Vokietijos prezidentas Christianas Wulffas ir
kanclerė Angela Merkel, abu užaugę Rytuose, taip pat Berlyno meras
Klausas Wowereitis šeštadienio rytą dalyvavo
pamaldose koplyčioje, iškilusioje ten, kur 28 metus stovėjo siena.
Vėliavos ant Reichstago (parlamento) buvo nuleistos iki pusės
stiebo, o Bažnyčių hierarchai ir regionų valdžia paragino
vidurdienį tylos minute paminėti tuos mažiausiai 136 žmones, kurie
žuvo Berlyne mėgindami kirsti sieną.
Iš viso bandydami pabėgti iš Rytų Vokietijos į Vakarų
Vokietiją žuvo 600-700 žmonių.
„Niekas nežino tikrų skaičių“, - sakė prezidentas Ch.Wulffas
dalyvaujantiems minėjime Bernauerio gatvėje, kuri mena daugybę
mėginimų pabėgti ir kurioje įrengtas memorialas, pritraukiantis
kasmet po pusę milijono lankytojų.
„Mes lenkiame savo galvas prisimindami visus tuos, kurie žuvo
prie (Berlyno) Sienos, ir šimtus žuvusiųjų prie Vokietiją
dalijančios sienos“, - tarė jis.
„Žuvusieji ir sužeistieji, šimtai tūkstančių įkalintų ir
politiškai persekiotų žmonių yra ne vienintelės Sienos aukos, -
tęsė prezidentas. - Milijonai buvo priversti atsižadėti gyvenimo,
kurio jie troško“.
„Siena buvo diktatoriškos sistemos, neteisingos valstybės
dalis“, - savo ruožtu sakė meras K.Wowereitis.
„Ji parodė žmonių nenorimos sistemos žlugimą, - pažymėjo
jis. - Siena dabar yra istorija, bet mes neturime jos užmiršti“.
„Mes privalome išlaikyti jos atminimą ir perduoti ateities
kartoms..., kad tokios neteisybės niekada nebepasikartotų“, -
pridūrė K.Wowereitis.
Vidurdienį Berlyne trims minutėms sustojo visi miesto autobusai
ir traukiniai, vietinės radijo stotys nutraukė programas.
Per naktį prasidėjusį minėjimą koplyčioje daugiau kaip
septynias valandas buvo skaitomi tų laisvės siekusių ir žuvusių
žmonių vardai ir gyvenimo aprašymai.
Tarp jų ir 58-erių Ida Siekmann, pirmoji Berlyno
Sienos auka, žuvusi, kai 1961-ųjų rugpjūčio 22 dieną mėgino iš
trečiojo aukšto peršokti sieną.
Tai ir 20-metis Chrisas Gueffroy, paskutinė
auka, nušautas 1989 metų vasario 6 dieną, kai mėgino perplaukti
kanalą, likus devyniems mėnesiams iki Berlyno Sienos griuvimo.
Siena iškilo ankstyvą 1961 metų rugpjūčio 13-osios,
sekmadienio, rytą - tą dieną iš miego pakirdę berlyniečiai
išvydo, jog jų miestas padalytas į dvi dalis. Ši diena buvo
pasirinkta neatsitiktinai - Rytų Vokietijos valdžia suprato, kad
šiltas vasaros laisvadienis yra palankiausias metas užklupti žmones
nepasiruošusius.
Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio iki sienos
iškilimo maždaug 2,5 mln. žmonių pabėgo iš komunistinės Rytų
Vokietijos, kurioje iš viso gyveno apie 19 mln. žmonių. Tai
paskatino režimą visiškai uždaryti sieną, o tai padaryta per
slaptą operaciją „Rožė“.
Naktį iš rugpjūčio 12-osios į 13-ąją dešimtys
tūkstančių sargybinių, kareivių ir policininkų paskubomis
įrengė kontrolės postus ir pastatė užtvaras, virš kurių buvo
nutiesta spygliuota viela, tokiu būdu iš esmės įkalinę savo
žmones ir įtvirtinę Šaltojo karo laikų Europos padalijimą į
Rytų ir Vakarų blokus.
Po tos nakties, kuri vėliau pavadinta „Spygliuotos vielos
sekmadieniu“, dalis iš miego pakirdusių žmonių buvo priblokšti
supratę, jog liko įkalinti sovietiniuose sektoriuose, atskirti nuo
savo artimųjų, draugų ir mylimųjų, likusių anapus sienos.
Pasaulį šokiravo vaizdai, kuriuose matyti, kaip panikos apimti
rytų berlyniečiai, gyvenę Bernauerio gatvėje, kuri ėjo palei
sieną, pro savo butų langus šoka į vakarų berlyniečių
ugniagesių laikomus tinklus.
Itin įstrigo dramatiškas vaizdas, kuriame buvo matyti po savo
langu pakibusi 77 metų Frieda Schulze: jos rankas
buvo pastvėrę bute buvę Rytų Berlyno pareigūnai, o už kojų
laikė gatvėje apačioje stovėję Vakarų Berlyno ugniagesiai.
