Jubiliejinės sukakties proga nepakanka atidengti paminklą, atidaryti memorialinį muziejų ar parodą, kad atsirastų įtaigesnis emocinis ryšys tarp atmenamos asmenybės ir dabartinės visuomenės.
Šiemet sukanka 120 metų, kai gimė pasaulinio garso skulptorius litvakas Žakas Lipšicas, minimos ir M. K. Čiurlionio 135-osios gimimo metinės. Graži simbolinė paralelė – Druskininkuose, atkampiame anuomet carinei Rusijai priklausiusiame kurortiniame miestelyje, dvi kaimynystėje gyvenusios šeimos išaugino du iškilius menininkus, kurie savo kūryba skleidė universaliąsias tiesas.
Tačiau Druskininkai ir šiandien suvokiami tik kaip Čiurlionio atminties vieta, šis menininkas yra pagrindinė kolektyvinės atminties figūra. Viena vertus, tai natūralu, turint omenyje jo įtaką nacionalinei kultūrai ir vis dar ryškiai vyraujančią izoliacionistinę etnolingvistinę nuostatą, kad kitų etninių grupių istorija ir paveldas – vien jų pačių reikalas. Antra vertus, įdėmiau pažvelgę į oficialią atminimo politiką, nors ir deklaruojančią dialogą tarp kultūrų, matysime, kad retorika iš esmės nepasikeitė nuo tarpukario laikų, be to, yra išlaikiusi suprimityvintą, net groteskišką formą, įdiegtą sovietmečiu. Pažymint iškilios asmenybės sukaktį, pirmiausia susitelkiama į tai, ką svarbaus ir reikšmingo ji davė Lietuvai, nevengiama ir pritemptų, dirbtinių sugretinimų, skambių su(si)reikšminimų.
Šio straipsnio tikslas – į Žaką Lipšicą pažvelgti iš kitokios perspektyvos, akcentuojant ne tiek pagarbų santykį Dar ano amžiaus pradžioje rašytojas Robertas Musilis, apibūdindamas moderniąją minėjimų kultūrą, ironizavo: jei norime kažką užmiršti, pastatykime tam „kažkam“ paminklą. Dabartinė atminimo politika, kad ir kokia intensyvi, kryptinga ji būtų, dažnai neatspindi kolektyvinės atminties procesų, nedaro įtakos mentaliteto pokyčiams. „per atstumą“ su iškiliu menininku, o pirmiausia ieškant emocinio ryšio, remiantis Emanuelio Levino etikoje išplėtotu bendrabūvio vaizdiniu.
Skulptoriaus kūrybą yra išsamiai aptarę įvairių šalių – Prancūzijos, JAV, Izraelio – menotyrininkai. Lietuvoje tokių tyrinėjimų kol kas negausu.2 Naujausia tendencija – menotyros tekstuose remtis paties skulptoriaus mintimis iš susirašinėjimų su artimaisiais, su bičiuliais – garsiais menininkais, su parodų kuratoriais.
3 Laiškuose šalia dalykinių klausimų Lipšicas dažnai svarstydavo apie kūrybos prasmę, menininko likimą. Kaip rodo susirašinėjimas su Lietuvos menininkais intelektualais Vytautu Landsbergiu, Vladu Vildžiūnu,4 pokalbiai su išeiviu iš Lietuvos – skulptoriumi Adomu Raudžiu-Samogitu, ne mažiau svarbus jam buvo tapatumo ir šaknų klausimas.5
„Mielas žemieti...“ – taip šiltai, jausmingai Lipšicas laiškuose kreipiasi į Vildžiūną ir Landsbergį. Nors į lietuvių kalbą (susirašinėta rusiškai) kreipinį милый земляк įprasta versti mielas kraštieti, tačiau žodį „kraštas“ pernelyg nublukino, subanalino sovietmečio poezija, o iš senųjų LDK teisynų ataidintis žemietis turi kur kas jaukesnes konotacijas, atribojančias nuo etninės, konfesinės, lingvistinės priešpriešos, pranašumo jausmo. Pasak filosofo Tomo Kavaliausko, žemiečiai yra tiesiog „saviakai“ – su jais ne konkuruojama, o būnama, kalbamasi, išgeriama, į talką susiburiama...
