A.Breivikas nurodo, jog Janas III Sobieskis ir Šventoji sąjunga „sėkmingai apgynė Europą nuo daugiau nei pusantro šimto tūkstančių musulmonų armijos“. A.Breivikas mano, kad šiandieninė Europa vėl atsidūrusi musulmonų apgultyje, nuo kurios ginantis turi būti panaudotas „brutalus, tačiau neišvengiamas“ žiaurumas.
Manifesto idėjos primena Hannah Arendt, anot kurios, didelio blogio sukėlėjai patys gali būti nepajėgūs kurti kultūros, poziciją. Paviršutiniška A.Breiviko pasaulėžiūra primena pastarosios autorės išsakytą mintį, kad didžiausios blogio apraiškos neturi šaknų, taigi, neturi ir ribų.
Vis dėlto vertėtų paminėti, kas iš tiesų nutiko 1683-iaisiais.
Įveikta apgultis Vienoje dar nereiškė krikščionybės pergalės prieš islamą. Abiejų Tautų Respublika tą kartą iš tiesų labai rizikavo, siųsdama savo armiją į pietus gelbėti kaimynų Habsburgų nuo osmanų, tačiau senoji Lenkija ir LDK nebuvo visiškai krikščioniška. Lenkija ignoravo popiežiaus nepritarimą jos sutartims su musulmoniškomis ir pagoniškomis valstybėmis, ir dėl to buvo puolama kryžiuočių.
Lenkijos karalius ir ypač LDK didysis kunigaikštis buvo įstatymiškai priverstas toleruoti įvairias krikščionybės atmainas, įskaitant protestantizmą ir ortodoksiją, taip pat islamą ir judaizmą. Šalies gerovė daugiausia buvo vietos žydų nuopelnas: tuo metu Lenkijoje ir LDK gyveno daugiau žydų nei bet kurioje kitoje valstybėje.
Dalis žydų atsivertė į krikščionybę ir tapo Ukrainos kazokais bei Lietuvos bajorais – šių luomų atstovai sudarė dalį Vieną išlaisvinusios Lenkijos kariuomenės.
Lenkai ir lietuviai nusigavo į Kahlenbergą prie apgultų Vienos sienų 1683-ųjų rugsėjo 12 dieną. Turkų metraštininkas pasakoja, kad miestas „buvo užtvindytas juoda derva, prarydavusia viską, prie ko prisiliesdavo“.
Kas buvo tie lenkų ir lietuvių raiteliai ir kodėl jie buvo tokie baisūs? Su musulmonais Abiejų Tautų Respublika susidurdavo visus egzistavimo šimtmečius, Ukrainoje kovos su osmanais ir totoriais buvo kasdienybė. Lenkų ir osmanų karų dėl Ukrainos kontekste susiformavo hasidizmas, veikiai išpopuliarėjęs tarp Lenkijos žydų. Neretai totoriai pereidavo iš osmanų į lenkų pusę – kartais prieš tai paimti į nelaisvę, kartais – ne.
Bendros Lenkijos–Lietuvos valstybės egzistavimo laikotarpiu savo šventąsias knygas (kitabus) totoriai spausdindavo senąja slavų kalba, naudodami arabų rašmenis. Drauge lietuvių kariuomene totoriai kovojo svarbiausiuose amžiaus mūšiuose, pavyzdžiui, jie prisidėjo prie pergalės prieš kryžiuočių ordiną Žalgirio mūšyje 1410-aisiais. Totoriai buvo priskiriami elitiniams karininkams. Taigi, tarp Vieną nuo osmanų apgynusių lenkų raitelių tikrai buvo musulmonų.
Musulmonų įtakos krikščionybės gelbėtojams apskritai būta gerokai didesnės. Lenkų kavalerijos taktika, tuo metu laikyta geriausia Europoje, buvo ištobulinta bendradarbiaujant su totoriais ar – veikiau – nuo pastarųjų nukopijuota. Lenkų bajorai laikė pakreiptus kalavijus, jie skusdavosi plikai ir augino ilgus ūsus. Prieš jodamas į Kahlenbergą kiekvienas lenkų karys paėmė ir po šalmu pakišo po šiaudą: tai buvo sutartinis ženklas, leidęs austrams lenkų ir lietuvių sąjungininkus atskirti nuo bendro priešo – osmanų.
Taip pat kaip Abiejų Tautų Respublika, Osmanų imperija religiniu atžvilgiu nebuvo vienalytė. Abi valstybės vadovavosi ta pačia politine logika, kurios neįmanoma pritaikyti mūsų dienomis.
