Tęsdami svarstymus, kaip galėtume atsakyti į Kanto klausimą, kokia būtų filosofija, jei ji kalbėtų lietuviškai, prisiminkime, kad lietuvių kalba išreiškia labai konkrečią tautos patirtį ir atidų įsiklausymą į savo sielą. Šis įsiklausymas nebuvo teorinis, jis atsirado tiesiogiai bendraujant su gamta, jaučiant jos pulsą, kai viskas matuojama gamtos įvykiais ir ženklais.
Ilgiausia metų diena buvo švenčiama kaip Saulės deivės sugrįžtuvės, visi darbai buvo planuojami pagal gamtos ciklus.
Žirniai būdavo sėjami praėjus mėnesiui (vienam mėnuliui) po saulės dienos pavasarį, kai diena ir naktis susilygina. Tuoj po saulės dienos būdavo sėjami linai, o avižos – vyšnioms žydint. Rugius pjaudavo po žolių šventės (rugpjūčio 15 d.), o sėdavo per rudens lygiadienį. Net mėnesių pavadinimai susiję su gamtos ypatybėmis arba su darbo pobūdžiu.
Gruodį žemę sukausto gruodas, rugsėjį sėjami rugiai, balandis – tai paukščio balandžio mėnuo. Vadinasi, pasaulio samprata laiko požiūriu yra cikliška, sukasi ratu, nes viskas kartojasi ir kartodamasis atsinaujina. Net žodis pasaulis yra konkreti gyvenimo po saule, užsiklojus dangumi, išraiška. Gyvendamas po saule, žmogus supranta laiką kaip nenutrūkstamą pasikartojantį saulės ciklą – ji pateka, pakyla ir nusileidžia. Saulei patekėjus, pasaulis nušvinta ir pražysta, šviesoje lietuvis švenčia savo gyvenimo dieną.
Įdomu, kad pasaulį žmogus išvysta tik saulės apšviestą, todėl saulė yra šventa. Jos šviesa gamtiška, todėl joje viskas judru, gyva, viskas teka – ir saulė teka, ir upės teka, ir mergaitės išteka, nešamos gyvenimo srovės. Nors laikas yra ratas, viskas tame rate sukasi gyvybiškai. Tai leidžia suprasti konservatyvų pasaulio pasikartojimą (palyginkime su amžinu Nietzsche’s beveik tapatumo kartojimusi) ir pajusti gyvybingą pasaulio judrumą.
Šiame pasaulio pasikartojime ir tekėjime viskas yra surišta ir suausta. Žemyna Motinėlė visus kantriai nešioja ir visiems dosniai dovanoja savo turtus. Nors ji juoda, bet joje slypi visos gėlynų spalvos. Ji visko yra turtinga. Pavyzdžiui, midus buvo aukojamas Patrimpui, gamtos dovanų dievui, ir Medeinei, deivei turtų, randamų giriose, ežeruose ir upėse.
Bet Medeinė yra ir žemės medžių deivė, o medis – šventas, nes jis senesnis už kitus gyvuosius ir yra arčiau kūrybos, arčiau žemės, kuri dovanoja žmogui gyvybę. Žmogus yra susietas su žeme ir jos dosnumu, todėl artojas, ardamas pirmą vagą, įardavo gabalą duonos, pats žodis duona yra kilęs iš senovinio duonia (duoklė) – žmogus artojas davė žemei auką, duonią.
Lietuvis palaikė gamtos pusiausvyrą: gaudamas duonią iš gamtos, žmogus turi duonią atiduoti/grąžinti gamtai.
Pusiausvyra išreiškia ritmišką gamtos reiškinių pasikartojimą. Vienos jėgos sustiprėjimas suardo pusiausvyrą, gamta išmušama iš savo ritmo, o tai blogai, nes žmogus pats priklauso šiai pusiausvyrai ir šiam ritmui, juos suardžius, žmogus nukenčia.
Pasak Vinco Vyčino, ši pusiausvyra ir ritmas yra realistinė gamtos samprata, ji neperkrauta technikų ir teorijų, pagrįstų vien žmogaus norais ir pažiūromis, ji nėra antropocentrinė, remiasi pagarba gamtos jėgoms. Vyčinas argumentuoja, kad lietuvių filosofija, atsiradusi iš jų patyrimo, kuris įsikūnijo kalboje, yra pranašesnė už modernių laikų filosofijos kryptis, pritariančias gamtos kontrolei ir išnaudojimui, kai nepaisoma nei jos ritmo, nei pusiausvyros.
