Smarkiai lijo. Moteris negalėjo išskleisti skėčio, nes trukdė aukšta statybininkų tvora. Staiga ji pamatė mudu su žmona – pasiėmę skėčius ir ratuotus lagaminus, linksmai žygiavome į autobusų stotį pačiu Vytauto gatvės viduriu (tą ketvirtadienio rytą mašinų beveik nebuvo). Piktai žvilgtelėjusi į mus, moteris apkeikė savo vaiką ir šiurkščiai ištempė jį iš purvo.
Neturėjau jokios galimybės tam vaikui padėti – šią akimirką buvau jo mamos kosminis priešas, velnio pasiuntinys Žemėje. Tai buvo tikra, nors ir kukli, pagiežos apraiška. Būtent apie šitą reiškinį, vadinamą prancūzų kalbos žodžiu ressentiment, buvau pakviestas kalbėti Pasaulio lietuvių simpoziume Kaune.
Kodėl moteris įniršo? Kodėl ji taip šiurkščiai elgėsi su niekuo dėtu savo vaiku, pamačiusi, kaip kiti žmonės, užuot kankinęsi, laviruodami užtvertu šaligatviu, smagiai žingsniuoja gatve? Moters pagiežą interpretuoju taip: ji dorai laikosi valstybėje priimtų ir gerbiamų taisyklių, todėl eina šaligatviu, kad ir kiek mažai jo būtų likę. Valstybė (šiuo atveju statybininkai) šią moterį nuskriaudė, priversdama ją ir jos vaiką nepatogiai kerėplinti kelkraščiu, bristi per purvą, nes eidami gatve jie nusižengs taisyklėms. Du lengvabūdžiai, šiai valstybei neįsipareigoję užsieniečiai akiplėšiškai nesilaikė tų privalomų taisyklių ir būtent toji nepagarba leido jiems likti sausesniems ir jaustis patogiau. Tai akivaizdi košmariška neteisybė. Kas beliko daryti tai moteriai? Bejėgišką pyktį, pagiežą „visam pasauliui“ ji išliejo rėkdama ant nekalto, nuo jos priklausomo vaiko, nekantriai ir šiurkščiai tempdama jį tolyn.
Akivaizdu, kad moteris nekaltino valstybės (tų statybininkų, nors būtent jie privertė ją kabarotis ant bordiūro). Moteris kaltino mus, pažeidžiančius taisykles, taigi negerbiančius jai brangios šalies. Kas užmokėjo už šitą jos nuoskaudą? Vaikas, kuris mūsų, piktadarių pažeidėjų, net nematė.
Daug metų buvau šventai įsitikinęs, kad pyktis, ieškant teisingumo, yra gėrio varomoji jėga. Tai man atrodė ypač svarbu Izraelyje, kur gyvenu ir praktikuoju savo paties visuomeninį pilietiškumą. Dabar taip jau nebemanau.
Viskas prasidėjo nuo tada, kai 1978–aisiais, antraisiais mano buvimo Izraelyje metais, mokslo įstaigos, kurioje mokiausi, pianistų konkurso žiuri skyrė man pirmąją premiją. Pagal konkurso sąlygas gavau teisę su tos įstaigos orkestru groti savo paties pasirinktą kūrinį. Šventinis laureato benefisas turėjo įvykti po dešimties dienų. Priėjęs prie orkestro dirigento, prisistačiau ir džiugiai pranešiau, ką ketinu groti. Dirigentas pasakė, kad studentų orkestras gali su manimi groti tik Bacho koncertą d–moll, kurį jie išmoko dar prieš pianistų konkursą. Šį koncertą grojo mergina, dalyvavusi konkurse ir gavusi antrąją vietą. Talentinga pianistė (dabar mes draugaujame šeimomis) tada mokėsi pas Patį Svarbiausią Profesorių. Pirmoji premija turėjo būti paskirta, aišku, jai,* bet į žiuri tais metais pakviestas studentų atstovas sumaišė kortas ir jo balsas lėmė, kad premija teko man (po to įvykio studentų atstovai daugiau niekada į žiuri nebebuvo kviečiami).
