Išaušo saulėtas ketvirtadienio rytas. Paukščiai kaip pašėlę čiulba, ulba, maudosi, ieško ką čia sulesus. Trys voveraitės tarytum išprotėjusios laksto tai aukštyn, tai žemyn šimtamečiu ąžuolu mūsų kieme, skleisdamos čaižius, ausį rėžiančius garsus.
Nesuprantu, ar jos žaidžia, ar jos kariauja. Panašu, kad kariauja. Ko gi joms dar trūksta? Ko šitie
padarėliai nepasidalina? Riešutų? Kukurūzo sėklos? Ar “įtakos zona”, kaip ir žmonės? O gal jos šiaip, iš mados, iš solidarumo jungiasi prie dvikojų giminės vis dar trokštančios kariauti ir vis dar kariaujančios.
Praėjusi naktis buvo rami. Nepaprastai rami. Kaip ir balsai, šiandien jau sklindantys iš radijo. Ramūs. Dalykiški. Žiūriu į veidus šiandieniniame „The New York Times“ laikraštyje. Susirūpinę. Ramūs. Išsigandę. Ryžtingi. Verkiantys. Kenčiantys. Nerandu nė vieno abejingo. Be žymės. Be
ženklo. Ir be skausmo.
NPR radijas pranešė, kad šiandien dar nėra žinomas žuvusiųjų Pasaulio prekybos centre skaičius. Tačiau, anot jų, skaičius gali siekti apie penkis tūkstančius žuvusių šiame centre ir apie du šimtus Pentagone. Mane perskrodė mintis, jog du vakarus tūkstančiai žmonių netikėtai nebesėdėjo už vakarienės stalo.
Stebiuosi amerikiečių gebėjimu reaguoti. Atjausti. Užjausti. Visada tuo stebėjausi. Reaguoti tikru prisilietimu, apkabinimu, ar tiesiog tyliu buvimu šalia.
Reaguoti invalidės, beviltiškai sėdinčios vežimėlyje griūvančio dangoraižio viename iš viršutinių aukštu, išnešimu. Laiptais. Puikai suprantant, kad šis pasiaukojimas gali tapti paties besiaukojančiojo antkapiu. Reaguoti paskutiniu telefono skambučiu iš užgrobto lėktuvo: “Žinau, mes visi čia tuojau mirsime - tačiau esame trys pasiryžę ką nors daryti”.
Šiandien Amerika laižosi savo žaizdas. Mikliai. Žaibiškai. Ir tai nereiškia užmiršimo.
Šiandien Amerika šluostosi ašaras. Ir tai nereiškia, kad neskauda. Skauda. Pašėlusiai skauda. Vienok, Amerika netiki vien tiktai ašarom.
Penktadienis, 2001 m. rugsėjo 28 d.
Čia rudenėja. Dažnėjantis lietus, gelstantys beržo lapai, vystantys serenčiukai mūsų palangėje byloja rudenį. O ir dainuojantys žvirbliai vis rečiau begieda, tarytum savo tylėjimu jie būtų prisidėję prie didžiulio žmonių liūdesio. Žemė rimsta. Veidai rimsta. Kalbos rimsta.
Amerika skaičiuoja. Aukas. Sužeistuosius. Suimtuosius. Aukojusius. Pasiaukojusius. Paaukotus. Ir milijardus, kurių Valstijos neteko rugsėjo vienuoliktąją, dvyliktąją, dvidešimt aštuntąją... Viskas šiandien skaičiuojama. Tarytum šalis atliktų milžinišką valstijų reviziją, pavadinimu „Prieš ir Po“.
Laikas suskilo. Skrodžiantys dangoraižius lėktuvai suskaldė jį. Visos žmonių pasakojamos istorijos šiandien turi tą keistą, iki tol negirdėtą padalijimą.
Rugsėjo 11-osios rytą mane pažadino Billas. Tada jau abu lėktuvai buvo įsirėžę į dangoraižius. “Tai rimta”, - išgirdau jį sakant, nors, tiesą pasakius, dar pusė manęs buvo miege ir nelabai suvokė, kas aplink vyksta.
Atsibudau iškart įsijungusi Nacionalinio radijo žinias. Žmonės verkė, kosėjo nuo dulkių pasakodami, kas dedasi Niujorke.
Reporteriai drebančiais balsais pranešinėjo paskutines žinias, net keikėsi, ko niekada nesu girdėjusi. “Oh shit”, - vieno iš jų balsas nuskambėjo eteryje kai, kiek supratau, jam buvo perduota žinia apie ką tik į Pentagoną įsirėžusį lėktuvą.
Tada mane ir sukaustė baimė. Didžiulė baimė. Žinojau - kažkas atsitiko. Kažkas rimto. Labai Rimto.
