vertindami Gruzijos ir Rusijos pastangas platinti pasaulyje savo
versijas, kaip ir kodėl naktį iš rugpjūčio 7-osios 2008 metais
prasidėjo karas, ekspertai mano, jog iš pradžių Vakaruose labiau
buvo girdimas Gruzijos balsas, tačiau ilgainiui buvo įsiklausyta ir
į Maskvos nuomonę.
„Tokie konfliktai keičiasi labai lėtai. Matyt, Rusija gali būti
esminiu veikėju, kuris lemtų, kiek kinta šis konfliktas. Vienas
variantas galėtų būti, kad Rusija norėtų keisti šių darinių
statusą. Kiti užsienio subjektai, manau, nenorės rizikuoti nei
santykiais su Rusija, nei grubiais judesiais veltis į sunkiai
prognozuojamus konfliktus. Gruzijos atveju, nors pastangos ir gali
būti, tačiau jos galimybės kažką pakeisti yra ribotos“, - BNS
sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos
mokslų institute dėstantis (TSPMI) Tomas Janeliūnas.
Pasak jo, nors nepriklausomomis po karo pasiskelbusių Pietų
Osetijos ir Abchazijos tarptautinė bendruomenė, išskyrus Rusiją ir
dar kelias šalis, nepripažįsta, šių darinių egzistavimui
užtenka Maskvos palaikymo.
„Kartais tokie de facto nepriklausomi dariniai egzistuoja
dešimtmečiais. Kai kurie turi specifinius ryšius su kokia nors
valstybe, per kurią kompensuoja bendrą vyraujantį tarptautinį
nepripažinimą. Šiuo atveju Rusija yra būtent tokia erdvė ir
subjektas, kuris palaiko šių regioninių darinių egzistavimą.
Tokia situacija gali tęsti ilgą ir neapibrėžtą laiką, o Pietų
Osetija ir Abchazija galėtų išgyventi be platesnio tarptautinio
pripažinimo“, - sakė politologas.
Jis visiškai realiu pavadino scenarijų, kad atsiskyrusius
regionus, o ypač Pietų Osetiją ilgainiui prisijungs Rusija, juolab,
kad didelė dalis minėto regiono gyventojų dėl Maskvos laisvai
dalintų pasų jau dabar yra Rusijos piliečiai.
„Patys piliečiai gali mažai ką lemti. Tiek Osetijoje, tiek
Abchazijoje nėra jokios demokratijos, pilietinės visuomenės ir
sąlygų, kur piliečiai gali nuspręsti, ką jie nori daryti.
Sprendimus priima valdžios elitas ir jų interesai, santykiai su
Maskva gali lemti kokį kelią pasirinks šių regionų politiniai
lyderiai“, - dėstė T.Janeliūnas.
Jis pažymėjo, kad ekonominių sunkumų prislėgtam pasauliui tai
„nebėra didžiausio aktualumo problema“, nepaisant Gruzijos nenoro
pripažinti, jog ji nebepretenduoja į Pietų Osetiją ir Abchaziją.
„Tik labiausiai su Gruzija susijusios šalys, jos rėmėjos dar
šią problemą akcentuoja. Tai yra dar vienas įšaldytas konfliktas
ir daugelis tarptautinių organizacijų gana tikslingai net nebando
spręsti šito klausimo, nes bijo, kad pernelyg smarkūs judesiai gali
išprovokuoti dar vieną konfliktą. O mažiausiai, ko tarptautinė
bendruomenė, nori, tai naujų aukų ir nekontroliuojamos konflikto
eskalacijos“, - teigė politikos ekspertas.
Pasak kito TSPMI eksperto Kęstučio Girniaus, atsiskyrę regionai
laipsniškai tolsta nuo Gruzijos ir galima beveik užtikrintai teigti,
kad Tbilisis niekada nebesusigrąžins šitų teritorijų.
„Manau, tai, kas įvyko, jau nebebus pakeista ir dėl to karo
Gruzijos teritorija bus 20 proc. mažesnė. Ar Osetija ir Abchazija ir
liks tokios nykštukinės pusvalstybės, ar ilgainiui prisijungs prie
Rusijos, aš nežinau. Bet esu beveik tikras, kad jos neprisijungs
prie Gruzijos“, - kalbėjo K.Girnius.
Politologo nuomone, Rusija separatistinių Gruzijos regionų
inkorporavimą į savo teritoriją laiko geriausiu sprendimu, tačiau
tikriausiai neskubės to daryti. „Procesas dėl Kosovo trunka 10-12
metų, manau ir šiuo atveju nebus skubama“, - sakė K.Girnius.
Jis pritarė T.Janeliūnui, kad bet kokiu atveju Pietų Osetija ir
Abchazija ateityje glaudžiausius santykius palaikys su Rusija, o
pasauliui pasauliui reikalai šiame regione „labai mažai rūpi“.