6 Žemietis geriausiai atspindi Lipšico santykį su Lietuva. Skulptoriui, mene ieškojusiam bendražmogiškų idėjų, gimtoji šalis nėra itin svarbi kaip politinis subjektas – juk jis gimė carinės imperijos provincijos miestelyje, vėliau iš Prancūzijos parvykdavo į gimtinę, virtusią Lenkijos „kresu“, o gyvenimo saulėlydyje susirašinėjo su sovietinės Lietuvos kultūros ir meno veikėjais. Skirtingai negu kitam žymiam menininkui, geram bičiuliui Neemijai Arbit Blatui, užaugusiam Kaune ir aktyviai dalyvavusiam tarpukario Lietuvos kūrybiniame gyvenime, Lipšicui svarbesnis vaikystės prisiminimų gaivinamas poetizuotas, kone pastoralinis ryšys su gimtine.
Geležinė uždanga nutraukė išorinius ryšius su Lietuva, bet vidiniai tik dar labiau sustiprėjo. Lipšicas bendravo su dailininkais litvakais, padėdavo lietuvių menininkams išeiviams. Keletas laiškų iš Lietuvos, gautų paskutiniaisiais skulptoriaus gyvenimo metais, netiesiogiai skatino jį būti orientyru tiems lietuvių menininkams, kurie nenorėjo paklusti socrealizmo kanonams.
Atsitiktinumas, pačiam Lipšicui atrodęs neįtikėtinas, kad 1972-aisiais jis kone tuo pat metu gavo du laiškus iš Lietuvos – jam parašė Vytautas Landsbergis ir Vladas Vildžiūnas, nežinoję apie vienas kito iniciatyvą. Juos visus simboliškai siejanti gija buvo Čiurlionis – vienas apie jį rašė, kitas dedikavo jam savo skulptūras, todėl kartu su laiškais siuntė Lipšicui įvertinti naujus šios tematikos veikalus, skulptūrų nuotraukas, Čiurlionio kūrinių katalogus.7
Oficialioji sovietinė menotyra Lipšico kaip ir daugelio siurrealistų ir konceptualistų kūrybą ignoravo, išimtis, patvirtinanti taisyklę, buvo taikoma tik Pablui Picasso, Henry’ui Moorui, dar vienam kitam „idėjiškai parankiam“ menininkui. Trumpame modernaus meno istorijos kurse, kuris buvo dėstomas Vilniaus dailės institute, Lipšico pavardės ilgą laiką nebuvo, o ir vėliau apie jo kūrybą užsimindavo vos keliais sakiniais. Sužinoti apie skulptorių kiek daugiau buvo įmanoma nebent iš privačių pokalbių su dėstytojais, kurie dirbo institute nuo tarpukario laikų.8
Apie Lipšico kūrybą galėjo plačiau papasakoti tie menotyrininkai, kurie studijavo ar stažavosi didžiuosiuose metropolijos universitetuose, nes ten bibliotekų fondai buvo gausesni ir atviresni.9
Kiek labiau Lipšicu susidomėta 8-ajame dešimtmetyje, kai Kultūros barai paskelbė jo susirašinėjimo su Vladu Vildžiūnu ištraukas, o kiek anksčiau – trumpą Vytauto Landsbergio publikaciją. Pagrindinis šių publikacijų akcentas buvo ne skulptoriaus asmenybė ir kūryba, o jo pažintis su Čiurlioniu, mintys apie lietuvių liaudies meną.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais, minint Lipšico gimimo 100-ąsias metines, Vaidotas Daunys esė „Proveržiai ir atradimai“ palietė ne tiek estetinius skulptoriaus kūrybos, kiek egzistencinius – tada ypač aktualius – aspektus.10
Nors Lipšico laiškuose vyrauja nostalgiškas, net sentimentalus santykis su gimtine, tačiau, kaip pats prisipažįsta, jaunytėje jo būta kur kas sudėtingesnio. Dar aštuoniolikos nesulaukęs Chaimas Jakobas slapta nuo tėvo, gavęs kuklią motinos paramą (auskarus su brangakmeniais), iš gimtųjų Druskininkų išvyko į Paryžių ir tapo Jacques’u,11 sugriaudamas jam numatytą ramią ir sočią provincijos architekto ar statybų inžinieriaus ateitį. Jaunuolio maištas buvo individualus, tačiau kartu atspindėjo Lipšicų giminės, apdovanotos išskirtiniais gabumais ir didelėmis ambicijomis, charakterį...