Šios kryptys padaro žmogų įstatymų steigėju, subjektu be gamtinių ypatybių, nes pasikliaujančiu vien teorijomis. Toks žmogus – tai grynas, transcendentinis, monistinis padaras, kuris žvelgia į gamtą kaip į objektą (Gégenstand), kaip į kažką, esantį prieš žmogų, tarsi pats žmogus gamtai nepriklausytų. Lietuvių filosofija, įsigyvenusi į kalbą, teigia, kad žmogus yra pasaulyje ir priklauso pasaulio vyksmui, jo jėgoms ir ritmui.
Lietuvis suprato gamtą iš vidaus, o ne kaip objektą, esantį šalia jo, ne kaip išorinį, ne kaip svetimą, ne kaip alienus, iš kurio Vakarų filosofija išrutuliojo žmonių susvetimėjimą ir svetimumą tiek sau, tiek gamtai. Lietuvišką pasaulio kaip ritminės pusiausvyros sampratą išreiškia, pavyzdžiui, Krivio vaidmuo. Jo aukščiausias tikslas buvo pasiaukoti ir įžengti į laužą, sukrautą iš ąžuolo šakų – tokia auka būdavo reikalinga gamtos pusiausvyrai atkurti tada, kai gamta ją prarasdavo.
Lietuvių kalba savitai išreiškia sampratą įvykių, turinčių savyje gyvybės principą. Toks principas kalboje išreiškiamas refleksyviomis veiksmažodžių formomis, atskleidžiančiomis visapusiškus ryšius. Pavyzdžiui, „žmonės susisėdo už stalo“. Tasai si parodo, kad įvykis įvyko pats iš savęs, iš savo pajėgų, o ne vien dėl išorinės įtakos. Įvykiai būna surišti vienas su kitu, bet jie turi ir savo vidinę dermę, kuri nėra pažeidžiama. „Prieš pat lietų susibūrė debesys“ – jie patys susibūrė iš savo vidinių jėgų.
Taigi lietuviai pasaulio sąryšius supranta kitaip negu modernioji Vakarų filosofija arba Artimųjų Rytų kultai. Tai, kad įvykiai įvyksta patys savaime, rodo net ir kai kurių morfologinių formų galūnės: „Saulutė patekėjusi apžėrė visą pasaulį savo spinduliais.“ Ji pati įstengė patekėti. Ši išraiška yra arčiau klasikinės aristoteliškos graikų filosofijos, pagal kurią kiekvienas dalykas turi savo vidinius principus, savo physis, savo prigimtį. Bet ne kiekvienas įvykis gali be jokios atodairos paveikti kitus įvykius. Akmens pirštu neperkirsi. Ši filosofinė žiūra leidžia išskirti visų dalykų prigimtį, jų ryšį su kitais dalykais, atsižvelgiant, kas, nuo ko ir kodėl priklauso. Karvių neganysi smėlynuose.
Toks pasaulio supratimas lemia lietuvių būdo pastovumą, suvokimą, kad ne viskas su viskuo dera, vienas dalykas gali būti tik su jam tinkančiais kitais dalykais. Jei sutampa su jais, jis su jais sutinka ir į juos įtinka. Tarp įtikusių dalykų atsiranda pusiausvyra ir harmonija – o tas lietuviui patinka. Lietuvis nenori per daug viršauti, jis nori sutikti, t. y. susitikti, būti kartu ir pritikti, nori gyventi taikingai, neperžengdamas gamtos pusiausvyros ribų.
Šios ribos yra įžvelgiamos net aukščiausioje dvasinėje plotmėje, kai kalbame apie pasaulio sutvėrimą. Sutverti reiškia dalykams suteikti tvarumą. Tvėrinys, konkrečiai sakant, turi savo tvorą ir yra apribotas, be tvorų, kurios aptveria daiktus, dalykus, pasaulis būtų palaida bala. Iš šio tvarumo, iš sampratos, kad įvykiai žino natūralią savo vietą, lietuvis išsiugdė senovinę dorovę, paremtą dalia. Žmogus priklauso pasaulio daliai, ta dalis turi savo ribas ir jų paisydama veikia savo viduje. Ši veikla negali būti visiškai laisva, nes negalima peržengti natūralių savo ribų.
