Viduramžiais iš Vakarų Europos į Vilnių atsikėlė žydai, iš didžiojo kunigaikščio gavę privilegijų. Čia gyvendami jie sukūrė savitą kultūrą. Vilnius žydams tapo „Šiaurės Jeruzale“. Jie turėjo ir savo rajoną, apie kurį iki šiol liudija Gaono, Žydų gatvių vardai, sinagoga ir kt objektai.
XIV a. pab. lietuviams priėmus krikštą, Vilniuje atsirado daugiau lenkų - dvasininkų, pirklių, riterių, amatininkų. Vytauto laikais būtent lenkų riteriai kartu su vokiečių samdiniais sudarė Lietuvai priklausančio Kijevo įgulos branduolį. Pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius (Andriejus), kilęs iš Mažosios Lenkijos, buvo mėgiamas ir gerbiamas tiek Jogailos, tiek Vytauto.
Didžiojo kunigaikščio dvare ir prie jo taip pat buvo maskvėnų (rusų). Abi didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonos buvo stačiatikės – viena iš Vitebsko, kita – Julijona – iš Tverės. Didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio žmona Elena, Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukra, palaidota Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvėje ant Vilnelės kranto. Priešais cerkvę yra Rusų gatvė. Čia kažkada buvo maskvėnų gyvenamas rajonas.
Be šių pagrindinių „tautinių mažumų“, Vilniuje įvairiu metu gyveno nemažai anglų, škotų, prancūzų, italų meistrų, kitų tautybių žmonių. Toks tautinis margumas Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos miestų, išliko iki pat XX a.
Tiesa, dalis lietuvių, ypač mūsų diduomenė, jau nuo XVII a.pab. buvo perėmę lenkišką kultūrą ir vartojo lenkų kalbą. Todėl Vilniaus bažnyčiose, vienuolynuose ir senose kapinėse šalia lotynų, kaip ir daugelyje dabartinės Baltarusijos bei Ukrainos miestų, kurie buvo LDK, o vėliau Abiejų Tautų Respublikoje, buvo vartojama lenkų kalba.
Lenkų kalbos įtaka buvo tokia stipri, kad net ukrainiečių kazokų vadai su Bogdanu Chmelnickiu priešakyje, sukilę prieš Lenkiją XVII a., derybose su Maskva vartojo lenkų kalbą ir naudojosi vertėjų paslaugomis.
Žymus JAV istorikas Timothy Snyderis savo knygoje „Tautų rekonstrukcija. Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999“ nurodo, kad po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo XVIII a.pab., kai didžioji Lenkijos ir Lietuvos dalis buvo užimta Rusijos, „atsirado daugiau lenkų kultūros bajorų negu rusų kultūros bajorų visoje Rusijos imperijoje. XIX a.pr. kur kas daugiau caro valdininkų mokėjo skaityti lenkiškai nei rusiškai.“
Taigi galima suprasti, kodėl istorinėje Lietuvos sostinėje Vilniuje XIX a. pabaigos carinės Rusijos gyventojų surašymuose lietuviais save įvardijo vos keletas procentų gyventojų. Daugiausia užsirašė žydais ir lenkais.
Kilus tautiniams sąjūdžiams XIX a. antroje pusėje buvusiose istorinėse Lietuvos žemėse lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautų elitas, iškeldamas savo kalbos reikšmę, pirmiausia stengėsi atsiriboti nuo lenkų kalbos ir kultūros dominavimo bei sukurti tautines valstybes. Mažiau buvo baiminamasi rusų kalbos ir kultūros įtakos, negu lenkų, nes manyta, kad prieš rusų kultūrą galima atsilaikyti.
Įdomu, kad savo valstybės sostine XX a. pradžioje tiek lietuviai, tiek dalis baltarusių matė Vilnių. Per caro laikų surašymus baltarusius dažniausiai užrašydavo rusais, nes jie buvo to paties tikėjimo – krikščionys stačiatikiai.
Baltarusijos Tautinė Taryba, įkurta Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje, vadovaujama Antono Luckievičiaus 1918 m. kovą, po to, kai Lietuvos Taryba jau buvo paskelbusi nepriklausomybę, paskelbė Vilnių nepriklausomos Baltarusijos dalimi.
