Restauruojant bažnyčia teks nulupti sienų apkalas, kad būtų galima nustatyti, kiek laikas ir gamta pažeidė rąstus. Vėliau bus imamasi interjero tvarkybos.
Seniausio Lietuvos ąžuolo kaimynystėje stovinti „medinukė“ turi savo legendą: esą dvarininkai ją pastatė tuomet, kai iš Stelmužės dvaro pabėgti mėginęs baudžiauninkas paaiškinęs, jog sprunkantis jis dėl to, kad Stelmužėje nėra bažnyčios, kur jis galėtų atgailauti už savo nuodėmes.
Iš tiesų žinoma, kad klasicistinio stiliaus bažnyčia iškilo 1650 m. vokiečių bajorų Folkerzambų iniciatyva, o pastatė ją vien tik kirvį ir kaltą naudoję baudžiauninkai. Vinys panaudotos tik duryse. 1713- aisiais bažnyčia buvo rekonstruota. Tačiau ir tada joje dirbę latvių meistrai sienojus tašė tik kirviais, nenaudodami metalinių vinių ar pjūklų. Vidaus interjeras buvo įrengtas po 1713 metų Folkerzambų lėšomis.
Stelmužės bažnyčios vidus dekoruotas medžio raižiniais, čia yra daug vertingų barokiškų puošmenų – bareljefų, skulptūrų, ornamentikos. Labai gražus altorius su Nukryžiuotoju ir baroko stiliaus sakykla. Menotyrininkė M.Matušakaitė pažymi, jog jų autorius nežinomas. Aišku tik, kad tokio tipo sakyklos plito XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje Rytų Prūsijoje, analogiška medžio drožyba randama Latvijos ir Lenkijos bei evangelikų liuteronų bažnyčiose Rytų Prūsijoje.
Šventoriuje stovi XVII a. medinė varpinė, kuri XIX a. pabaigoje buvo rekonstruota. Varpai išlieti 1613 metais. Rytiniame šventoriaus pakraštyje išlikę Pirmojo pasaulinio karo aukų kapai. Įdomus faktas, kad XIX a. viduryje Stelmužėje kunigavo žinomas pedagogas, rašytojas Juozapas Silvestras Dovydaitis, čia įsteigęs mokyklą ir pats mokęs stelmužiškių vaikus skaityti ir rašyti.