Žmogus, būdamas pasaulio dalis, kantriai priėmė ir savo dalią. Žmogaus elgesys yra geras, jeigu jis atitinka savo ribas ir prigimtį, paklusdamas savo daliai. Tokia dalios samprata artima senovės graikų dorovės sampratai. Aptarkime, pavyzdžiui, graikų deivės Atėnės vaidmenį Trojos kare. Hektoras turi stoti į dvikovą su Achilu. Žinodamas, kad Achilas yra nenugalimas, Hektoras išsigąsta ir nori pasitraukti iš mūšio lauko. Bet jam pasirodo Atėnė ir pažada, kad atsiųs pagalbininką.
Stojęs į kovą Hektoras pamato, kad jokios pagalbos jam nėra. Mums, išpažįstantiems modernią moralę, atrodytų, kad Atėnė pamelavo. Bet pagal ankstyvąjį filosofinį graikų supratimą, kiekvienas įvykis turi savo physis, savo prigimtį, taigi savo dalią, kurios negalima išvengti. Atėnė nukreipė Hektorą atlikti tai, kas lemta jo dalios, todėl yra neišvengiama. Jis ne tik susitinka savo dalią, bet ir sutinka su ja, t. y. priima ją. Tame žmogus randa tikėjimą ir tikrumą – jis yra tikras, nes neišduoda savo prigimties. Tikrumas susijęs su tikėjimu, kuris yra ne religija, bet susitaikymas su pasaulio tverties ribomis.
Ši dalios samprata yra susijusi su vidine savo kelio ir jo krypties nuojauta. Radęs teisingą kryptį, žmogus randa tiesą. Pasak Kazimiero Būgos, tiesa, teisybė, teismas yra atėję iš tiesumo. Tiesus susijęs su teise, taisymu, tiesumu. Kas tiesus, ištiestas, tas yra ir teisus, teisingas, o kas yra kumpas, sulenktas, tas yra neteisus, blogas. Blogis yra nukrypimas nuo tiesumo, teigia Būga, juk ir žodis žala yra kilęs iš šaknies zvel, kuri reiškia būti kreivam, lenktam, palyginkime: pažvilęs, palinkęs, įžulnus, nukrypęs nuo tako. Išvesti mergaitę iš tiesaus (doros) kelio yra nusikaltimas prieš Mildą, meilės deivę. Jaunuolis nebuvo tiesus, jis nukrypo nuo meilės esmės, todėl padarė žalą.
Tiesa susijusi su tiesiogine patirtimi ir yra tiesioginė šios patirties išraiška. Kaip minėta, lietuvių dainos rodo, kad jie turėjo „aštrią akį“, matė daiktus paprastai ir tiesiogiai, tokius, kokie jie yra tiesiame kelyje, suvokdami savo dalią ir ribas. Atrodo, kad lietuvių elgsena ir papročiai yra kilę ne iš antropocentriškos savivalės, bet atėję iš sampratos, kad pasaulis turi ribas, savo vidinius įvykius, kurie neatsiejami nuo konkrečios vietos ir kitų įvykių. Ši samprata lemia, kad lietuvių papročiai susiję su jų aplinka, be kurios tie papročiai neturi galios. Žmogus yra dalis tos aplinkos ir tų kelių, iš kurių nukrypti neteisinga ir žalinga.
Peršasi išvada, kad lietuvių kalba perteikia ekologinę filosofiją, kuri siekia dalykų dermės, laikosi pusiausvyros, skatina patirto pasaulio supratimą ir žmogaus susipratimą pasaulyje. Tas su(si)pratimas gali būti susijęs su papratimu, pripratimu. Tai ypač aišku iš lietuvių žemdirbystės papročių – jaučiamas artimas ryšys tarp įvairių gyvūnų ir žmogaus. Jis tuos gyvūnus prisipratina ir jie pripranta prie jo. Nenustelbdamas, nepažeisdamas jų prigimties, neatimdamas jų savigarbos žmogus pri(si)pratina juos savo ir jų naudai. Vadina juos ne abstrakčiais numeriais, bet vardais, kildinamais iš jų būdo ir ypatybių: margis, pilkis, beragė, žalutė ir t. t.