Maištingais bėgliais jaunystėje teko pasijusti ir skulptoriaus tėvams – Abraomui ir Rachelei Lipšicams. Abiejų šeimos – viena pasiturinčių Gardino pramonininkų, kita neturtinga, bet labai religinga – nepritarė vedyboms. Tik po Rachelės tėvo mirties, bet prieš Abraomo giminių valią, jie susituokė ir išsikėlė gyventi į Druskininkus,12 kurių, kaip ir daugelio kitų buvusių LDK miestelių, išskirtinis bruožas – konfesijų ir kultūrų įvairovė. Ženklią miestelio gyventojų dalį sudarė žydai, o vasarą kurorto gydyklas užplūsdavo poilsiautojai, dažniausiai atplaukdavę garlaiviu iš Gardino. Naujakuriai Lipšicai vietos bendruomenėje greitai pritapo, gyveno pasiturimai. Abraomas Lipšicas, dirbęs statybų rangovu, gaudavo ir privačių asmenų, ir carinės administracijos užsakymų Druskininkuose ir kitur. Jakobo tėvas neturėjo specialaus išsilavinimo, tačiau, būdamas labai gabus, svariai prisidėdavo kuriant ar koreguojant architektūrinius ir inžinerinius brėžinius. Druskininkuose išlikę du Abraomo Lipšico statyti objektai: viešbutis „Central“ ir vila „Linksmoji“ prie Druskonio ežero (dabar – Druskininkų miesto muziejus).
Skulptorius laiškuose iki smulkmenų atgaivina savo vaikystės atminties vietų kartografiją: „Einant nuo stačiatikių cerkvės Druskonio ežero kryptimi, dešinėj pusėj, maždaug trečioje gatvelėje, stovi mums priklausęs pastatas, buvęs centrinis viešbutis, vėliau pertvarkytas į ligoninę ir gydytojų butus […], o jeigu nuo Čiurlionių eitumėte bažnyčios kryptimi, tai prie pat ežero, ant kalvos, išvystumėte mano tėvo kažkokiam ponui statytą vilą... Tai tėvo architektūros pavyzdys. Tėvas buvo ne tik statytojas, greičiau – architektas be diplomo.“13
Abraomui Lipšicui buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad gabus vyriausiasis sūnus, užuot įgijęs praktišką profesiją ir padėjęs jam plėtoti statybų verslą, pasirinko skulptūrą. Vis dėlto ilgainiui atlyžo ir rėmė Jakobo studijas. Nepaisant skirtingų ateities vizijų ir kitų nesutarimų, tėvas skulptoriui buvo ir liko didelis autoritetas, kuriuo remdavosi ir užklupus kūrybinei krizei: „Mano tėvas ima plytas ir stato iš jų namą; o aš pastatytą namą išskaidau į plytas. O norėčiau statyti...“14
Menininko brolių ir seserų likimas klostėsi panašiai kaip daugelio Rytų Europos pasiturinčių žydų šeimų palikuonių: Europos didmiesčiuose įgiję aukštąjį išsilavinimą, jie nebegrįžo į gimtuosius Druskininkus. Kita vertus, sudėtingi XX a. pirmosios pusės politiniai procesai ir represiniai mechanizmai išblaškė šeimos narius, jiems teko kaitalioti gyvenamąją vietą, vardus ir pavardes. Šiuos modernios tapatybės procesus taikliai nusako jau minėto Roberto Musilio apibūdinimas – „žmogus be savybių“. Šalia jo būtų galima pridėti – „ žmogus be vietos“, kaip neišvengiamą praėjusio šimtmečio kataklizmų duotybę.