A.Luckievičius siekė sukurti socialistinę federacinę LDK valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tačiau baltarusių ambicijų nepalaikė tuo metu Vilniuje šeimininkavę vokiečiai. Vokiečiai, norėdami susilpninti Lenkiją, rėmė lietuvių siekius sukurti savo nepriklausomą valstybę su sostine Vilniumi.
Vis dėlto, kaip žinome, tolesnę situaciją nulėmė Rusijos bolševikų ir Lenkijos karas, kai bolševikai prie Varšuvos buvo sutriuškinti ir nustumti tolyn į rytus. Lenkija prijungė Vilnių panaudodami karinę jėgą.
1921-ųjų kovo 18-ąją tarp Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos pasirašyta Rygos sutartis palaidojo tiek baltarusių, tiek lenkų federalistų mintis atkurti daugiatautę federacinę LDK. Lenkija atsisakė dalies užimtų baltarusių ir ukrainiečių teritorijų, kur lenkai sudarė mažumas, taip pat ir Minsko, kuris tapo sovietų Baltarusijos sostine, o prisijungė tas, kur, jų manymu, lenkai sudarė daugumą.
Laimėjo lenkų nacionaldemokratai (endekai), vadovaujami R.Dmovskio, kuris save vadino moderniuoju lenku ir siekė sunaikinti Lietuvos–Lenkijos Respublikos paveldą.
T.Snyderio nuomone, jei bolševikinė Rusija nebūtų sumušta prie Varšuvos 1920 m. vasarą, „Rusija mažutę Lietuvą tikrai būtų prisijungusi“.
Vilniaus priklausomybės klausimas dar kartą iškilo prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jam besibaigiant. Sovietų Sąjungai ir Vokietijai sudarius Molotovo–Ribbentropo paktą, Vilnių 1939 m. rugsėjo 19 d. užėmė sovietai. Lietuva siekė atgauti Vilnių, o sovietiniai ir tautiniai baltarusių veikėjai tikėjosi, kad jis bus prijungtas prie Baltarusijos.
Pagal kominterno apibrėžimą, į „Vakarų Baltarusijos“ savoką įėjo Vilnius ir Vilniaus kraštas. Užėmę Vilnių sovietai iš pradžių skleisdami propagandą vartojo baltarusių kalbą, o Baltarusijos NKVD Vilnių traktavo kaip lenkų teritoriją, kuri turi priklausyti baltarusiams, nes jie esą LDK paveldėtojai.
Tačiau baltarusių viltys po dviejų savaičių buvo palaidotos, kai Stalinas ir Ribbentropas peržiūrėjo ankstesnę nacių ir sovietų sutartį ir Lietuvą bei Vilnių paliko sovietų įtakos zonoje. Daugelis tautinių baltarusių veikėjų atsidūrė Stalino gulaguose arba buvo sušaudyti.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir būsimiems jo nugalėtojams braižant pokario Europą, vėl iškilo buvusių prieškarinės Lenkijos rytinių žemių klausimas. Lenkija buvo nugalėtojų sąjungininke, ir nemažai lenkų manė, kad jie atgaus savo buvusias rytines teritorijas. Tačiau Stalino ir Lenkijos komunistų planai buvo kitokie.
Profesorius Česlovas Laurinavičius savo knygos „Lietuva Antrajame pasauliniame kare“ straipsnyje „Lietuvos valstybingumo galimybių mozaika: 1944 metai“ rašo: „Matyt, varžybose su Lenkija dėl teritorijų Stalinui reikėjo lietuvių.“
Lenkų vyriausybė Londone reikalavo laikytis Rygos sutarties, kuri įteisino daugiatautės respublikos principus, o Stalinas iškėlė etnografinius argumentus. Vilnius buvo sugrąžintas Lietuvai, o Lenkija iš daugiatautės turėjo tapti tautine valstybe. Šią užduotį lenkų komunistai įvykdė.
