Muziejaus kiemas aptvertas aukšta medine tvora, kurios viršuje įtaisyta spygliuota viela. Tačiau kaip ir pridera kiekvienam šalies kiemui, čia yra ir krepšys, žaisti krepšiniui. Ant minėtos tvoros, buvusio KGB kalėjimo įkalintiesiems tapusios riba, skiriančia nuo normalaus gyvenimo, iškabinta parodos ekspozicija. O joje - prisiminimai, nuotraukos, žmonių, tremtyje būrusių lagerio krepšinio komandas, ir negalėjusių gyventi be šio žaidimo.
Į parodos atidarymą pakviesti ir keli jau pradėjusiose blukti nuotraukose įamžinti asmenys. Todėl dar prieš pat parodos pristatymą netrūko pokalbių bei atsiminimų dalybų. Jie vienas kitam ir visiems susidomėjusiems pirštu rodydavo nuotraukose surastą savo veidą. Tarp tų veidų buvo galima ieškoti Juozo Butrimo, Algirdo Andriukaičio, Romo Ragaišio, Stanislovo Žvirgždo, Stasio Ungurio, Algimanto Baltrušio, Edvardo Buroko, Algio Tomo Beniušo, Vytauto Kielos ar Rimgaudo Valiušaičio akių.
„Jau praeitais metais žinojome, kad šiemet bus minimi 1941 m. birželio mėnesio trėmimai ir kad Lietuvoje bus rengiamas Europos krepšinio čempionatas. Todėl šie metai tokiai parodai yra ypač tinkami. Jei kas, pažiūrėjęs į nuotraukas, pagalvotų, kad lageriuose buvo pakankamai neblogas gyvenimas, jog buvo galima net krepšinį žaisti, tai jiems praverstų žinoti nuotraukų chronologiją – nuo 1952 iki 1963 m. Iš 1952 metų turime vos dvi nuotraukas. Nors minėto laikotarpio nuotraukų buvo gana daug, į parodą atrinkome apie 50 iš jų, įamžinusių šešis skirtingus regionus, į kuriuos buvo išvežami lietuviai. Taigi chronologija ir nuotraukų kiekis rodo, kad iki Stalino mirties situacija pradėti burti komandas ir žaisti krepšinį buvo ypač nedėkinga. Tėra vos pora išimtinių atvejų, kai buvo žaidžiamas krepšinis. Sportuoti bei kurti komandas nacionaliniu pagrindu vėliau buvo leista tik Chruščiovo atšilimo laikotarpiu“, – apie nepavydėtinas sąlygas ir krepšinį pasakojo Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.
Jis taip pat sakė, kad kiekvienam, užsukusiam į parodą, vertėtų atkreipti dėmesį į patriotinių motyvų gausą pateikiamose nuotraukose. Pavyzdžiui, tuomet komandos vadintos lietuviškais vardais. Pavyzdžiui, buvo „Žalgirio“, „Pilėnų“ bei „Geležinio vilko“ komandos. Susiformavusių komandų logotipai taip pat siejosi su lietuvybe. Ironiška, tačiau komandos, kuri vadinosi „Šachtininkai“ logotipu buvo rusiška „š“ raidė, kuri labai primena Gediminaičių stulpus. Dar vienoje nuotraukoje galima pamatyti, ant žaidėjo sportinės aprangos trispalvės vėliavos fone ąžuolo lapų vainike besipuikuojantį geležinį vilką – tokia buvo komandos „Geležinis vilkas“ emblema.
„Iš pradžių lageriuose būdavo žaidžiamas tik futbolas, o lietuviai į lagerį atvežė krepšinį. Įdomu ir tai, kad šis žaidimas buvo artimas ne visoms tautoms. Žaisti pasiryždavo tik lietuvių, latvių, estų arba ukrainiečių komandos“, – šypsojosi E.Peikštenis.
Į parodos atidarymą atvykęs Seimo narys, pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas Arimantas Dumčius juokdamasis sakė: „Dabar man dar aiškiau, kur lietuvio ir krepšinio šaknys, ir kodėl visa Lietuva yra persunkta krepšiniu.“
Stovėdama nugirdau, kaip vieną iš buvusių krepšininkų Juozą Butrimą į šoną kumšteli moteris ir šypsodamasi tvirtina, kad šis ir šiandien krepšinį sužaistų taip pat nepriekaištingai kaip kadaise. Atrodo, kad ir jis pats šiandien tuo tiki.
Už poliarinio rato po Šiaurės pašvaiste krepšinį žaidęs A.Butrimas pasakojo, kad pats krepšiniu susidomėjo jau būdamas 12 metų, klausydamasis, kaip įdomiai ir greitai kalba varžybų komentatorius.
„Pamenu, 1952 m. jau būnant lageryje, vykstant Helsinkio olimpiadai, staiga kilo idėja. Nusprendėme žaisti krepšinį, tačiau nieko neturėjome. Rašėme laiškus į namus ir prašėme, kad atsiųstų mums taisykles ir kamuolį. Tais pačiais metais, dar esant gyvam Stalinui, mes slapta treniravomės ir sutarėme sužaisti tarpvalstybines krepšinio rungtynes. Tai buvo ypatingas atvejis – Lietuva prieš Estiją. Du kėliniai po dvidešimt minučių. Iš tikrųjų buvo labai sunku. Tada ir nepataikėme, ir žaidėme pakankamai grubiai. Tačiau, nepaisant to, rezultatas buvo 10:9. Ir mes laimėjome“, – apie pirmuosius krepšinio žaidimus pasakojo A.Butrimas.
Jis, paklaustas, koks buvo jų visų, nusprendusių žaisti krepšinį, motyvas kaip įkvėptas atsakė: „Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia, esant tokioms baisioms sąlygoms, galėti pažaisti krepšinį.“
Vienas iš parodos nuotraukose esančių buvusių krepšinio žaidėjų Algis Tomas Beniušas šį žaidimą mini kaip tokį, kuris padėdavo iškęsti dienas lageryje, ir atsipalaiduoti.
„Mes tada buvome 18 – 20 metų jaunuoliai ir mūsų visų prisiminimuose figūravo krepšinis. Tada nutarėme, kad reikia pabandyti pasistatyti krepšį, visai niekieno nepasiklausus. Kadangi paskutinis lageris, kuriame buvau, buvo įkurtas siuvykloje, mums tada pasiuvo kamuolį iš brezento, jame net nebuvo kameros. Todėl prikimšome jį vata. Ir pirmosios rungtynės atrodydavo taip – žaidžia dvi komandos, tik perduoda iš rankų į rankas kamuolį ir meta į krepšį. Galiausiai mes gavome ir kamerą, tada mūsų kamuolys pradėjo šokinėti. Taip galėjome pradėti tikras rungtynes. Paskui tuo pradėjo domėtis ne tik lietuviai, bet ir kiti. Buvo taip, kad lietuviai žaidė prieš tuos visus kitus. Tai buvo mūsų pramoga. Eidami iš darbo, buvusio už kelių kilometrų, skuosdavome namo, galvodami, ar berasime krepšinio stovus savo vietoje ar jau nebe“, - kalbėjo jis.
Jei jūs, priešingai nei Seimo narys A.Dumčius, dar nesuprantate, kodėl lietuviams noras žaisti krepšinį teka gyslomis, kaip yra sakoma, tuomet aplankykite šią parodą, galbūt pasidarys aiškiau. O jei ne, yra vienas dalykas, kurį tikrai suprasite. Krepšinis ir už spygliuotos vielos lieka krepšiniu.