Ambicingą menininką vargino dvilypumas: Paryžiuje ir kituose didmiesčiuose Žakas tarp laisvamaniškų bičiulių jautėsi išeivis iš konservatyvios provincijos, o grįžęs į gimtinę patirdavo, kad jau yra svetimas ir čia. Laiške Landsbergiui jis guodėsi: „Ar teko kada saulėtą žiemos dieną matyti priešistorinę lietuvišką dūminę pirtį? Tarp aukštų tiesių pušų skendintį tylų viduramžišką miestelį? Ir staiga – Paryžius – didelis pasaulis, įžymūs žmonės, vėliau Amerika, Italija...Visa tai patirti savo kailiu. Ir jaustis atitrūkusiam, susvetimėjusiam su saviškiais...“15
Šią skulptoriaus būseną atspindi ir ankstyvųjų jo darbų herojus – jūreivis su gitara ar mandolina. Jūreiviams lemta klajoti tarp svetimų krantų. Pasak skulptoriaus, polinkis kurti griežtas geometrizuotas formas, ilgainiui sukėlęs kūrybinę krizę, buvo kartu ir siekis save sukultūrinti, atsikratyti gamtos prieglobsty augusio provincialo bruožų. To „atsikratęs“ netrukus pajuto, kad praranda jam itin svarbų ryšį su gamta: „Lygiavausi į tobulą kristalo geometriją, tačiau ilgainiui supratau nebenorįs kurti neorganinės gyvybės...“16
Ilgainiui Lipšicas atsisakė griežtų linijų, rinkdamasis ekspresyvias, viena kitą užklojančias formas, kurios, ypač herojinės kūrybos periodu, tapo kone barokinės ir tarsi atkartojo skulptoriaus gimtinės reljefą su kalvomis ir žemyninėmis kopomis, upių ir upelių išraizgytais slėniais. Tyliai ošiančių pušynų ilgėjimąsi rodo ir skulptoriaus sprendimas įkurdinti savo dirbtuves atokiau nuo šurmuliuojančio Paryžiaus centro, ūksmingose Bulonės pakrantėse.
Tiesiogiai bendrauti su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu skulptoriui neteko, nors abi šeimos gyveno netoliese ir buvo pažįstamos: „Manau, kad su Čiurlionio tėvu susipažinau savo motinos dėka. Nors su juo pačiu bendrauti neteko, bet matydavau jį vaikštinėjantį: visada vienišą, apsigaubusį tamsia pelerina, kas man, vaikui, darydavo didelį įspūdį.“17 „Paskutinį kartą su Čiurlionio tėvu kalbėjausi viešėdamas Druskininkuose 1912 metais, jau po Konstantino mirties. Pamenu, kaip kartą senasis Čiurlionis užėjo su mano motina į kambarį, kuriame aš lipdžiau galvą vienai skulptūrai, ir tarė: „Uždrauskite jam šitą darbą, nes baigs gyvenimą kaip mano sūnus...“ 18
Laimei, niūri pranašystė neišsipildė, tačiau simbolinių sąsajų su Čiurlioniu esama, antai memorialinis Lipšico muziejus įkurtas viloje, kuri kadaise priklausė gydytojui Jozefui Markevičiui – būtent jis pirmasis pastebėjo ir skatino atsiskleisti jaunojo Čiurlionio talentą.