Jeigu viskas vyktų šiandien, gal vargais negalais išmokčiau tą Bacho koncertą ir, apsimovęs įžūliai raudonomis kojinėmis, iš gaidų jį pagročiau. Bet tada buvau drovus jaunuolis, labai nenorėjau lipti į sceną su protesto jausmu širdyje (šiuo atžvilgiu buvau visiškai teisus – apimtas protesto įkarščio, kažin ar tinkamai pagrosi sudėtingą partitūrą). Bacho koncerto aš atsisakiau ir su tos įstaigos orkestru negrojau niekada.
Mano pilietinė sąžinė sukilo, ėmiau įdėmiai sekti, kur kokios neteisybės vyksta, savo pasibaisėjimą jomis liedamas draugams ir artimiesiems. Mano širdį užplūdo pilietinis pasididžiavimas – juk atvirai baisiuosi vis didėjančiu neteisybių kiekiu! Neteisybės labai greitai užpildė visą mano horizontą, daug metų nemačiau nieko, išskyrus jas. Laikiau save didvyriu. Nekreipiau dėmesio į tai, kiek žmonių įžeidžiau, nė sekundės dėl to nesikrimsdamas. (Kadaise užgauti žmonės tik pastaruoju metu ėmė man priminti, ko „pasiekiau“ tarpusavio bendravime tuo „totalinio baisėjimosi“ laikotarpiu.)
Apimtas švento įniršio, galėjau skaityti tik tokią literatūrą, kuri energingai liejo įtūžį dėl neteisybių ir kurios meninis metodas buvo arba arši košmariška distopija arba makabriškas groteskas. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl dauguma Izraelio rašytojų romanus ir apysakas rašo ramiu tonu.
Ėmiau neapkęsti ir Izraelio rašytojų.
Bet taip susiklostė likimas, kad susipažinau su rašytoju Danu Tsalka, gimusiu 1936 m. Varšuvoje. (Jis, deja, mirė vėžiu 2005–ųjų birželį.) Danas padovanojo man keletą savo knygų, kurių tada irgi negalėjau skaityti, nes jose buvo per mažai įtūžio.
Mane užvaldęs pyktis reiškė nepaliaujamą kovą su neteisybėmis, todėl emocinė pusiausvyra atrodė prilygstanti moralinei išdavystei. Danas suprato mano būseną ir keletą kartų pakvietė susitikti. Iš jo tada (o tai buvo 9-ojo dešimtmečio pati pradžia) pirmąkart išgirdau prancūzišką sąvoką ressentiment (pagieža, kerštingumas). Danas šį terminą vartojo panašiai kaip Nietzsche, tvirtinęs, kad Tikras Žmogus (Antžmogis) neįsileis ressentiment nuodų į savo sielą.
Tada nelabai gilinausi į Dano žodžius. Tik praėjus daugeliui metų pagaliau suvokiau šios sąvokos reikšmę ir žlugdantį ressentiment poveikį. Ėmiau žvelgti į Izraelio visuomenę, analizuodamas jos ressentiment. Bet man artimesnė ne Nietzsche’s, o Maxo Schelerio (1874–1928) šios sąvokos samprata. 2007–2010 m., remdamasis Schelerio metodologija, parašiau didelį tekstą apie Izraelio bėdas. Prieš mėnesį man buvo pranešta, kad ši studija – su pataisymais – iš principo priimta ir bus spausdinama.
Apie visa tai mąsčiau vykdamas į Lietuvą, kur buvau pakviestas pasidalyti mintimis apie žmogišką bėdą ar ydą, prancūzų vadinamą ressentiment.
