Buvusi krepšininkė V.Jačionytė-Martinėnienė tebesaugo 1938-aisiais Kaune iškovotą pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados aukso medalį.
Jį nugalėtojoms, Telšių vyskupo M.Valančiaus gimnazijos mokinėms, įteikė tuometis šalies prezidentas Antanas Smetona.
Žemaitės finale penkių taškų skirtumu įveikė tuomečio Kauno kūno kultūros instituto komandą, kurią treniravo 1937-ųjų Europos vyrų krepšinio čempionato nugalėtojas Feliksas Kriaučiūnas.
Tuo tarpu telšiškės gimnazistės treniravosi pačios.
„Mes buvome liesos paauglės. Tiktai aš ir komandos kapitonė Staselė Augustinavičiūtė buvome aukštos.
Kai pamatėme kaunietes, išsigandome, kad mus užspardys. Visos stiprios, tvirtos, drūtos.
Mums trūko susižaidimo, bet nestigo žemaitiško užsispyrimo ir vikrumo. Mūsų mažiukės pralįsdavo kaunietėms per tarpkojį”, – juokėsi centro pozicijoje žaidusi V.Jačionytė-Martinėnienė.
Žemaitės turėjo juokingai atrodyti ir dėl kitos priežasties.
„Mūsų motinos neleido į aikštę bėgti su šortukais.
Esą plikomis blauzdomis prieš žmones žaisti nevalia. Tad pasiuvo trumpus į apačią platėjančius sijonėlius.
Nieko nesakiusios persiuvome sijonėlius į šortus. Turbūt atrodėme kaimiškai. Bet laimėjusios vis tiek vaikščiojome tarsi povai”, – nusijuokė buvusi žaidėja.
Pabūgusios, kad motinos pamatys persiūtus sijonėlius, nugalėtojos atsisakė pozuoti fotografams. Grįždamos į Telšius merginos plušo ardydamos šortukų siūles.
Dabar Vaclava apgailestauja iš tų legendinių laikų neturinti nė vienos nuotraukos.
Aistra krepšiniui V.Jačionytei-Martinėnienei suliepsnojo per 1937 metais vykusį Europos vyrų krepšinio čempionatą Rygoje, kai lietuviai pirmąsyk tapo Europos čempionais.
Vaclava su komandos draugėmis negalėdavo atsiplėšti nuo radijo imtuvų, kai buvo transliuojamos lietuvių rungtynės. Merginos rinko visas laikraščių iškarpas su krepšininkų fotografijomis.
„Po to krepšinis Lietuvoje taip išpopuliarėjo, kad jį ėmė žaisti visi. Jeigu nemokėjai žaisti krepšinio, buvai laikomas atsilikusiu.
O ir krepšininkai buvo geranoriški. Jie be jokio atlygio treniruodavo mokinius.
Visokių fokusų pamokydavo”, – prisiminė pirmosios tautinės olimpiados čempionė.
Kaip ir šiais laikais, taip ir tuomet į aikštę išbėgdavo penkios krepšininkės. Tik atsarginių suolelis buvo kur kas trumpesnis – dvi trys. Nors per dieną kartais tekdavo sužaisti ir dvejas rungtynes.
Sibiro sunkumus ištvėrusi, du vaikus užauginusi senolė jau seniai rankose nelaikė oranžinio kamuolio.
Bet atidžiai seka visas krepšinio naujienas, nepraleidžia nė vienų šalies rinktinės rungtynių.
Kai lietuvių krepšininkams nesiseka, jai užverda kraujas. Buvusi kūno kultūros ir lietuvių kalbos mokytoja ir pasibara, ir suklydusius aukštaūgius žiopliais išvadina.
Iki šiol kasdien sportuojanti moteris šalies vyrų rinktinės kovas Europos čempionate mielai stebėtų ir arenose.
Tačiau jai nepavyko gauti bilietų. Tad rinktinės kovas stebės per televizorių.
Vis dėlto V.Jačionytė-Martinėnienė abejoja, ar mūsų krepšininkams pavyks pakartoti triumfą, kai šalies vyrų rinktinė 1939-ųjų Europos čempionate Kaune iškovojo auksą.
„Vienas Jonas Valančiūnas rinktinės neištemps”, – svarstė moteris. Šis krepšininkas ją žavi labiausiai.
O geriausiu visų laikų Lietuvos krepšininku V.Jačionytė-Martinėnienė laiko 1939-ųjų Europos čempioną Praną Lubiną.
Los Andžele gimęs sportininkas nugalėtoju tapo ir 1936-ųjų Berlyno olimpinėse žaidynėse – jose jis dalyvavo su JAV rinktine.