Kita Lipšicui reikšminga jaunystės atminties vieta – Vilnius, į kurį mokytis jis atvyko 1906 m., palikęs pogromų baimės kaustomą Bialystoką. Keletas metų, praleistų Vilniuje, sustiprino jaunojo Jakobo apsisprendimą dėl profesijos. Tėvų pageidavimu iš pradžių studijavęs inžineriją, ėmė vis daugiau dėmesio skirti dailės studijoms Ivano Trutnevo piešimo mokykloje, kuri kartu su Vitebsko mokykla padarė didžiausią įtaką modernistinio meno raidai LDK kultūrinėje erdvėje.19
Lipšico estetinėms nuostatoms svarbus Vilniaus bažnyčių poveikis: „Aš gi Vilniaus bažnyčiose skulptūros išmokau. Jos tebestovi mano akyse.“ 20 Ypač dažnai jis prisimindavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kurioje lankydamasis grožėdavosi stiuko lipdyba: „Ir skulptūra tada man būtinai turėjo būti balta.“21
Czesławas Miłoszas Vilniaus kultūrinėje sąrangoje įžvelgė konfesinių ribų kūryboje nepaisančią dvasią, būdingą seniesiems genijams – tokiems, kaip Jonas Kristupas Glaubicas ar Markas Antokolskis… Lipšicas pokario metais irgi sukūrė keletą įstabių sakralinių skulptūrų Europos bažnyčioms: „Dievo Motiną“ (1946) Notre Dame de Toute Grace bažnyčiai Aukštutinėje Savojoje, Prancūzijos Alpėse, ir to paties pavadinimo skulptūrą (1953) Argilo abatijai Škotijoje. Ant vienos iš jų postamento, tarsi norėdamas suartinti skirtingų religinių konfesijų žmones, skulptorius įrašė: „Jacques Lipchitz, žydas, ištikimas savo protėvių religijai, sukūrė šią „Dievo motiną“ siekdamas paskatinti dvasinį gyvenimą, stiprinantį žmonių tarpusavio supratimą.“
Lipšičas labai vertino lietuvių liaudies meną. Prašydavo, kad Vildžiūnas atsiųstų liaudies dirbinių nuotraukų, dažnai sakydavo: „Tai daugiau negu liaudies menas...“ „Turėdama tokį potencialą, Lietuva galėtų tarti savo universalųjį žodį skulptūroje. Labai to norėčiau“, – rašė laiške Vildžiūnui.22 Su Adomu Samogitu dalydavosi įspūdžiais apie tautodailę: „Lietuviai gi skulptorių tauta. Lietuvos pakelėse kas kilometras stovi po kryžių, kurie apdėlioti tokios nuoširdžios išraiškos ir apibendrintų formų statulėlėmis.“ Ir pridurdavo: „ Jeigu ten būtum pasilikęs, būtum tapęs smūtkelių drožėju.“ 23 Nors mėgo kartoti, kad be lietuviškų šaknų nebūtų sukūręs „didžiųjų gyvenimo medžių“, tačiau pabrėždavo, kad dažnas gręžiojimasis atgal tinka nebent tradicijas saugančiam amatininkui, o menininkui gali tapti kūrybiniu stabdžiu.