Monarchai sudarydavo sutartis su įvairių karalystėje praktikuotų religijų lyderiais: osmanų sultonas su krikščionybe susijusius klausimus paprastai patikėdavo stačiatikių bažnyčiai, kurios patriarchai Osmanų imperijos laikotarpiu turėjo didesnę įtaką nei Bizantijos imperijoje.
Graikai buvo Osmanų imperijos pirkliai ir finansininkai, o osmanų kariuomenės, visai kaip lenkų ar lietuvių, buvo sudarytos iš skirtingų religijų išpažinėjų.
Nors Osmanų imperijos šaknimis paprastai laikoma Azija, iš tiesų jos istorija prasideda Balkanų užkariavimu, o dauguma jai priklausiusių Balkanų regionų niekuomet neatsivertė į islamą. Tokio pobūdžio ankstyvosios modernybės normos, pagal kurias silpna centralizuota valstybė pripažindavo vietos elito autoritetą mainais už galimybę apmokestinti ir apmokėti karus, dažnai vertinamos kaip tolerancijos atmainos.
Manyti, kad iki modernių laikų Europoje buvo gryna krikščionybė, yra klaidinga. Apdairiai derėtų vertinti ir ankstyvosios moderniosios valstybės, kaip pozityvaus modelio, prie kurio galėtume grįžti, interpretaciją. XIX ir XX amžiuje kuriant modernią valstybę, kaip kažkada teisingai pastebėjo Ernstas Gellneris ir Maxas Weberis, nebuvo apsieita be valstybių lyderių mėginimų pergudrauti ar uždrausti religinius ir kitokio pobūdžio tarpininkus, kad tarp valstybės ir piliečio egzistuotų tiesioginis santykis, o mokesčiai ir kariai galėtų būti renkami neieškant kompromisų su vietos valdžios organais.
Valstybės, kurioms nepavyko susidoroti su pastarąja problema, tokios kaip Abiejų Tautų Respublika ar Osmanų imperija, buvo pasmerktos žlugti.
Net jei norėtume atgaivinti anksčiau minėtą tradiciją, nė vienai moderniai Vakarų valstybei nebūtų priimtinas ankstyvajai modernybei būdingas priklausomybės nuo vietos elito mastas, o Vakaruose kažin ar atsirastų religinių bendruomenių, pasiryžusių paklusti vyresnybės valiai.
Bendradarbiavimo su vietos religinėmis bendruomenėmis tradicija neišnyko, tačiau Europoje ji priklauso nuo valstybės ir piliečio santykio. Moderniai valstybei sunkiausia suderinti valstybės galią ir socialinę įvairovę. Prisiminkite vieną iš XX amžiaus variantų, praktiškai bandytą įgyvendinti nacistinėje Vokietijoje, kai rasiniu pagrindu masiškai buvo žudomi žmonės.
Dauguma Europos valstybių šiomis dienomis labiau rūpinasi ne armijų didinimu, o papildomais mokesčiais finansuoti pensijas. Europietiškos valstybės gerovė priklauso nuo imigrantų darbo ir geranoriškumo.
Didžioji dalis Europos imigrantų yra musulmonai. Nei jie, nei kitų religinių mažumų atstovai negali būti kontroliuojami pasitelkiant ankstyvosios modernybės taktiką ir – kad ir ką įsivaizduotų A.Breivikas ar kiti panašiai mąstantys asmenys – nebus pašalinti XX amžiaus pavyzdžiu.
Apsaugoti funkcionuojančias valstybes prisitaikant prie nenuspėjamų kultūrinių naujovių yra vienas didžiųjų šio amžiaus iššūkių. Kaip ir didžioji dalis Europos, Norvegija šiomis dienomis susiduria su populistinės dešinės įtakos stiprėjimu. Pastaroji rimtai grasina išstumti ir pakeisti konservatyvias krikščioniškosios demokratijos tradicijas.
Nors šios partijos Europoje viena nuo kitos pastebimai skiriasi, jos panašios polinkiu neigti realybę, faktą, kad Senojo žemyno rytojus priklauso nuo imigrantų šiandienos.
Pagirtinai rami, išmintinga ir liberali Norvegijos vyriausybės bei gyventojų reakcija į siaubingą A.Breiviko išpuolį leidžia tikėti, kad amžiaus iššūkio atrėmimas yra daugiau nei svajonė. Norvegija reprezentuoja Europą, kurioje funkcionuojanti valstybė europinį identitetą paverčia patrauklų tiems, kurie negimė europiečiais.