Norėjau, kad Billas būtų šalia. Bet jo nebuvo. Norėjau jam pasakyti, kad nesinaudotų liftu, kasdien jį nešančiu į ir iš 34 aukšto. Kad apskritai nekeltų kojos į tą pastatą, vadinamą Portlando dangoraižiu. Ir kad jis kuo greičiau grįžtų namo. Bet nebuvo kam pasakyti. Ta rytą jis turėjo argumentuoti Aukščiausiame teisme Saleme. Teisme jis ir buvo. O man tapo nepakeliama būti vienai. Reikėjo kalbėtis. Dalintis. Verkti. Išverkti kalnu užgriuvusią baimę ir skausmą.
Šiandien laikas valstijose padalintas į prieš ir po. Valstybė atlieka Milžinišką Reviziją. Savęs. Priešų. Ir Nežinomųjų (jeigu jų revizija iš viso įmanoma.) O nežinomųjų šiandien labai daug. Ir jų kasdien tik daugėja.
Kodėl buvo neteisėtai (kyšių pagalba) išduotos vairavimo teisės dvidešimčiai arabų, suteikiančios teisę vairuoti sunkvežimius, gabenančius nuodingas medžiagas? Kodėl Muhamedas Atta, vienas iš organizatorių, savižudis, pilotavęs pirmąjį lėktuvą, įsirėžusį į “dvynius”, norėjo gauti banko paskolą
trąšų lėktuvui įsigyti? Kodėl jis ir dar keli jo pasekėjai taip intensyviai domėjosi šiais lėktuvais? Kas paslėpė kartono rėžtukus lėktuvuose po keleivių sėdynėmis? Ir dar daug, daug nežinomųjų, kurių mes, paprasti žmonės, net nenutuokiam esant.
Šiandien buvo paskelbtas Muhamedo Attos priešmirtinis laiškas, surastas jo krepšyje, kuris neišskrido kartu su savininku į mirtį. Jame yra praktinės instrukcijos ir dvasiniai patarimai mirtininkams. “Nusiprausk, susitvarkyk, būk linksmas ir melskis”, - sako vienas iš patarimų. “Alachas myli švarius, nekaltus ir linksmus... Eikvojimų laikas baigiasi. Artėja valanda, kai prasidės tikrasis gyvenimas”.
Šalia patarimų mirtininkams paskutiniajai nakčiai Žemėje Atta laiške surašė praktinius patarimus, pažymėjęs juos simboliais A-airport; P-plane; C-chair.
A. “Vykdami į jį būkit drąsūs, pasitikėkit savimi ir Alachuą ir visą kelią melskitės. Nebijokit velnio. Būkit laimingi, džiugiai nusiteikę. Melskit už tėvynę ir taiką”.
P. “Nepamirškit išgerti kelias stiklines vandens, kad nuplautumėt savo kaltes. Kai valanda išmuš - jūs būsite švarūs”.
C. “Atėjus laikui - neišsigąskit, būkit drąsūs. Žinokit, jums daug kas pažadėta”.
Rugsėjo vienuoliktoji suskaldė laiką į dabar ir tada. Tada žmonės kaip išprotėję lakstė po parduotuves pirkdami reikia, nereikia. Tada žmonės, lyg namie neturėdami ko valgyti, lakstė į restoranus pusryčiauti, pietauti, vakarieniauti. Tada žmonės iš vienos valstijos į kitą skrido lėktuvais. Tada žmonės jautėsi saugūs. Tada žmonės žaidė Gyvenimą.
Dabar restoranų savininkai atleidinėja žmones iš darbo. Parduotuvės didžiulėmis nuolaidomis bando prisivilioti pirkėjus. Oro uostai, paleidę bedarbiais šimtus tūkstančių žmonių ir smarkiai sustiprinę saugumą, negali prisivilioti norinčių skristi. Dabar politikai prašo gyventojų iš patriotizmo ir pasiaukojimo eiti vakarieniauti į restoraną. Iš pasiaukojimo ir patriotizmo - pirkti. “Go shopping!” - paragino tautiečius prezidentas Bushas tuoj po Rugsėjo 11-osios įvykių. “Go figure!” - pagalvojau.
Bandau suvokti save. Kas pasikeitė mano gyvenime šiandien? Kaip aš pasikeičiau? Ar iš viso pasikeičiau po to, kas čia įvyko. Ir taip. Ir ne.
Ne, nes ir toliau darau tai, ką dariau: skaitau, rašau, kapstaus darže, tinginiauju.
Taip - nes pralaimėjau galvodama, kad Amerikos žmonės šypsosi tik iš mandagumo. Kad jų paslaugumas yra paviršutiniškas. Kad jų noras padėti kitam - pagimdytas egoizmo, todėl nenuoširdus. Pralaimėjau taip galvodama. Nes kitaip aukų skaičius būtų mažesnis. Nes nė vienas žuvęs Tą Dieną Pasaulio prekybos centre ar Pentagone nenorėjo mirti, išskyrus tuos, kurie suskaldė
laiką į Prieš ir Po.