Gamtos evoliucija nėra procesas, nulemtas priežastingumo ryšių, kiekvienas dalykas turi savo užuomazgą – tai daigas, iš kurio išauga konkretus dalykas ir atskleidžia savo esmę. Pasaulis yra gyvas, viskas jame tarpsta iš daigų.
Gamta yra moteriškos lyties, nes viskas gimsta iš jos. Kiekvienas dalykas turi savo būdą, ir tas būdas nėra primestas žmogaus.
Tikrovė turi savo takus, kuriais teka gyvybė. Pasaulio tvarka atsiranda iš to, kad kiekviena būtybė laikosi savo tako ir išlaiko savo būdą.
Tokią tvarkos sampratą galima palyginti su klasikine graikų filosofija, pagal kurią kiekvienas dalykas turi ribas (peras). Vystymasis buvo suprantamas kaip ėjimas į tikslą, į pabaigą, ir ta pabaiga (telos) reiškė, kad pasiekta riba (peras).
Tas pats pasakytina ir apie formą – kiekvieną dalyką apriboja jo forma ir tos formos nebegalima pakeisti, nes ji sudaro to dalyko physis, jo prigimtį. Pagal pasaulio (kosmos) tvarką niekas negali peržengti savo paties ribų. Kai subrandinami vaisiai, gamta vėl viską pradeda iš naujo, iš daigų vėl išauga nauja gyvastis, paveldėjusi savo pirmtakų savybes.
Paveldėjimas suteikia valdžią – visus gamtos dalykus valdo tai, ką jie paveldi iš pirmtakų. Nėra jokios savivalės, visi dalykai turi savo formą ir savo paveldą, kuris glūdi juose kaip prigimties dalis. Tvarka yra išlaikoma, radikalių pasikeitimų nėra. Viskas sukasi cikliškai.
Žmogaus tvarka: visuomenė
Tokia pasaulio samprata lietuviai grindžia ir bendruomeninę arba visuomeninę tvarką. Žodžio visuomenė šaknis viš leidžia suprasti, kad pasaulis suvokiamas kaip visata, kaip tai, kas vieša ir atvira. Net ir dievybė buvo pavadinta viešpačiu. Viešybė reiškia priklausymą visatai ir kartu žmogaus priklausymą viešumai, laikantis paveldėtos tvarkos, suvokiant, kad gyvenimas teka ratu. Viešumoje, atvirume lietuviai kūrė savo gyvenimą. Aiškiai matyti ryšys su ugnimi, ugnies garbinimas. Prieš saulės dieną visos ugnys būdavo užgesinamos, iš ąžuolo šakų krivis užkurdavo/sukurdavo naują ugnį Perkūno garbei. Iš to laužo žmonės nešdavosi nuodėgulius namo, kad įkurtų namų židinį, namų ugnį, kuri atspindėdavo saulės šviesą, jos šventę, jos šventumą.
Ugnis buvo šventa, taigi ir žmonių sukurta šeima turėjo būti šventa, gyvenanti ugnies ir saulės šviesoje. Sukurti šeimą, vesti, reiškė užkurti namų židinį, atnaujinant ugningą gyvenimo aistrą. Ta aistra negalėjo būti nuodėminga, nes žmogus buvo gimęs ne iš Adomo nuodėmės, jis buvo paveldėjęs gyvybės daigą, kuris pražysdavo puoselėjamas šeimos, jausdamas artimųjų meilę. Artimas yra tas, kuris arti gyvena, šis artumas ir artimo meilė skamba ir vokiečių, ir anglų kalbose: žodžiai Náchbar ir Neighbour reiškia arti gimusius. Ir lietuviams artimieji yra jų giminės, gimę iš to paties daigo ir siejami panašaus gyvenimo būdo.
Tas artimasis, kuris ne giminė, – tai kaimynas, gyvenantis tame pačiame arba netolimame kaime. Jei jis vedė dukterį – išvedė iš tėvų namų į savo namus, vadinasi, susiejo abejus namus giminyste, sumaišė jų daigus, sukūrė naują šeimos židinį. Tai šventa šventė, išreiškiama vestuvių puota, dainomis ir aistringais šokiais. Išsipildė tai, ko taip ilgėtasi, kai ilgais vakarais jaunos mergaitės dainuodavo ilgesio dainas. Bet kas gi yra ilgesys?
