Tačiau išvydę, kaip dreba pučo prieš tuometį šalies lyderį
reformatorių Michailą Gorbačiovą vieno iš organizatorių rankos,
žmonės suprato, kad tai veikiausiai ilgai netruks.
Buvęs Sovietų Sąjungos viceprezidentas Genadijus Janajevas
negalėjo suvaldyti rankų drebulio, kai per spaudos konferenciją,
kurią tiesiogiai transliavo televizija, paskelbė šaliai, jog
M.Gorbačiovas sunkiai serga, todėl jis perima prezidento
įgaliojimus.
Visuomenės ir kariškių pasipriešinimas leido M.Gorbačiovui po
trijų dienų iš Krymo, kur jis atostogavo, sugrįžti į Maskvą, ir
pučas žlugo. Tačiau tuo metu Sovietų Sąjunga jau buvo per silpna
sustabdyti savo byrėjimą.
Pirmoji oficiali žinia apie pučą pasirodė 6 val. 20 min. -
valstybinė naujienų agentūra TASS pranešė, kad M.Gorbačiovas
pasitraukė „dėl sveikatos priežasčių“.
Valstybinis ypatingosios padėties komitetas (GKČP) nurodė, kad
M.Gorbačiovo mėginimai vykdyti reformas pateko į aklavietę.
Į Maskvos centrą atriedėję tankai nesudrumstė mieste
tvyrojusios keistos ramybės. Tačiau aikštėje priešais Kremlių
jau būriavosi grupelės žmonių. Pasirodžius kariuomenei, civiliai
žmonės drąsiai lipo ant tankų ir kišo gėles į jų bokštelius,
o šie vaizdai daugumai įsirėžė giliai į atmintį.
Tuo tarpu Baltuosiuose rūmuose kitoje Maskvos pusėje
charizmatiškasis Borisas Jelcinas, kuris tuo metu buvo sovietinės
Rusijos respublikos prezidentas, užsiropštė ant tanko, pasmerkė
GKČP veiksmus kaip perversmą ir paragino visuomenę nepaklusti.
Užslinkus nakčiai tūkstančiai žmonių liko budėti prie
Baltųjų rūmų. Tai, kad tą vakarą per valstybinę televiziją
buvo galima išvysti ant tanko stovintį B.Jelciną, tik patvirtino
faktą, kad pučo lyderiai ne visiškai kontroliuoja žiniasklaidą.
Kitą rytą Jelena Boner, Nobelio taikos premijos laureato
Andrejaus Sacharovo našlė, kreipėsi į minią, kurią jau sudarė
apie 50 tūkst. žmonių.
Stiprėjant nuojautai, kad pučas pasmerktas žlugti, trys
kariuomenės daliniai perėjo į B.Jelcino pusę, išskleisdami
trispalvę Rusijos vėliavą, kuri tapo visuomenės pasipriešinimo
perversmininkams simboliu.
Nors sklandę gandai, kad armija gali pulti civilius žmones,
nepasitvirtino, vis dėlto trys žmonės žuvo per protestuotojų
susidūrimą su tankų kolona. Tai buvo vienintelės pučo aukos.
Rugpjūčio 22 dieną tapo žinoma, kad pučo lyderiai Kryme mėgino susitikti su M.Gorbačiovu, tačiau jis atsisakė pasimatyti ir tos pačios dienos vakarą sugrįžo į Maskvą.
Vakaro žinių laidos parodė M.Gorbačiovą, kuris paskelbė, kad
„visiškai kontroliuoja padėtį“, ir nurodė kariams grįžti į savo
kareivines.
Vis dėto valdžia M.Gorbačiovui jau buvo išslydusi iš rankų,
o B.Jelcinas iškilo kaip naujas rusų visuomenės didvyris. Po
dviejų dienų jis pasirašė įsaką dėl Komunistų partijos
paleidimo.
Praėjus vos keturiems mėnesiams po pučo nuslopinimo Sovietų
Sąjungos nebeliko, M.Gorbačiovas atsistatydino, o Kremliaus
bokštuose raudoną sovietų imperijos vėliavą pakeitė rusiška
trispalvė.