Simpoziume kalbėjau taip:
Terminą ressentiment vartojo ir Sørenas Aabye Kierkegaard’as (“Two Ages: A Literary Review”), ir Friedrichas Nietzsche (“On The Genealogy of Morals §§ 10–11”), bet aš remiuosi gerokai platesniu socialiniu psichologiniu šio reiškinio aprašymu, kurį pateikė įžymus visuomenės tyrinėtojas Maxas Scheleris studijoje Ressentiment (1912). Pasak jo, tai „bejėgiškas pasipiktinimas, patiriamas žmogaus, kurio garbę pažemino, fizinei gerovei smarkiai pakenkė stipresnis žmogus arba stipresnių žmonių grupė. Bejėgiškas pasipiktinimas pamažu užvaldo jo sielą ir pripildo ją neapykantos, kuri smurto ir pažeminimo veiksmais nukreipiama prieš niekuo nekaltus silpnesnius asmenis, dažniausiai prieš artimuosius, priklausomus nuo jo.“
Ressentiment yra baisi griaunamoji jėga, kurios aukų neįmanoma numatyti ir kuri išardo žmonių santykius, atima galimybę gyventi kartu.
Ressentiment ypač klesti nepritekliaus ir tironijos sąlygomis, kai režimas, siekdamas dominuoti, jėga verčia žmones elgtis prieš savo moralinius įsitikinimus ir teisingumo supratimą.
Taip pat ressentiment atsiranda kaip neišvengiamas netinkamos metaideologijos arba klaidingo tapatinimosi padarinys, nes netinkama metaideologija skatina socialinės sistemos autoritarizmą ir antihumaniškumą, o tai sukelia sunkias ressentiment bangas visuomenėje.
Nuo 1992 m. dažnai lankausi Lietuvoje. Man pasisekė – turiu čia artimų vaikystės draugų, o jūsų atgautos Nepriklausomybės metais įgijau keletą naujų brangių bičiulių. Per šią nuoširdžią draugystę man atsiveria Lietuva, graži šalis su problemomis, kurios – nustebau tą suvokęs – labai panašios į reiškinius, giliai ir sunkiai žeidžiančius Izraelį. Nors mūsų šalių visuomenės labai skiriasi, istorinės ir socialinės aplinkybės irgi skirtingos, bet atmosfera, deja, ir vienur, ir kitur pritvinkusi vienodai bejėgiško pykčio, kuris dažnai nukreipiamas į silpnesniuosius, paverčiant juos be kaltės kaltais.
Maža šalis, neturinti strateginių gamtos išteklių, persekiojama nuolatinės baimės dėl galingų kaimynų grobuoniškų užmačių, neišsilaisvinusi iš slegiančios istorinės tremčių, žudančių okupacijų patirties, nemokanti tvarkytis pagal socialinės demokratijos principus, išugdžiusi palyginti nedaug žmonių, kurie ramiai jaustųsi ir sėkmingai dirbtų, perpratę Vakarų liberalizmo schemą, yra patogi dirva vešėti visuomenės disharmonijai ir ressentiment. Šalies valdžia – neneigiu nuoširdžių jos pastangų ir akivaizdžiai dorų siekių – po tarptautiniu „efektyvaus globalizmo“ skėčiu neįstengs sukurti sąlygų, kurios padėtų visuomenei greitai persitvarkyti ir harmoningai gyventi. Tačiau atsiranda galimybė tam tikram kiekiui žmonių, gerai perpratusių sistemą, greitai praturtėti ir atsiskirti nuo daugumos. Tai lemia, kad politika suskyla į dvi dalis: viena atsigręžia į įtakingus prasisiekėlius, kita – į daugumą, kurią traktuoja kaip „masę“, bet ne kaip pavienius žmones. O tada atsiveria gilus tautinės pagiežos (ressentiment) krateris.
Perpildydama sielą, pagieža paralyžiuoja santykius tarp žmonių, naikina jautrumą, skatina būti plėšriais savanaudžiais ir visiškai atšaldo norą įsijausti į kitų emocines būsenas. Kiaulystė (teatleidžia man niekuo dėtos kiaulės) kitų atžvilgiu tampa norma ir yra priimtinas tramplinas kiekvienam, turinčiam energijos siekti karjeros. Alisos Rozenbaum (Ayn Rand) ir Miltono Friedmano įteisintą „efektyvų egoizmą“ globalizacija pavertė religija, kuri ideologiškai pagrindžia nejautrumą ir nepagarbą eiliniams žmonėms. Taip masiškai platinami ressentiment nuodai. Žmonės bėga iš savo valstybės. Matau šį skaudų reiškinį ir Lietuvoje.