Lipšicas domėjosi Lietuvos menininkų kūryba, buvo itin reiklus kritikas. „Mano manymu, atsidūrėte kryžkelėje tarp savo šaknų ir estetinės nebrandos. Pavojinga padėtis. Laisvę reikia pelnyti, ji niekam netenka kaip dovana. O jeigu ji gaunama veltui, be mūšio, tai visų pavojingiausia ir nuveda į gryniausią fantaziją arba į niekį – saugokitės šito. Jūs pernelyg galvojate apie savo šaknis, o aš manau, kad apie jas galvoti neverta, jos ir taip su mumis, be jų išdžiūtume.“24
Šalia meninio išprusimo, Lipšicas ypač vertino kryptingumą ir užsispyrimą: „Ar matei Lietuvoje arklius, tempiančius sunkius vežimus? Prisimeni, ką jie turėjo ant brizgilų prie akių? Turėjo tokias lyg akių ausines, kad mieste nesibaidytų, nešokinėtų. Taigi, įsivaizduok, kad tu kaip ir tie arkliai turi tokius akidangčius... Tam, kad galėtum eiti į priekį, iš visų jėgų į vieną tikslą ir visą laiką jaustum, kad skulptūra – tavo gyvenimas, tu šioje žemėje esi tam, kad šiame seniausiame pasaulio mene tartum savo žodį.“ 25
Laiškuose diskutuodamas apie M. K. Čiurlionio kūrybą, Lipšicas neslėpė ir pats esąs intuityvistas: „Menas – tai visų pirma pažinimas, bet ne protu, o kažkokiomis kitomis galiomis. Pats žmogus yra savo vidinio ir išorinio patyrimo sintezė, ir kuo ji intensyvesnė, tuo daugiau jis turi galių matyti ir veikti.“ 26
Adomas Raudys-Samogitas taip apibendrina Lipšico įtaką jo kūrybai: „ Paryžiaus dailės akademijoje meno specialistai mane kaltino „lipšicizmu“. Bet aš buvau patenkintas, radęs kas man prie širdies, radęs ką iš gimtojo krašto. Ar blogai, jei kas įkvepia?“ 27
Vladui Vildžiūnui su savo įkvėpėju ir kritiku susitikti, deja, neteko. Tačiau po keleto meto įvyko simbolinis abiejų menininkų susitikimas – Franklino D. Murphy Skulptūrų sode stovi dvi Lipšico skulptūros ir viena Vildžiūno.
Žako Lipšico memorialinis muziejus Druskininkuose ir nuolatinė ekspozicija atnaujinami remiantis šiuolaikinės muzeologijos gairėmis – akcentuojama muziejaus kaip aktyvios kūrybinės laboratorijos idėja, atsisakant tradicinės pasyvios muziejaus kaip šventovės koncepcijos.28 Svarbi ne tik eksponatų dokumentinė ir estetinė vertė, bet ir tai, kokį ryšį muziejus užmegs su lankytojais, su vietos bendruomene.
Atnaujinamoje ekspozicijoje siekiama informatyvumą ir edukaciją derinti su atraktyvumu ir komunikacija.
Įgyvendinti parodos tikslus padės eksponatais praturtėjęs fondas. Planuojama eksponuoti Lipšicų šeimos dovanotas menininko litografijas, eskizus, žinomų dailininkų ir artimų Lipšico bičiulių sukurtus jo šeimos portretus. Lankytojai galės susipažinti su gausia skulptoriaus korespondencija: laiškais artimiesiems, bičiuliams menininkams, dalykiniu susirašinėjimu su galerijomis.
Atsižvelgiant į kurortinę Druskininkų specifiką, bus pasitelkiamas atraktyvumas, kad muziejuje būtų įdomu skirtingų interesų lankytojams. Bus pristatoma ne tik menininko kūryba, bet ir jo mintys apie meną, meilę, santykius tarp žmonių, visuomenės būklę. Praskleisime skulptoriaus kūrybos užkulisius: ryšius su ryškiomis meno pasaulio asmenybėmis, su galerijomis, su užsakovais. Papasakosime apie kūrinių likimą, jų vertinimus. Išsamiai pristatysime Lipšico gyvenimą ir kūrybą. Kuriant ekspoziciją, bus atsižvelgiama ir į turistų norą geriau pažinti skulptoriaus vaikystės ir jaunystės laikų Druskininkus, žydų bendruomenės aplinką.
Rengsime edukacinius užsiėmimus, atgaivinsime gražią skulptoriui dedikuotų plenerų idėją. Tikimės, kad muziejus stiprins ir kurs naujas Žako Lipšico sąsajs su žemiečiais.