Moderniosios sienos Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Meksikoje, Šiaurės Airijoje ir Korėjoje šiandien yra saugesnės nei kada nors anksčiau. Su iš Maroko į Europą plūstančiais imigrantais Ispanija kovoja užkirsdama kelią į Šiaurės Afrikoje įsikūrusius autonominius Ceutos ir Melillos miestus šešių metrų aukščio keleto sluoksnių vielų tvoromis su infraraudonųjų spindulių kameromis bei judesio davikliais.
Panašios įrangos galima aptikti ir JAV bei Meksikos pasienyje. Šiaurės Airijoje „paskutinioji siena Europoje“ skiria ištisas apygardas – tokiomis priemonėmis siekiama išvengti riaušių tarp vietos katalikų ir protestantų. Kiti panašaus pobūdžio barjerai, tokie, kaip „Skiriamoji siena“ Izraelyje ar demilitarizuota zona tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų, primena apie tebesitęsiančius konfliktus.
Visoms moderniosioms sienoms būdingas vienas bendras bruožas: jos turi dvi puses. Vyriausybės barjerais siekia apsisaugoti nuo nelegalių imigrantų, narkotikų gabentojų ar prekeivių žmonėmis, kita vertus, daugeliui tokios sienos asocijuojasi su – dažnai mirtinais ir visuomet akylai saugomais – vartais į naują gyvenimą. Tai, ką Izraelis vadina „priešteroristine tvora“, palestiniečiams yra dar vienas pasikėsinimas užgrobti žemes. Be to, kiekviena šių tvorų yra paminklas politinėms klaidoms atminti.
Kai konfliktuojančios pusės nesugeba susitarti prie derybų stalo, paprasčiausiai pastatoma siena. Kai pabėgėlių srautas tampa sunkiai kontroliuojamas, o imigracijos mastas pranoksta priimtiną valstybei, surenčiama tvora. Tokio pobūdžio veiksmai yra bandymas bet kokia kaina išlaikyti status quo, palikti viską taip, kaip yra, nepriklausomai nuo to, kiek tai kainuos.
Berlyno sienos griuvimas 1989-aisiais parodė, kiek ilgai tokios tvirtovės gali išlaikyti padalijimą: nugriauti užtvaroms neretai prireikia revoliucijos.