Apie 97 proc. Lenkijos gyventojų dabar save laiko lenkais. Prieš karą lenkai savo valstybėje sudarė tik apie du trečdalius gyventojų. Iš vakarų Lenkijos buvo deportuota apie 7 mln. vokiečių. Vokiški miestai vakarų Lenkijoje tapo lenkiškais. Didžioji dauguma lenkų ir vokiečių per šešis pokario dešimtmečius su tuo susitaikė, įteisino esamą padėtį tarpvalstybinėmis sutartimis ir taikiai gyvena, priklausydami vienai ES erdvei bei turėdami tą pačią gynybinę sistemą.
Sovietų Lietuvą, vykdydama Kremliaus nurodymus, 1944 m. rugsėjo 22 d. su iš Maskvos diriguojamu Lenkijos tautinio išsivadavimo komitetu pasirašė sutartį dėl lietuvių evakavimo iš Lenkijos ir Lenkijos piliečių - iš Lietuvos. Evakuacija turėjo vykti savanoriškumo principu.
Panašias sutartis Lenkija pasirašė su Ukraina ir Baltarusija. Beje, gyventojų evakuacija iš Lietuvos vyko taikiai, o evakuaciją iš vakarų Ukrainos į Lenkiją ir iš rytų Lenkijos į Ukrainą lydėjo kruvini tautiniai valymai, prasidėję dar karo pabaigoje ir pareikalavę dešimčių tūkstančių gyvybių iš abiejų pusių.
Istorikės dr. Vitalijos Stravinskienės duomenimis, iš Lietuvos į Lenkiją pagal šią sutartį per trejus metus išvyko 169 tūkst. žmonių. Vien iš Vilniaus – apie 90 tūkst. 1956–1959 m. iš Lietuvos išvyko dar apie 48 tūkst. žmonių, iš jų apie 40 tūkst. buvo lenkai. Galima sakyti, išvyko visa lenkų inteligentija. Dauguma lenkų liko kaimuose aplink Vilnių. Iš Lenkijos į Lietuvą atvyko vos keliolika lietuvių.
T.Snyderis teigia, kad dėl evakuacijos „lenkai Lietuvoje tapo tuo, kuo jie niekada nėra buvę – valstiečių tauta“. Žinoma, per pusę amžiaus jie išsiugdė naują inteligentijos kartą, kuri siekia puoselėti lenkiškos kultūros paveldą.
Anot istorikės V.Stravinskienės, repatriacija turėjo ilgalaikių pasekmių tautinei ir demografinei Rytų ir Pietryčių Lietuvos padėčiai. Dėl nepavykusių planų apgyvendinti Vilnių ir Vilniaus kraštą iš vidinių rezervų iš sovietinių slaviškų respublikų tik per vienerius metus buvo atkelta 123 tūkst. atvykėlių.
Vilniui iškilo rusifikavimo grėsmė, bet LSSR lietuviai komunistai nebuvo tokie uolūs rusifikatoriai, kaip latvių komunistai su A.Pelše priešakyje. Vis dėlto rusifikacijos pasekmės paliko pėdsaką, kurį jaučiame iki šiol, ypač kalbinėje kultūroje.
Vilnius pamažu lietuvėjo. Jau 1959 m. lietuviai pirmą kartą modernioje istorijoje sudarė daugumą–34 proc. visų gyventojų. Antroje vietoje buvo rusai, trečioje – lenkai. Po 30 metų lietuviai jau sudarė daugiau kaip 50 proc. Vilniaus gyventojų. Šiandien lietuvių skaičius Vilniuje dar didesnis.
XX a. šeštajame dešimtmetyje lietuviai, anot T.Snyderio, „galėjo tapti tuo, kuo niekada nebuvo – miestiečių tauta“, o lietuvių kalba tapo „prestižo ženklu Vilniuje“.
Lenkų kalba ir kultūra Lietuvoje iš ekspancinių, kokios jos buvo tapusios XX a. pradžioje, virto gynybinėmis. Niekas jau nekelia grėsmės nei Vilniaus lietuviams, nei lietuvybei. Tačiau dalis lietuvių inteligentijos vis dar gyvena XX a. pradžios realijomis, nors ir etniškai bei teisiškai 1994 m. sutartimi su Lenkija yra išspręsti tiek sienų, tiek Vilniaus priklausomybės klausimai.