Jis apima, kai nutolsta tas, kas buvo labai arti. Dainos išreiškia mylimojo – artimiausio žmogaus – nutolimą. Bet štai ilgesys išsisklaido, nes jaunamartė išeina su tuo, kas išveda ją vestuvėse, per kurias ji išpildo savo dalią, atlieka tai, kas skirta prigimties: mergaitė tampa moterimi. Žodis moteris yra iš bendros šaknies su motina. Lietuviai turi Laimą, kuri visada yra tiesi, nenukrypstanti, ji prižiūri, kad viskas klotųsi pagal dalią, todėl neša tvarką ir taiką. Moteris tampa namų ponia, plg. graikų potnia, sanskrito patni ir lietuvišką pati. Išėjusi į pačias, ji turi teisę su savo pačiu važiuoti į viešnages, būti viešnia, būti viešumoje.
Moteris yra lietuviškų namų simbolis, o tie namai – tai gimtinė, puoselėjama iš kartos į kartą. Pasak Juozo Ereto, lietuvė moteris yra namų dvasia. Ji kursto namų židinį, aplink namus žydi jos pasodinti ir prižiūrimi gėlynai, ji augina naujas kartas nuo mažutėlio iki didelio, nuo daigelio iki gėlės, nuo avinėlio iki avino.
Mažybinis kalbos vainikas, anot Ereto, irgi yra sukurtas lietuvės moters, kurios jautrumas aplinkai leidžia jai pajusti ir sutapti su daugybe gyvybinių skirtumų ir skirtumėlių, įpinant juos į kalbą ir į dainas. Lietuvė moteris yra nenuilstanti lietuviško gyvenimo audėja. Jos rankų darbo audiniuose sutelktas visas pasaulis: saulelėje vešintys gėlynai, rugiuose glūdinti žemės duonia, dangaus ir žemės spalvos. Ji yra lietuviško pasaulio audėja – panašiai iš linų saujelės atsiranda balinta drobė, – ir jame gimusio žmogaus dalios lėmėja. Ji įaudžia ne tik spalvas, bet ir dainų ritmus, ir savo sielą.
Lietuvė moteris, atrinkdama lino siūlus, įpindama lauko gėlynus, pasaulio spalvas ir ritmą, kaimo gryčioje tyliai nuaudė vieną iš seniausių pasaulio sampratų.
Daugelyje senųjų tradicijų dainius, žynys (sage-saga) buvo savo žmonių dalios audėjas. Jis žinojo tos audnos siūlus ir tai, kaip kiekvienas yra supintas su kitu, t. y. kaip suausti pasaulio takai. Pavyzdžiui, Ohura Mazda, sudėjusi šaknis men (turėti dvasinę aistrą) ir dhe (sukurti ir tverti), turėjo galią siūlų audnoje atrasti pasaulio takus. Pasaulį į poeziją, į dainas įaudė poetes, vateos, iš to atsirado vipra (virpėti, dainos aistra) ir kartu vat (supratimas). Vedose dainius paruošia audną (taks) su savo aidu, balsu (taks-vacamsi), taip atsiranda žodis tekstas.
Graikai šlovino mūzas, įkvepiančias kūrybos aistrą, ir vadino jas techtonarchos (pirmapradėmis audėjomis). Graikų kalbos žodžiais – priešistorinis žynys ir dainius – olenos – buvo pavadintas originalus tekstas (archi-tektas): arche – pagrindas, techtos – audna). Lotynų kalboje ordo, ordior reiškia tą patį: stropų siūlų išskirstymą audnoje.
Indoeuropiečių literatūroje gausu audimo metaforų. Vedos maldoje rašoma: kad man takas nebūtų paprastas, kai aš audžiu dainą. Odino mįsles įmenantis milžinas Vafprudnir yra stiprus (prudr) audime, anglosaksų vodcraeftum-vaef reiškia tą patį: suaudžia dainą su galia. Senovės Islandijoje audna yra dalios audėja. Šioje audnoje įaustas žmonių supratimas apie pasaulio takus. Sagė, saga, žynys, dainius, kuris supranta pasaulio audną, jo tekstą, jo „architektūrą“.
Lietuvė moteris savo rankomis yra įaudusi jos patirtą pasaulį ir net žmonijos atmintį – jos audna yra lietuviškai apdainuotas pasaulis. Ji yra ne vien biologinė mūsų motina, ji nuaudė mūsų gimtinę, mūsų pasaulį, kuriame esame gimę. Ji pina pintines iš karnų ir vytelių, įpindama į jas aplinkos ritmus, mergaičių dainas ir šokius.
