Pažeidėjas – buvęs policininkas
Nurodyto telefono numeris priklauso kupiškiečiui Bronislovui Juodviršiui. Šįmet jis Valstiečių liaudininkų sąjungos sąraše dalyvavo savivaldybių tarybos rinkimuose. Anketoje nurodoma, kad B.Juodviršis yra pensininkas, tačiau laikraštis „Kupiškėnų mintys“ paliudija, kad tai – buvęs policijos pareigūnas, Kupiškio RPK VP VTS PP AIVG tyrėjas, Noriūnų seniūnijos inspektorius.
Inspektorius jaučia silpnybę senienoms – tų pačių „Kupiškėnų minčių“ 2004 m. rugsėjį publikuotame straipsnyje apie nukenksmintą Antrojo pasaulinio karo laikų beveik 100 kg sveriančią rusų gamybos aviacinę bombą FAB-100 rašoma: „Tuo metu įvykio vietoje budėjęs policijos pareigūnas Bronislovas Juodviršis prisiminimui pasiėmė keletą aviacinės bombos nuolaužų (vieną jų padovanojo “Kupiškėnų mintims” ) ir teigė saugosiąs kaip relikviją.“
Tarp kandidato į savivaldybės tarybą anketoje nurodomų B.Juodviršio pomėgių archeologijos, o juolab juodosios, nėra.
Oficialiai nurodytus pomėgius – medžioklę ir žvejybą – patvirtina skelbimų portalo „Skelbiu.lt“ duomenys. Rokiškio autobusų stoties kasoje užrašyto telefono savininkas skelbia parduodantis išdirbtus bebrų kailius - „17 vnt. (komplektas ilgiems kailiniams). Kaina 2000 Lt“. Sužinome, kad vyras yra Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kupiškio skyriaus medžioklės žinovas.
Vokiški pfenigai nesudomino
Paskambinusi B.Juodviršio telefonu prisistačiau, kad kreipiuosi pagal skelbimą dėl senovinių monetų. „Ką turit?“ - pirmasis klausimas. „Turiu senovinių sidabrinių vieno ir dviejų litų monetas“, - pasakiau. „Žinokit, aš jų beveik nebeperku“, - atšovė skelbėjas. „Dar turiu tarpukario ar karo laikų pfenigų“, - bandau sudominti ir pasakau, kad juos radau anksčiau vokiečiams priklausiusioje sodyboje Suvalkijoje, į kurią pokaryje persikėlė mano proseneliai.
„Skelbime rašote, kad padedate lobius surasti“, - sakau. „Na taip, turiu tą aparatą“, - juokiasi pašnekovas, bet nuvilia, kad nerealu, jog mano bendrais bruožais nupasakotoje vietoje – sename sode tarp pamatus primenančių akmenų – būtų paslėptas vokiečių lobis. „Tų pfenigų visur mėtosi“, - sakė B.Juodviršio telefonu atsiliepęs vyras.
„Jeigu pavyksta rasti lobį, ar juo pasidalinate su informaciją suteikusiu žmogumi?“ - pasmalsavau. „Tai aišku“, - patikino pašnekovas ir pradėjo guostis, kad kol kas nieko rimto rasti nepavyko. „Dauguma būna kažką kažkur girdėję, bet nieko konkretaus. Nebėra senų žmonių. Seniau, būdavo, kai dirba žemę, išaria monetų. Sidabrinių, auksinių ar dar kokių nors. Toje vietoje yra tikimybė, kad gali būti lobis“, - apšvietė žinovas.
„Tai karo laikų monetos jūsų nedomina?“ - perklausiau. „Ne ne, jos nevertingos“, - pasakė jis, bet patarė jam siūlomas monetas pabandyti parduoti internetu. Už sidabrinius litus galėčiau gauti po 15-25 Lt už monetą, priklausomai nuo išleidimo metų.