Tyrinėdamas ressentiment aptikau du būdus, kaip jį neutralizuoti – transcendentalų hierarchinį ir profesionalų tarpkultūrinį.
Pirmąjį būdą romane „Vargdieniai“ genialiai aprašė Victoras Hugo. Pamenate, Žanas Valžanas, 19 metų kalėjęs už tai, kad pavogė duonos kepalą badaujančiai savo motinai pamaitinti, išėjęs į laisvę neapkenčia viso pasaulio, nes ir pats yra jo nekenčiamas, neturi nei kur pernakvoti, nei ką valgyti. Mirtinai nusikamavęs, jis atsiduria vyskupo Bienveniu namuose, ten yra pavaišinamas ir gauna nakvynę.
Naktį pabudęs, pavagia sidabrinius šaukštus ir pabėga. Policija jį nutveria ir atveda pas vyskupą akistaton. Valžanas apstulbsta, išgirdęs vyskupą sakant, kad šis padovanojęs tuos šaukštus paleistam kaliniui, gaila, pamiršęs atiduoti dar ir sidabrines žvakides. Po to vyskupas tyliai paliepia Valžanui, kad parduotų ką pavogęs ir už tuos pinigus susikurtų tokį gyvenimą, kad siela džiaugtųsi, – tai būsianti didžiausia dovana Dievui.
Sukrėstas vyskupo poelgio, Valžanas patiria sielos atpirkimą – nuo tada jis gyvena visiškai kitaip, spinduliuodamas meile ir jautrumu artimiesiems.
Mūsų laikais šis „Vargdienių“ epizodas dažnai praleidžiamas, tarsi audringai romantiško romano kontekste būtų neesminis, bet iš tikrųjų jis parodo labai taurų, deja, labai retai taikomą būdą, kaip išgydyti sielą nuo bejėgiško pykčio ir velniškų jo nuodų, dažniausiai nukreipiamų į dar silpnesnį nekaltąjį. Šis išlaisvinimas yra Pasaulio Teisuolių kelias, bet jis pažįstamas gal tik tiems, kurie augo su meile širdyje arba besąlygišką meilę patyrė vėliau. Šiuo atveju patarti ką nors, būtų tolygu auklėti žmogų, kad jis taptų Leonardo da Vinci’u arba Mozartu. Unikalią transcendentinę dovaną suteikia ne auklėjimas ir, žinoma, ne turtai, o tik besąlygiška meilė ir įkvėpimas, todėl prikelti naujam gyvenimui tą, kurį apnuodijusi neapykanta, gali ir neturtingas, šlovės spinduliuose nesimaudantis žmogus.
Yra ir antras būdas, kaip išgydyti sielą nuo pykčio, – tai atrandama „pakeliui“, t. y. dirbant vienoje srityje ir randant „bendrą kalbą“ arba turint bendras profesines vertybes su bendradarbiais. Profesinė – bet kurios srities – edukacija yra transcendentalumo apraiška. Profesijos viršūnė – tai žmogiškoji kūryba, kurios horizontas yra tai, kas dar nepažinta. Kiekvienas žmogus, ilgai mokęsis tam tikros disciplinos ir investavęs į ją savo pastangas, žino, kad egzistuoja pasakiška galimybė priartėti arčiau jos horizontų.
Daugelis, iš tolo pajutę tokią perspektyvą studijų metais, vėliau atitolsta ir gyvena inertiškai, neperžengdami profesijos nustatytų ribų. Tokius žmones kamuoja rutinos nuobodulys, apima bejėgiškas nepasitenkinimas ir kyla grėsmė apsinuodyti ressentiment.