„Ir taip yra pakankamai problemų. Jungtinių Tautų ir Europos
Sąjungos tyrimai parodė, kad dalis atsakomybės už karą tenka
Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui. Rusai jį labai
provokavo, bet jis pasidavė provokacijoms ir pirmas pradėjo
puolimą“, - teigė K.Girnius.
„Be to labai svarbu, kad Rusija yra labai galinga, branduolinė
valstybė. Niekas jėga nebandys priversti Rusiją ką nors daryti.
Žinant tai, bandoma nekreipti dėmesio, tikimasi, kad tie reikalai
kažkaip susitvarkys. Tačiau suprantant, kad likimas yra Rusijos
rankose“, - sakė politologas.
Vertindamas Gruzijos-Rusijos konfliktą kaip informacinį karą,
jis pabrėžė, jog Tbilisis sulaukė daugiau įvairių šalių
visuomenių, bet ne valdančiųjų asmenų simpatijų.
„Viešąjį karą laimėjo Gruzija. Jai pavyko pavaizduoti, kad
buvo nekalta agresyvios Rusijos auka. Rusija yra pakankamai agresyvi,
kad žmonės tuo tikėtų. Bet manau, Gruzija pralaimėjo kitą -
diplomatinį karą. Mes matome, kad Gruzija yra gerokai izoliuota.
Labai mažai kalbama, kad Gruzija būtų priimta į NATO, iš mirties
taško nepajudėjo derybos dėl stojimo ES. M.Saakašvilio kelionės
yra retos, susitikimai trumpi. Galima matyti, kaip yra pakitę net ir
Lietuvos santykiai su Gruzija. Tai, kas vyksta Lietuvoje, vyksta ir
kitur“, - sakė K.Girnius.
T.Janeliūnas pabrėžė, kad Rusijos propagandiniai gebėjimai ir
resursai žymiai didesni nei Gruzijos, todėl pradinis informacinėje
erdvėje Gruzijos įgytas pranašumas išnyko. Jis taip pat pridūrė,
kad po karo atliktos analizės nenustatė, jog dėl šio konflikto
kalta tik Rusija.
„Pirmosiomis karo dienomis, bent jau stebint Vakarų
žiniasklaidą buvo, Gruzija įtikinamiau pateikė savo įvykių
versiją ir emociškai žymiai patrauklesnis buvo Gruzijos variantas.
Rusija kurį laiką smarkiai atsiliko, nes jos informacija buvo
nukreipta į savo informacinę erdvę. Tačiau ilgainiui Rusija
sugebėjo paskleisti savo alternatyvų vertinimą ir Vakarų
informacinėje erdvėje“, - sakė jis.
Vertindamo Gruzijos siekius prisijungti prie NATO abu ekspertai
pabrėžė, jog artimiausiu metu šis klausimas iš politinės
darbotvarkės yra išbrauktas.
„Šis karas užmušė Gruzijos galimybes artimiausiu metu tapti
NATO nare. Nei NATO šalys nenorės rizikuoti priimdamos į savo
narių tarpą tokią „karštą bulvę“, kuri gali bet kada sukelti
problemų visoms NATO narėms. Politiškai Gruzija šiuo metu yra
labai nepatraukli NATO“, - sakė T.Janeliūnas.
„Naujos šalies priėmimas turi stiprinti ir NATO, ir tos šalies
saugumą. Labai sunku argumentuoti, kaip Gruzijos narystė didins
kitų NATO šalių saugumą“, - teigė K.Girnius.
Karinis konfliktas Kaukaze naktį iš rugpjūčio 7-osios į
8-ąją 2008 metais prasidėjo Gruzijai panaudojus karinę jėgą
siekiant susigrąžinti Maskvos remiamą Pietų Osetijos regioną.
Netrukus po to į Gruzijos teritoriją įžengė Rusijos karinės
pajėgos, ginkluoti susidūrimai prasidėjo ir pasienyje su Abchazija.
Karas įvyko tuo metu, kai Maskva piktinosi prezidento Michailo
Saakašvilio siekiais nuvesti Gruziją į NATO ir kariniu Gruzijos
bendradarbiavimu su Jungtinėmis Valstijomis.
Po karo Rusija paskelbė pripažįstanti Pietų Osetijos ir kitos
separatistinės respublikos Abchazijos nepriklausomybę. Likusi
tarptautinė bendrija šias teritorijas laiko okupuotomis Gruzijos
teritorijos dalimis.
Gruzija tvirtina, kad Rusija nevykdo įsipareigojimų, kuriuos
davė per paliaubas nutraukiant karinius veiksmus. Susitarimą,
kuriame buvo numatytas ir karinių pajėgų atitraukimas, pasirašė
Rusijos, Gruzijos ir Prancūzijos prezidentai. Tačiau Rusija vis dar
laiko ir didina karines pajėgas Pietų Osetijoje ir Abchazijoje.