Vilniaus universiteto archeologijos katedros profesorius dr. Albinas Kuncevičius nusijuokė: „Būtumėte pasakę, kad ten guli koks nors aukšto rango Pirmojo pasaulinio karo Vermachto karininkas, kuriuos dažnai laidodavo su medaliais, tai būtų kitas reikalas. O ir moneta monetai nelygu. Pirmos lietuviškos monetėlės – labai mažytės. Jeigu būtumėte pasakę, kad radote plonas mažas baltas monetas, ant kurių nupiešta lyg kryžiukas, lyg ietis – tikriausiai būtų atvažiavę ir dar kava pavaišinę.“
Išdrasko paminklus
Skelbimą profesorius įvertino kaip neabejotinai juodojo archeologo skelbimą: „Juodoji archeologija – tai nelegalūs kasinėjimai. Archeologija yra mokslas, kuris susideda ne tik iš kasinėjimo, bet ir datavimo pagal sluoksnius bei radinių interpretavimo, įvedimo į mokslinę situaciją. O juodoji archeologija – tik brangių ar vertingų daiktų ieškojimas dėl kolekcionavimo arba verslo.“
Lietuvoje dažniausiai plėšikai kėsinasi į turtingesnius objektus arba į laidojimo paminklus. Daugiausia papuošalų būna ant palaidoto žmogaus krūtinės. Dar šiek tiek – prie galvos. „Taigi jie nekasa ten, kur kojos. Išsikasa krūtinės vietoje duobę ir apgraibę rankomis kažką ištraukia“, - pasakoja profesorius.
Juodieji archeologai kasinėdami naudojasi istorikų ir archeologų duomenimis. „Atvažiuoja puikiai žinodami, kad tai pirmas Lietuvos šaltiniuose paminėtas vietovardis, susijęs su vikingais, ir ieško specialiai gražių daiktų, kad juos parduotų. Per Kultūros paveldo registrą susiranda, kur yra pilkapynai, atvažiavę per vidurį išsikasa duobę. Pilkapyje paprastai būna daugiau palaidojimų, bet centre – turtingiausias kapas“, - sakė A.Kuncevičius ir papasakojo neseniai matęs taip prie Dubingių išdraskytus pilkapynus. Juodųjų archeologų nuniokotas pilkapynas yra miške. „Jo plotas didelis – joks policininkas ar eigulys nesužiūrės“, - apgailestavo mokslininkas.
Net jeigu vėliau juodųjų archeologų iškasti daiktai atsiduria mokslininkų rankose, dalis su jais susijusios informacijos būna nesugrąžinamai prarasta. Pasak profesoriaus, taip mes patys vagiame iš savęs istoriją. „Lietuvoje prieš porą metų buvo diskusija – kad Baltarusijoje surastas Vytauto laikų diržas. Kur, kaip jis surastas – galai žino. Radinį labai sunku įvertinti, nes jis ištrauktas iš konteksto“, - sakė A.Kuncevičius.
Kas po žeme – priklauso valstybei
Juodųjų archeologų radinių keliai būna įvairūs. „Kartais juos nusiperka kolekcionieriai, kartais – net ir muziejai. Kartais juos bandoma išvežti į užsienį, nes ten tie daiktai turi didesnę vertę – dėl to, kad ten kolekcionieriai yra turtingesni, ir dėl to, kad kai kurie Lietuvos archeologijos radiniai yra svarbūs ir bendrame Europos kontekste. Tai ypatingai brangūs daiktai – monetos, papuošalai, kurie susiję su vikingų laikotarpiu“, - sako mokslininkas.
Profesorius tokių veiksmų negali pavadinti kitaip, kaip banditizmu ir plėšikavimu. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas numato, kad visi daiktai, kurie yra po žeme, ir kurių savininko negalima nustatyti, nes praėjęs didelis laiko tarpas, yra valstybės nuosavybė. Tas pat teigiama ir LR Konstitucijos 47 straipsnyje: „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.“
Baudžiamojo kodekso 185 straipsnis sako: „Tas, kas pasisavino rastą lobį, didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, kitą didelės vertės radinį ar atsitiktinai jam patekusį didelės vertės svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“ Civilinis kodeksas savo ruožtu draudžia svetimoje žemėje ieškoti lobių, o radus jį nuosavoje žemėje, privaloma pranešti pagal nustatytą tvarką.
Tad net ir atsitiktinai savo močiutės žemėje radęs lobį žmogus iš nežinojimo gali tapti įstatymo pažeidėju.