Legendinis „Monos Lizos” vagis – romantikas ar gudruolis? (nuotraukos)

V.Peruggiai tą įtemptą akimirką pasirodė, kad muziejaus apsaugos darbuotojas sustojo tiesiog prieš duris, tačiau žingsniai netrukus nutolo.

Pasak meno nusikaltimų eksperto, knygos „Monos Lizos” vagystės” autoriaus Noah Charney, V.Peruggia puikiai žinojo, kad Luvre yra per 400 salių ir tik 200 sargybinių, o dar mažiau jų patruliuoja naktį.

Jis buvo išsiaiškinęs, kaip pritvirtintas jo būsimasis grobis. Jis mintyse kartojo žodžius, kuriuos sakytų pagautas, – jis bendrovės, kurią pasamdė Luvras, darbuotojas.

V.Peruggia keturis mėnesius dirbo Luvre pagalbiniu darbininku – iš medžio ir stiklo konstravo rėmus, kuriais buvo tikimasi apsaugoti garsiausius paveikslus nuo anarchistų ir vandalų, kurių galėjo padaugėti 1907 metais moteriai perpjovus Jeano Auguste’o Dominique’o Ingres’o šedevrą.

V.Peruggia, prie Milano (Italija) gimęs savamokslis tapytojas, jau daug metų gyveno Paryžiuje. Paryžius tuomet buvo meno pasaulio centras – kaip tik ta vieta ko nors siekiančiam dailininkui, nors ir riboto talento.

Kai V.Peruggia įsitikino, kad apsaugininkas nutolo, atsargiai pasuko medinę rankenėlę ir iškišęs galvą apsidairė.

Buvo pirmadienio rytas, po septynių penkiolika. Vadovaudamasis atmintimi ir nuorodomis jis pasiekė salę, kurioje kabojo vertingiausi Luvro eksponatai – Raphaelio, Titiano, Rembrandto, Diego Velazquezo šedevrai.

Netrukus Vincenzo jau stovėjo prie savo tikslo – paveikslo, kuris ilgainiui tapo garsiausias pasaulyje – „Monos Lizos”, arba „Džokondos”.

V.Peruggia manė, kad „Moną Lizą” iš italų pagrobė Napoleono kariuomenė 1792–1797 metais. Tai buvo visai įtikinamas spėjimas, nes Napoleono valdymo metais iš Italijos į Paryžių buvo išvežta dešimtys tūkstančių meno kūrinių. Dauguma 1911 metais Luvre rodytų italų meno kūrinių buvo Napoleono grobis. Garsusis Leonardo da Vinci portretas – ne.

Leonardo da Vinci gyvenimo pabaigą praleido Prancūzijoje. Jo patronas buvo Prancūzijos karalius Pranciškus I. Jis po menininko mirties iš jo asistento legaliai įsigijo daugybę paveikslų.

Tarp jų ir „Moną Lizą”, kuri, sakoma, buvo mėgstamiausias Leonardo da Vinci kūrinys.

Kaip dalis Prancūzijos karališkosios kolekcijos „Mona Liza” kabojo Fontenblo pilyje. Galiausiai paveikslas atsidūrė Luvre.

V.Peruggia šių detalių nežinojo. Jis tikėjo, kad „Moną Lizą” iš jo protėvių pagrobė Napoleonas. Tad pavogdamas paveikslą iš Luvro jis tarsi norėjo grąžinti jį Italijai ir tapti savotišku nacionaliniu didvyriu. O jei jam kas nors už tai sumokės, tik geriau.

Kai bendrovę, kurioje V.Peruggia dirbo pagalbiniu darbuotoju, pasamdė Luvras, nevykęs dailininkas suprato, kad likimas jam pamėtėjo galimybę. Jis gavo ne tik Luvro darbuotojo uniformą, bet ir leidimą vaikščioti po didžiulio muziejaus koridorius.

Nesukėlė jokio triukšmo V.Peruggia ankstų 1911 metų rugpjūčio 21-osios rytą stovėjo Luvro salėje, į kurią sklido blausi šviesa. Nuo sienų žvelgė garsių dailininkų nutapyti šedevrai. Jis nukėlė „Moną Lizą” nuo sienos.

Paveikslas buvo sunkus, nutapytas ant medžio ir įrėmintas didžiuliame rėme. Jis buvo pakabintas specifiniu būdu – ant keturių geležinių vinių. Kad nukabintum, jį reikėjo kiek kilstelėti.

Kadangi vagiant paveikslą nekilo jokio triukšmo, nusikaltimo tyrėjai vėliau suprato, kad paveikslą greičiausiai pavogė Luvro darbuotojas. Bet tai nepadėjo sugauti nusikaltėlio.

Pasikišęs šedevrą po pažastimi Vincenzo, nesutikęs nė vieno sargo, kuo greičiau ir tyliau nusėlino į tarnybinę laiptinę. Jis išpjovė paveikslą iš rėmo ir suvyniojo į atsineštą baltą medžiagą.

Jo širdis plakė vis smarkiau. Jis negalėjo patikėti savo sėkme – sunkioji plano dalis jau įveikta, liko tik smulkmenos.

V.Peruggiai tereikėjo įvijais laiptais nusileisti į Sfinkso kiemą ir per Visconti kiemą nepastebėtam išnykti miegančio miesto prieblandoje. Laiptų apačioje suprakaitavusiu delnu jis apglėbė žalvarinę durų rankeną ir ją suktelėjo. Durys buvo užrakintos.

Vincenzo giliai įkvėpė – norėjo nuslopinti paniką. Jis nesitikėjo, kad šios durys bus užrakintos ir iš vidaus. Bet jis buvo pasiruošęs ir tam – atsinešęs specialių įrankių dėželę.