Bet ir jis yra prisidėjęs prie pasaulio audnos. Jis yra pats, šeimininkas, kuriantis įrankius, kurie pritinka rankai. Jis stato pasaulį savo rankomis ir joms pritaikytais įrankiais. Jis įrengia pastogę sau ir jai, ir visiems gyvūnams, kurie atsiduria po ta pastoge. Čia samprata yra tiesioginė ir susieta su tiesioginiais veiksmais, su ranka ir su galva, nes jis apgalvoja, ką reikia daryti, kokį grūdą kokiam laukui parinkti, kokį putojančiam alui, o kokį – duonai. Sukūrę šeimos židinį, jie abu (senovinis žodis mudu) savo rankomis sukuria savo pasaulį, eidami paveldėtais takais ir jais nukreipdami po gimtinės stogu tekantį gyvenimą.
Lietuviai nebuvo egocentrikai, viską kildinantys vien iš savęs. Jie dar yra sutapę su gamta ir jos įvykiais, dar nėra nutolę nuo pasaulio, nuo žemės ir nuo kitų, dar gyvena visuomenėje, jai priklauso ir yra jos dalis. Jų veiksmai yra ne privatūs, bet vieši, visų matomi ir visų veikiami. Jiems pasaulis nėra „objektas“, nuo kurio jie atsitraukę ir kurį išnaudoja savo „laimei“ ir troškimams. Jų troškimai vis dar yra susieti su gamta, su jos troškimais, su jos pusiausvyra. Jie yra tikri demokratai, nes leidžia visatos gyvenimui tekėti jam įprastais takais.
Būdami atviri, priklausomi (klausa) nuo giminės ir kaimynystės, lietuviai yra vaišingi, nes to reikalauja dosnioji motina žemė. Lietuvių kalba tiesiogiai ir tyrai išreiškia viską, apie ką yra kalbama. Bet tos kalbos reikia išmokti klausytis, kad per ją mums bylotų pasaulis ir mes bylotume jam.
Pastabos apie „svetimpročius“
Ką gi mums, visų bangų išeiviams, veikti, atradus arba pažinus lietuvišką pasaulį, supratus jo kalbą? Mes gyvename laisvi, bet ar tos laisvės sampratą gavome iš lietuviškos žemės, iš lietuviško žodžio? Laisvė juk reiškia leisti sau būti tuo, kas esi, ir leisti visiems kitiems būti tokiems, kokie jie yra. Bet tai nereiškia, kad laisvė yra daryti ką užsimanius, tai jau būtų nebe laisvė, o paleistuvystė, išklydimas iš gyvenimo tėkmės takų, iš pasaulio audnos, iš lietuvio dalios.
Lietuviai savo nelaimei yra per daug prisiskolinę „svetimpročių“. Jie kovoja už svetimžodžius, jau sulinkę nuo tų žodžių naštos, ir daro žalą lietuvybei, nukrypsta nuo tiesos, nuo tiesaus lietuviško tako. Jie nebesu(si)tinka tuose takuose, o ir susitikę nebeturi tarpusavy darnos. Jie nebesijaučia įausti į lietuvės motinos audną, į jos kalbos siūlus, į tuose siūluose įaustą Lietuvos ritmą, dainas, spalvas ir melodijas.
Jie didžiuojasi įsiaudę į kitus pasaulius, nesuprasdami, kad jų pačių pasaulis, esantis ir atrandamas jų kalboje, yra pats gyvybiškiausias, patrauklus net svetimšaliams. Jie pamiršta, o gal niekada nežinojo, kad jų kalba išreikšta pasaulio samprata yra tokia pat tobula, o gal net gilesnė ir sudėtingesnė už daugybę kitų sampratų. Jų kalbos gelmės saugo dar beveik „nekaltą“ visos indoeuropiečių kultūros patirtį.
Argi nebūtų maloniausia ir kilniausia tuos pramintus takus prisiminti, tuose gimtinės takuose susitikti, kad atrastume vidinę pusiausvyrą ir tarpusavio darną?
***
Straipsnis parašytas vykdant Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinės mokslo programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ projektą „Individo socialinis ir kultūrinis tapatumas“.