Vilnius, Rūdninkai, Valkininkai, Mastai, Kamenecas, Brestas, Palenkės Januvas, Losicai, Tčebešuvas (Kžeskas ir Vežejkos), Lukuvas, Stare Zadybie, Kozenicai, Jedlnia, Radomas, Ilža, Nova Slupia, Laguvas, Šidluvas, Višlica, Prošovica ir Krokuva – tai vietos, svarbios šiai sukakčiai.
Istorikė Raimonda Ragauskienė pasakoja, kad didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir kunigaikštytės Barboros Radvilaitės meilės istorija verta pagerbimo, nesi tai unikalus atvejis to meto Europoje. Žygimantas Augustas pasirinko jam nenaudingą poziciją - jis pasielgė ne kaip valdovas, o kaip žmogus. Tokiam sprendimui prieštaravo dalis Lietuvos diduomenės, bet ypač šios vedybos nepatiko Lenkijos ponams.
Nepaisant didžiulio spaudimo paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas nesigraužė dėl to, kad ši sąjunga jam nenaudinga. To meto žmonėms toks mąstymas buvo nesuvokiamas, nes XVI a. santuokos iš meilės neegzistuodavo. Žygimantas Augustas taip aklai kliovėsi jausmais, jog buvo pasiryžęs paaukoti karūną, nes įtampa tiek Lietuvos, tiek Lenkijos viduje buvo pasiekusi aukščiausią tašką.
1548 m. Piotrkovo seime vyko Karališkų vedybų teismas, kurio metu visi jo nariai parklupo ant kelių maldaudami, kad valdovas nevestų Barboros Radvilaitės, tačiau net toks poelgis jo nesustabdė.
Vis dėlto džiaugtis laimingu gyvenimu karaliui kartu su B.Radvilaite ilgai neteko: karūnuota 1550 m. gruodžio 7 d., Barbora Radvilaitė mirė 1551 m. gegužės 8-ąją.
Ant jos antkapio buvo užrašyta: „Karalienė Barbora, kuri čia palaidota, buvo karaliaus Augusto antroji žmona. Daugeliui daug gero padarė, blogo niekam – niekas negali pasakyti, kad buvo jos įžeistas. Mirė nesubrendusi, pradėjusi trečią dešimtmetį, likimui lemiant, antrą kartą valdovą paliko vienišą.“
1551 m. gegužės 10 d. Barboros Radvilaitės palaikai buvo aprengti juoda atlasine suknia, ant galvos uždėta paauksuota sidabro karūna, prie rankų padėtos karališkos insignijos – auksinis obuolys su kryžiumi, ant kaklo – ilga auksinė grandinė, ant pirštų – trys auksiniai žiedai. Palaikai paguldyti į aksomu apmuštą karstą.
Lenkijos karalienė mirė trisdešimt vienerių metų, manoma, jog nuo gimdos vėžio.
Kiekvienas miestas turi istorinę reikšmę
Beveik tris savaites truksianti Lietuvos raitelių kelionė prasidės istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Vilniuje, kurią Žygimantas Augustas pasiekė su Barboros palaikais pasiekė 1551 m. birželio 22 d.
Pirmiausia jojikai aplankys Rūdninkus. Kita stotelė – Valkininkai, kaip ir Varėna, Merkinė ar Rūdninkai buvo vienos mėgstamiausių Žygimanto Augusto, o kai susipažino su Barbora, nuo 1547 m., ir bendrų medžioklės vietų. Valdovas čia vykdavo medžioti ir po antros žmonos mirties, kuomet rezidavo Vilniuje.
1551 m. birželio 8 d. Barboros Radvilaitės laidotuvių palyda iš Tčebešuvo patraukė į Losicus per Vežejkas ir kitas mažesnes vietoves. Vietos pasakomojoje tradicijoje užfiksuota legenda, jog keliaujant per Vežejkų kaimą nuo vežimo, kuriuo buvo gabenamas karstas su karalienės palaikais, nusimovė ratas. Jis buvo greitai pataisytas, o įvykio atminimui vietos gyventojai pastatė medinį kryžių – pagrindinį visoje apylinkėje.
Kai kurie istorijos mylėtojai mano, kad šiandien Vežejkose stovintis medinis kryžius yra tas pats 1551 m. pastatytas, ir, atseit ant jo matyti išraižyta 1551 metų data.
Vieną iš vietovių – Jelnią, Barboros Radvilaitės laidotuvių palyda pasiekė 1551 m. birželio 2 d. Tą pačią dieną Žygimantas Augustas parašė laišką svainiui Mikalojui Radvilai Rudajam. Dar sykį paliepta dėl, neva, karalienės motinos Bonos įsakymu juodąja magija prieš Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę užsiėmusios ir Breste įkalintos, Sieradžiaus žiniuonės pervežimą į saugesnę vietą – Radvilų Dubingius.
Kadangi laidotuvių trasa turėjo eiti per Brestą, Augustas baiminosi naujų jos burtų. Žiniuonę Dubingiuose nurodė laikyti iki savo atvykimo į Vilnių, po to numatyta ją teisti.
1551 m. gegužės 26 d. atvykęs į Višlicos valdą, vis dar didelio skausmo dėl žmonos mirties slegiamas Žygimantas Augustas tą pačią dieną išsiuntė dar vieną laišką laišką Mikalojui Radvilai Rudajam. Jame dar sykį patvirtino dėl savo apsisprendimo gabenti mirusios žmonos palaikus į Vilnių.
Pildydamas visus žmonos prašymus jai esant gyvai, Žygimantas Augustas buvo pasiryžęs įvykdyti ir paskutinį jos norą – palaidoti Vilniuje. „Dėl to turime ir savų priežasčių, pagaliau jei Jos Karališkajai Malonybei kai kurie čia gyvai būnant dėkingais būti nenorėjo, tegul ir po jos mirties čia niekada neturės ir nematys“, – sielvartaudamas ir įpykęs rašė karalius. Laidotuvių kelionės trasą jis planavo nukeliauti per tris savaites.
Lietuvos jojikų žygis baigsis Krokuvoje, kurioje Žygimantas Augustas 1551 m. vasario 13 d. pradėjo savo odisėją.