Vincenzo padėjo ant žemės įvyniotą paveikslą ir išsuko durų rankeną, tačiau spyna buvo įrengta atskirai. Laužti durų jis nesiryžo, nes būtų tuoj pat prisišaukęs apsaugą. Vincenzo susmuko ant žemės – jis atsidūrė spąstuose Luvre su pagrobtu vienu garsiausių pasaulyje paveikslu.

V.Peruggia įveikė paniką ir pabandė mąstyti logiškai. Jis buvo apsirengęs kaip Luvro darbuotojas ir žinojo, kad ir anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai darbuotojai muziejuje būdavo užrakinami nakčiai.

Tą akimirką V.Peruggia išgirdo žingsnius. Tai buvo santechnikas. Vincenzo akimirksniu įsikišo durų rankeną į kišenę.

„Atidarykite man duris”, – ištarė V.Peruggia stengdamasis kalbėti tiek įtikinamai, kiek leido aplinkybės. Santechnikas, nepastebėjęs į sieną atremto balto ryšulio, Vincenzo išleido į Sfinkso kiemą. „Ačiū”, – ištarė jis.

Deja, nėra užfiksuota, kodėl santechnikas atrakino duris. Atrodo, jam pasirodė, kad V.Peruggia buvo netyčia užrakintas ir ieškojo išėjimo. Taip pat nežinoma, ar santechnikas pastebėjo, kad duryse nėra rankenos.

Buvo pusė aštuonių ryto, kai V.Peruggio, žingsniavo per Sfinkso ir Visconti kiemus. Sėkmė buvo jo pusėje – sargybinio, kuris paprastai saugodavo Visconti kiemą, nebuvo poste. Tik muziejaus parduotuvėlės darbuotojas vėliau prisiminė skubantį vyrą su po pažastimi prispaustu stačiakampiu ryšuliu.

Taigi taip 1911 metų rugpjūčio 21 dieną buvo įvykdyta garsiausia per meno istoriją vagystė, kuri tuomet sutrikdė ne tiktai muziejaus vadovybę, bet ir visą Prancūziją.

Žiniasklaida netrukus sukėlė skandalą, kad Luvras nesugeba pasirūpinti meno šedevrų saugumu.

Tačiau nusikaltimas buvo tiriamas labai nevykusiai – ant Luvre likusio rėmo buvo rasti V.Peruggios pirštų atspaudai, bet jis net nebuvo laikomas įtariamuoju, nors porą kartų ir buvo apklaustas.

Keista, bet suimtas buvo poetas Guillaume’as Apollinaire’as. Po apklausos sulaikytas ir jo bičiulis dailininkas Pablo Picasso, tačiau po kelių dienų jie abu buvo paleisti.

Maždaug po dvejų metų V.Peruggia nuvyko į Florenciją – „Moną Lizą” jis paslėpė dvigubame lagamino dugne. Jis susisiekė su vietiniu meno prekiautoju Alfredo Geri ir pranešė, kad norėtų atiduoti garsųjį paveikslą Uficių galerijai.

Vincenzo tiesiogiai neprašė pinigų, bet užsiminė, kad jis yra neturtingas žmogus, kuris priimtų kompensaciją.

V.Peruggia labai nustebo ir neparodė jokio kaltės jausmo, kai perdavęs „Moną Lizą” Uficių galerijos direktoriui buvo suimtas. Viso teismo proceso metu V.Peruggia kartojo, kad vogti „Moną Lizą” jį paskatino vienintelis tikslas – siekis Italijai sugrąžinti Napoleono kariuomenės pagrobtą šedevrą. Vincenzo net nepasikuklino pareikšti, kad dėl šios priežasties Italijoje jis tikėjosi tapti didvyriu.

Per teismo procesą, kurį smulkmeniškai aprašinėjo žiniasklaida, V.Peruggio tapo romantiška figūra – savamoksliu dailininku, kuris iš patriotizmo ir dėl žavėjimosi menu rizikavo viskuo.

Pasak meno nusikaltimų tyrinėtojo N.Charney, yra keletas įrodymų, kad V.Peruggia ruošėsi parduoti paveikslą prieš nuspręsdamas jį grąžinti Italijai – jo kambaryje buvo rastas garsių meno prekiautojų sąrašas. Tuo tarpu pats V.Peruggia teigė „Moną Lizą” taip ilgai laikęs paslėptą todėl, kad paveikslas jį užbūrė, – taip sužavėjo, kad buvo sunku skirtis.

Teismas V.Peruggiai skyrė 380 dienų kalėjimo. Vėliau terminas buvo sutrumpintas iki 7 mėnesių. (LR, „Artinfo.com”)

Italų renesanso dailininkas Leonardo da Vinci (1452–1519) „Moną Lizą” pradėjo tapyti 1503 metais. Paveikslą jis nusivežė į Prancūziją. Šedevras galiausiai pateko į Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I kolekciją.

Manoma, kad garsiajame paveiksle dailininkas nutapė florentietę Lisą Gherardini, kuri labiau žinoma savo vyro pavarde – Lisa del Giocondo.

„Mona Liza”, dar vadinama „Džokonda”, – vienas paslaptingiausių paveikslų, įkvėpusių daugybę menininkų. Nuo XVI iki XXI amžiaus nutapyta šimtai šio paveikslo interpretacijų, parašyta dar daugiau knygų.

„Monos Lizos” interpretacijas sukūrė tokie dailininkai kaip Marcelis Duchamp’as, Jeanas Margat, Salvadoras Dali, Romero Britto.

Prieš dvejus metus buvo atrastas ir anais laikais nutapytas paveikslas „Nuoga Mona Liza”. Pasak meno žinovų, nuogos Monos Lizos versiją dar XVI amžiuje nutapė Leonardo da Vinci pameistrys Salai.