Bet transcendentali šviesa gali įsižiebti net vėlyvame amžiuje, net dirbant nepalankiomis sąlygomis, net jaučiant moralinį ir materialinį nepriteklių. Tai gali įvykti, kai panašios profesinės užduoties imasi skirtingų kultūrų žmonės ir dirba kartu. Nesvarbu, ar tai būtų pradinės mokyklos mokytojai, vaikų darželio auklėtojai, ar menininkai ir filosofai.
Kiekviena kultūra skirtingai apvaisina konkrečią profesiją ir pasiekia savitų rezultatų. Susidūręs su kitos kultūros atstovu, įdomiai sprendžiančiu savo profesinę užduotį (sakykim, jis naudojasi tautosaka, o gal valstybine patirtimi arba taiko savitą metodologiją), žmogus tarsi atsibunda: jo žinios, iki šiol atrodžiusios nuobodžios ir netekusios perspektyvos, staiga atgyja ir įgauna naują pritaikymo galimybę. Kitos kultūros trauka ne tik sužadina norą eiti pirmyn profesijos horizonto link, bet ir sukuria kūrybingą, geranorišką atmosferą. Tai praturtina abi puses.
Iš to gali daug pasisemti ir mokiniai, ir įvairių sričių profesionalai, nes tai yra ne hierarchiškas, bet kolegialus augimas.
Geranoriškas profesinis ryšys tarp kultūrų kreipia suvokti savo tautos kultūrą ne kaip nuobodų įsipareigojimą puoselėti sustabarėjusias apeigas. Kiekviena nauja patirtis leidžia kultūrai atsinaujinti. Atmesdami tai, kas pasenę ir persunkta ressentiment nuodais, išlaisviname kūrybinę energiją.
Toks bendravimas yra regioninis, kolegialus, o ne hierarchinis, kai siekiama, kad visi paklustų vienam autoritetui. Tai padeda suvokti, kad pavienis žmogus yra kartu ir visas pasaulis, leidžia įžvelgti absoliučią jo sielą, „išgirsti“ tai, ką konstruktyvaus ir įdomaus, net gyvybiškai svarbaus, jis sako savo pakeleiviui (fellow-traveler).
Aš esu už regioninį profesinį bendradarbiavimą, už kolegiškas regionines profesines konferecijas, kuriose dalijamasi patirtimi, kaip siekti transcendentalumo nepritekliaus sąlygomis, suvokiant ressentiment pavojų. Mažų šalių žmonės, ypač jeigu jie yra kūrybiški, galėtų sėkmingai dalyvauti tokiuose regioniniuose renginiuose, kad kartu ieškotų ir rastų būdą, kaip atkurti geranorišką dialogą tarp žmonių ir kaip „kalibruoti“ politiką, kad ji padėtų siekti šito tikslo. Tada šalies mažumas nebus jos trūkumas, esminis nepriteklius.
Baigęs kalbėti, pažvelgiau į klausytojų veidus – atrodė, kad susidraugavome (o gal įaudrinti jausmai man melavo…), bet aiškiai pajutau: mintis apie regioninį profesinį bendradarbiavimą nebuvo suvokta kaip praktinis pasiūlymas, nors būtent tai sudaro mano samprotavimų esmę. Man atrodo svarbu rengti, pavyzdžiui, pradinių, vidurinių mokyklų mokytojų konferencijas Sedoje, Biržuose, Turmante, Daugpilyje, Liepojoje, Tartu, Viljandyje ir t. t., kad lietuvių, latvių ir estų mokytojai nuolatos dalytųsi patirtimi, kaip ugdyti mokinių smalsumą mokslams ir humanistikai, įžiebti jų kūrybingumą, remiantis skirtinga šių šalių tautosaka ir savaip suformuotomis vertybėmis. Esu įsitikinęs, kad tautosakos ir vertybių sąveika, pažintinis kultūrų tarpusavio ryšys yra brangios dovanos, praturtinančios žmonių gyvenimą.