Sukrečia ir kitas to meto vaizdas, kuriame užfiksuota aplink
Bernauerio gatvėje buvusią Susitaikymo bažnyčią iškilusi siena -
ji buvo pastatyta tam, kad į šventovę nepakliūtų vakarinėje
miesto dalyje gyvenantys tikintieji.
Ilgainiui spygliuotos vielos tvoras pakeitė įtvirtinta betoninė
siena, padalijusi Berlyną į dvi dalis, o dar viena siena atskyrė
Vakarų Berlyną nuo Rytų Vokietijos.
Siena driekėsi 45,1 km mieste ir 120 km aplink Vakarų Berlyną.
Ją saugojo tūkstančiai ginkluotų sargybinių, kuriems buvo
įsakyta „sustabdyti ar likviduoti“ visus asmenis, įskaitant vaikus,
kurie mėgintų kirsti sieną, oficialiai vadintą „antifašistine
apsaugine užtvara“.
Vis dėlto maždaug 5 tūkst. žmonių iki istorinės 1989 metų
lapkričio 9 dienos, kai prie žlugimo slenksčio atsidūręs Rytų
Vokietijos režimas atidarė sieną, pavyko pabėgti, skelbia
„Rugpjūčio 13-osios darbo grupė“, kuri renka duomenis apie Berlyno
sieną.
Dabar mieste likę tik nedideli šios sienos fragmentai, iš viso
3 kilometrai. Tačiau nors siena buvo nugriauta, nemažai daliai
berlyniečių ji vis dar yra vokiečių visuomenės padalijimo
simbolis ir priminimas apie Šaltąjį karą, kai viso pasaulio
dėmesys buvo sutelktas į šį miestą, kuriame akis į akį
susirungė dvi branduolinės supervalstybės.
„Girdisi kaltinimų, kad buvo nugriauta per daug sienos“, -
praėjusią savaitę sakė Berlyno meras Klausas Wowereitis.
„Taip gali atrodyti turistams. Tačiau jei prisimintume praeitį,
tuo laikotarpiu mes buvome tokie laimingi, kad sienos nebeliko, ir
negalėjome sulaukti, kai atvažiuos tie ekskavatoriai pašalinti to,
kas šiam miestui atnešė tiek vargo, kas išskyrė šeimas, atėmė
tiek gyvybių ir sukėlė tokias kančias“, - sakė jis.
„Vis dėlto galbūt reikėjo palikti jos kiek daugiau, kad išties
būtų parodytas padalijimo siaubas“, - pridūrė meras.
Išlikusios sienos atkarpos dabar restauruojamos ir yra saugomos
kaip istoriškai svarbūs objektai.
Betono blokai Bernauerio gatvėje, kuri matė ne vieną
dramatišką mėginimą pabėgti ir kurioje dabar yra pagrindinis
sienos memorialas, bus restauruoti iki šių metų pabaigos, teigia
memorialo projekto direktorius Guenteris Schlusche.
„Daugiausiai žalos sienai buvo padaryta 1989-1991 metų
laikotarpiu“, kai 1989-ųjų lapkričio 9 dieną atidarius sieną ją
ėmė niokoti suvenyrų medžiotojai, sakė jis.
Vokietijos prezidentas Christianas Wulffas ir
kanclerė Angela Merkel, abu užaugę Rytuose, taip pat Berlyno meras
K.Wowereitas šeštadienio rytą dalyvaus pamaldose koplyčioje,
iškilusioje ten, kur 28 metus stovėjo siena. Mišios bus tiesiogiai
transliuojamos per nacionalinę televiziją.
Įvairios organizacijos, tarp jų viena, įsteigta atminti
„komunizmo tironijos aukas“, paragino vidudienį visame Berlyne tylos
minute pagerbti prie sienos žuvusių žmonių atminimą.
Berlyno viešojo transporto tarnyba pranešė, kad pagerbiant
aukas vidudienį sustos autobusai ir traukiniai, o keleiviai apie tai
bus informuojami stotyse esančiuose elektroniniuose stenduose.
Apie 1 000 žmonių neteko gyvybės mėgindami pabėgti nuo
komunistų režimo Rytų Vokietijoje į Vakarus, kur tikėjosi
įkvėpti laisvės oro, teigia kai kurios organizacijos. Oficialiais
duomenimis, žuvo mažiausiai 136 žmonės.
Artėjant 50-osioms sienos iškilimo metinėms šalies
laikraščiai ir televizijos kanalai parengė daugybę interviu su
žmonėmis, mėginusiais pereiti sieną, bei specialių laidų ir
dokumentinių filmų apie jos istoriją.
Metinių proga taip pat atidaryta virtinė parodų, viena kurių
veikia Frydrichštrasės stotyje. Ši stotis tuo laikotarpiu, kai
miestas buvo padalytas, buvo vienintelis kelias, kuriuo buvo galima
metro traukiniu iš Rytų Berlyno pakliūti į vakarinę miesto dalį.