“Pogrindinis pasipriešinimas įkvėpė šiuos įvykius, padėjo išsaugoti identitetą. Jeigu nebūtų partizanų, lietuviai gal nebūtų turėjo tokio stipraus identiteto, nes žmonės atidavė gyvybes apginti savo tapatybę”, - teigia vienas iš filmo režisierių Vincas Sruoginis, Amerikoje gimęs lietuvių išeivių šeimoje. Jo senelis, pirmasis nepriklausomos Lietuvos atstovas Jungtinėse Tautose Anicetas Simutis, būdamas jaunas diplomatas prieš pat Lietuvos okupaciją išvyko į komandiruotę JAV. Ten jį pasiekė perspėjimas: negrįžk į Lietuvą, čia būsi sugautas ir represuotas.
V.Sruoginis ėjo į mokyklą, kur ant sienos kabėjusiuose žemėlapiuose Lietuvos nebuvo – iki pat Baltijos jūros driekėsi Sovietų Sąjunga. “Mokykloje aš nuolat pakliūdavau į bėdą, kai pakeldavau ranką ir sakydavau: ne, čia Lietuva, o man atsakydavo: ne, čia Rusija”, - juokiasi V.Sruoginis.
Savo tiesą jis įrodo dabar – kartu su švedu Jonu Ohmanu ir amerikiečiais prodiuseriais jis sukūrė dokumentinį filmą apie Lietuvos partizanus ir vieną ryškiausių vadų – Juozą Lukšą Daumantą. “Net sakyčiau, kad jis buvo ryškiausias. Dėl įvairių priežasčių. J.Lukša buvo Lietuvos pasipriešinimo judėjimo šviesa, kurios sovietams nepavyko užgesinti. O viena svarbiausių priežasčių, kad jis parašė knygą “Partizanai”. Aš skaičiau tą knygą 1996 metais. Perskaičiau kone per naktį. Šakės! Kokia istorija! Kas čia dabar? Aš asmeniškai sakyčiau, kad šita knyga yra viena reikšmingiausių XX amžiaus Lietuvos literatūroje. Užsienyje ji išleista didžiausiu tiražu, kokiu tik kada nors buvo užsienyje išleista lietuviška knyga – 13 tūkst. egzempliorių Švedijoje”, – savo įspūdį prisimena dokumentininkas ir vertėjas J.Ohmanas.
1948-49 metais, kai J.Lukša prasmuko pro Geležinę uždangą į Vakarus, kad papasakotų apie šalį siaubiančią okupaciją, represijas, trėmimus ir pasipriešinimą, Švedijoje ir Prancūzijoje rašyta knyga taip pribloškė švedą, kad šis suka jau ne pirmą juostą apie Lietuvos rezistenciją. Mūsų šalies žiūrovams geriausiai žinomas jo filmas “Smogikai” apie sovietų agentus, daugiausia perverbuotus partizanus, padėjusius likviduoti pasipriešinimą. Juosta sulaukė kontroversiškų reakcijų, nes daliai žiūrovų atrodo, kad kalbinti buvusius smogikus, pateikti jų požiūrį į tuometinius įvykius – negalima arba tai daryti dar per anksti.
Naujasis dokumentinis filmas “Nematomas frontas” tokių reakcijų turėtų sulaukti mažiau. J.Lukša Daumantas pavaizduotas kaip neabejotinas herojus, tiesa, priešinga nuomonė taip pat nepamiršta: buvęs saugumietis pro sukąstus dantis iškošia, kad kai partizanai nužudė jo tėvą, jis nusprendė prisidėti prie NKVD ir atkeršyti už tėvo mirtį. Rusijoje pakalbintas ir nufilmuotas buvęs leitenantas Genadijus Gusevas iš NKVD vidaus kariuomenės 6-ojo pulko, vienu metu dislokuoto ir okupuotoje Lietuvoje.
Vis dėlto jų pasakojimai labai epizodiški, juos tuoj pat užgožia miškuose besislapsčiusių kovotojų ir jiems padėjusių ryšininkių atsiminimai. Kartais vaizdai kalba išraiškingiau nei žodžiai: buvusi ryšininkė stovi banguojančiame rugių lauke, virš galvos plaukia kamuoliniai debesys, ji rankos mostais rodo, kur slapstėsi partizanai ir kur vyko mūšiai. Tame pačiame kaime gyveno ir partizanai, ir stribai. Buvę kaimynai tapo priešais.
“Pokaris yra vienas sudėtingiausių momentų Lietuvos istorijoje. Iš vienos pusės - Lietuvos gyventojai, kaimas pasimetęs – ką daryti? Ateina vieni, ateina kiti. Esu girdėjęs, kaip kai kas sako – ai, visi buvo vienodi. Tai iš tiesų buvo siaubingas momentas. Iš kitos pusės, šitas momentas yra bandymas išlaikyti valstybingumą ekstremaliomis sąlygomis. Esu įsitikinęs, kad laikui bėgant, kai bus paprasčiau ar lengviau apie tai kalbėti, šitas momentas dėl įvairių priežasčių bus vertinamas kiek kitaip ir plačiau. Viena vertus, bandymas buvo nesėkmingas – partizanai pralaimėjo. Kita vertus, labai sėkmingas, nes Vakarų akyse tai iš tikrųjų palaikė Lietuvos valstybingumo klausimą. Juk 1940 m. Lietuva visiškai pasidavė, nieko nepadarė”, - pastebi režisierius J.Ohmanas.