Toks pat kultūrinis bendradarbiavimas galėtų vykti ir tarp akademikų, pavyzdžiui, istorikų, kurie nuolat lygintų skirtingose šalyse okupacijų paliktus randus, primestos ideologijos interpretacijas, prisitaikymo ir pasipriešinimo modelius… Ekonomikos sritis irgi šaukiasi kultūros bangomis transliuojamų interpretacinių palyginimų. Kiekviena įžvalga padeda mums palypėti bent vienu laipteliu aukštyn, kad toliau matytume ir geriau suprastume įvairius reiškinius, – tai išlaisvina iš bejėgiškumo pančių.
Net žvelgiant iš šalies, plika akimi matyti, kad regioninis tarpkultūrinis Baltijos šalių bendradarbiavimas yra nepakankamas, pagrindinės pastangos yra nukreiptos į Lietuvos ryšio su išeiviais stiprinimą, kuris grindžiamas hierarchine Tėvynės pirmumo sąvoka. Tai atbaido nemažai emigrantų, nes didina jų nuoskaudas, jų ressentiment, nors ir atmieštą ilgesiu. O puoselėti geranorišką vietinį bendradarbiavimą tarp kultūrų stinga ir entuziazmo, ir impulsų.
Dabar norėčiau pridėti ilgą post scriptum apie susitikimą Laisvės alėjoje.
Prie fontano mane užkalbino vyriškis, kuris klausėsi mano pranešimo simpoziume:
- Jūs sakėte, kad ressentiment dažnai apima tada, kai visuomenę valdo netinkama „pagrindinė idėja“, ar taip?
– Būtent taip, – atsakiau.
– Ar galėtumėte įvardyti tą negerą „pagrindinę idėją“, – paklausė.
– Mano manymu, tai etninės tautinės vienybės idėja, – atsakiau. – Žmonės skatinami dirbti, atsidėti ir aukotis „tautos vienybei“, savaisiais pripažįstami tik etninės grupės atstovai.
– O vietnamiečiai, gyvenantys Pavilnyje, tokiais nepripažįstami…
– Būtent taip.
– Tai ką, laisvės dėlei jūs siūlote suardyti šalį?
– Mano vizija būtų tokia: kiekvienas žmogus galėtų gyventi ir klestėti iš vidaus, savo širdies vedamas, puoselėdamas savo gabumus ir vertybes, kurių jam nereikėtų atsisakyti, paklūstant valdžios ar įtakos grupių raginimams aukotis „vienybės“ dėlei, t. y. jam nereikėtų dėl to griauti savo ir savo artimųjų gyvenimo. Ir valdžiai, ir visuomenei derėtų suvokti, kad kiekvienas žmogus ir jo siela – tai ištisas pasaulis, kuris turi teisę skleistis savaip. Tada širdyse nebus pykčio (arba jo bus gerokai mažiau), neskriausime silpnesnių už save, nes kiekvienas galės aistringai pasinerti į jam įdomių idėjų paieškas.
– Supratau: agituojate už anarchiją…
– Sakykite, ar daug yra žmonių, kaltinančių valdžią dėl skriaudų, kurias jie patiria? – paklausiau.
– Daug, bet kokią tai turi reikšmę?
– O ar daug yra žmonių, kaltinančių valdininkus, kad šie nedorai praturtėjo?
– Daug, bet jie iš tikrųjų nėra nekalti.
– Ar daug yra efektyvių protestų?
– Kaip čia jums pasakius… Bet kaip jie susiję su mūsų pokalbiu apie anarchiją?
– O aš apie anarchiją ir nekalbu, – atsakiau, – kalbu apie išsivadavimą iš paralyžiuojančio pykčio. Tai leistų žmonėms (taip pat ir valdžios atstovams) pakeisti savo požiūrį vieniems į kitus, revizuoti savo jausmus ir dirbti, paisant vienas kito lūkesčių. Tada subtiliau derintume veiksmus, stengdamiesi sukelti kuo mažiau tarpusavio rietenų ir pykčio, ieškotume efektyvių politinių alternatyvų…
– Aš vis tiek manau, kad be vienybės toli nenueisim, – pasakė pašnekovas ir atsisveikino.
Pradėjo smarkiai lyti. Scena su moterimi, tempiančia vaiką Vytauto gatve, įvyko kitą rytą. v