Kadangi sezonas oficialiai buvo besibaigiantis, rytais būdavo ramu, todėl labai nustebau, kai į mano prižiūrimą poilsio teritoriją atbėgo viena iš vadybininkių. Ji įjungė televizorių ir kurį laiką jį žiūrėjo.
Pradėjo rinktis žmonės. Pradžioje visiškai nieko nesupratau.
Buvo šiek tiek keista, kai gavom nurodymą iš biuro paskambinti tėvams ir pranešti, kad viskas gerai.
Pradžioje žmonės išliko gana ramūs, bet gana greitai pradėjo kilti įtampa, pasklido nerimas. Per pora valandų išsivystė panika. Žmonės verkė, dejavo, gyvenimas sustingo.
Vadybininkė, atsakinga už stovyklos tvarką, situaciją nupiešė maždaug taip: „Įsivaizduokite mūsų patį užimčiausią savaitgalį liepos 4 dieną, kuris buvo visiškas košmaras. Visus tuos žmones reikia užregistruoti ir apgyvendinti, o paskui nužudyti. Tai pakartokit maždaug 10 kartų - tiek žmonių buvo pražudyta“.
Teisybę pasakius, taip iki galo ir nesuvokiau to siaubo, manęs jis nepasiekė dar ilgai, tačiau lygiai savaitė po šio įvykio turėjau skristi namo iš Niujorko. Pradėjus ruoštis kelionei paaiškėjo, kad viešbutis, kuriame turėjom apsistoti, pasirodė esąs uždarytas dėl žalos - jis buvo arti nelaimės epicentro. Tada sukilo pirmi stipresni jausmai.
Visada jautriau suvoki aplinką, kai ji liečia tave asmeniškai. Iki paskutinės dienos buvo neaišku, kas bus su skrydžiais. Į kelionę susiruošėm nerimaudamos.
Atvykus į Niujorką suvokimas prislėgė visu svoriu. Aš niekada dar nesijaučiau taip išsigandusi mieste tarp žmonių. Mes ėjome gatvėmis, o jos buvo tiesiog užpiltos, vitrinos pilnos dulkių ir nuolaužų. Visur ore sklandė užčiuopiamas sielvartas ir įtampa. Nuotaika buvo labai slegianti.
Visada, kai tik pagalvoju apie JAV, mintyse iškyla Laisvės statula. Labai ją norėjau aplankyti, o likimas lėmė taip, kad vienintelį kartą, kai buvau Niujorke, tai buvo neįmanoma.
Keltu į Brukliną nukeliavom tik tam, kad pažvelgtume į išdidų JAV simbolį, kuris stovėjo lyg koks stebuklas, kai visi buvo taip palaužti, kad negalėjo pažvelgti tiesiai aukštyn.