Pasak jo, lietuviai 1944-45 m. pagaliau pamėgino paimti likimą į savo rankas: “Kas buvo partizanai? Mokytojai, kunigai, studentai, o ne kariuomenė, dalis jos dalyvavo pasipriešinime, kiti pabėgo. Ir, žinoma, kaimas – tai ypatingas šio pasipriešinimo bruožas. Iki 1949 metų daug kur kaimuose partizanai vaikščiojo laisvai, niekas jų nelietė, nes tai buvo jų teritorija”.
Kai kurie liudininkai ir dabar kalba prie savo sodybų, ant namų slenksčio. Vytauto Matulevičiaus nufilmuotas interviu su buvusiu partizanų ryškininku su Vakarais Jonu Pajaujiu ir J.Lukšos išdaviku laikomu Jonu Kukausku. Pokalbis prislėgtas, nerišlus, nelengva prisiminti tą naktį, kai į susitikimą su tariamu bendražygiu ėjęs J.Lukša pateko į čekistų pasalą ir žuvo.
J.Kukauskas ir J.Lukša kartu buvo apmokyti CŽV stovykloje Miunchene. Su kita desantininkų grupe į Lietuvą nusileidęs J.Kukauskas buvo pagautas ir užverbuotas. Jis tapo masalu vienam ieškomiausių partizanų – J.Lukšai Daumantui – sučiupti. Šis, gavęs žinią iš bendražygio, dar tikrino jo tapatybę, klausė, kokiame restorane Paryžiuje kartu vakarojo. Gavęs teisingą atsakymą, nesudvejoja, kad jo bičiulis galbūt jau užverbuotas. Per susitikimą prie Pabartupio kaimo jį apsupo čekistai ir per susišaudymą Daumantas žuvo. Tai įvyko 1951 m. rugsėjo 4 d. Lygiai prieš 60 metų.
Dokumentinėje juostoje ištraukos iš A.Lukšos knygos “Partizanai” atgyja dainininko Andriaus Mamontovo balsu. Fone skamba muzika, kuriai, kaip reta istoriniuose dokumentiniuose filmuose, skirta nemažesnis dėmesys nei kitiems filmo elementams – muzikos gurmanai atpažins islandų grupės “Sigur Ros” motyvus.
Filmas pavadintas “Nematomu frontu”, nes taip karą su partizanais vadino enkavėdistai: miškuose ir kaimuose liejosi kraujas, bet apie jį kalbėti garsiai Maskvoje niekas nenorėjo. Pasipriešinimo dalyviai susislapstę bunkeriuose, todėl kova vyko lyg su miško dvasiomis. Vakaruose apie šią rezistenciją žvalgybos ir valdžia žinojo, tačiau apie ją garsiai neskelbė.
“Kai prieš aštuonerius metus keliavau po Baltijos šalis, pogrindžio pasipriešinimo istoriją labai dažnai teko girdėti, nors iki tol ji buvo man menkai žinoma. Aplankiau Genocido muziejų Taline, KGB muziejų Vilniuje. Tai lyg mažasis Aušvicas. Tai palieka labai gilų emocinį poveikį. Visa tai manyje ilgai kirbėjo po kelionės, - savo sprendimą prisidėti prie filmo kūrimo ir platinimo aiškina prodiuseris Markas Johnstonas. - Kai sužinojau apie rezistencijos istoriją, kilo klausimas, kaip niekas nežino tokios istorijos? Pasitraukimas į mišką, gyvenimas ten, gimdymas bunkeryje – daugybė neįtikėtinų istorijų, kurių niekas nežino. Kad tokioje mažoje šalyje pasipriešinime dalyvavo tiek daug žmonių, taip pat yra fenomenas.”
V.Sruoginis įsitikinęs, kad partizanų istorija patrauks vakariečių dėmesį, nes filmas skirtas Vakarų auditorijai. “Amerikiečiams patinka istorijos, kaip žmonės kovoja dėl savo laisvės, kaip aukojasi už savo šalį, sakyčiau, tai universalūs dalykai. Juozo Lukšos istoriją gali skaityti kaip Holivudo filmą: jis sugebėjo pabėgti į Vakarus, jį apmokė CŽV, britų ir prancūzų specialiosios tarnybos, kaip sugrįžti, jis įsimylėjo Paryžiuje. Istorijoje yra daugybė lygmenų, su kuriais Vakarų žiūrovas gali tapatintis”, - tvirtina jis.
Kūrėjai tikisi filmą parodyti garsiame JAV nepriklausomų filmų festivalyje Sandense, taip pat Stokholme, Berlyne, Toronte.